Amžinybė

Audros glėby vidur nakties,
Sušlapusi plaštakė blaškos.
Lyg maldai suglaudžia sparnus
Ir išskleidžia belaukdama mirties.

Ir tik viena diena -
Įgauti patyrimo.
Tik viena diena,
Pranešt apie save!

Ji gimė čia,
Prie pūvančios, pajuodusios balos,
Prie namo dvelkiančio pelėsiais,
Griūvėsiuose, ant mirštančios kalvos.
Kokia prasmė, tik duokit šancą?

Bet ji tylėjo...

Toli, kažkur labai toli, vis dar aidėjo krioklio griausmas,
ir lizdas cypsinčių mažų kregždžiukų.

Bet ji tylėjo...

Ir liko, tik viena,
Įstrigusi, kvaila minutė širdyje,
Kai ją regėjau, jos gimtoj palėpėj.
Savo užgriozdinto likimo palaužta plaštakė,
Sustingusi ore dar kart
Praskrido salto mori.
Ir tyliai nutūpė mano rausvam ir drebančiam delne,
tarsi maldaudama...
Uždegti viltį amžinybės versmės,
Grąžinti ledkalniu pavirtusios gyvenimo prasmės.

Deja...  ir aš tylėjau...

Troškus ir bukas praradimo skonis gerklėje,
Ištirps palaiminto žinojimo gilybėj.
Suglaudusi rankas, lyg mirštanti plaštakė,
Išnyksiu rytinės maldos tyloje...