Mergaitė raudonais kaip saulė plaukais

Gyveno senelė Antosė ir senelisTeofilis.
Jie labai gražiai gyveno, nes dažnai žiūrėdavo į žvaigždes.
Antosė smarkiai  bijojo, kad kokia žvaigždė nenukristų ant jų mažo namelio stogo ir nesukeltų gaisro. Žmonės kaime kalbėjo, kad vienai mergaitei nukrito žvaigždė ant galvos ir jos plaukai virto raudoni kaip saulėlydis. Siaubas.
Teofilis giliai širdyje galvojo, kaip čia pagauti krentančią žvaigždę ir įdėti ją į krosnį. Krosnyje gulės nukritusi žvaigždė – namuose bus visada šilta.
  Atėjo ruduo. Antosė ir Teofilis žiūrėjo, kaip krenta žvaigždės.
Maža kaip degantis kankorėžis žvaigždė atlėkė nuo kaimynų pusės ir įsikando senelio  skrybėlės.

-  Su raudonu - negyvensiu, - ėmė šaukti Antosė.
Senelis  mosavo rankomis lyg koks vėjo malūnas.
Senelė pagriebė lazdą ir kaukštelėjo Teofiliui per ausį. Ausis iš karto pasidarė didelė ir raudona kaip ugnis. Dusdama senelė sušuko:

- Su raudonu - negyvensiu

Teofilis krito į rudeninę balą ir pakėlė šaltas bangas. Išniro galva, o žvaigždė jo kaktoje spindi.

- O Jėzus Marija, raudonas ir žvaigždė kaktoj. Belzebubas - negyvensiu
Senelis lyg koks kurmis nėrė į smėlį.

O žvaigždė staiga:

- Au.. au, - sulojo ir prisiglaudė prie Teofilio rankos  kaip šuniukas.
Seneliai bėgti. O nukritusi žvaigždė į jų namus nuskrido ir  kieme prie tuščios šuns būdos atsitūpė.

- Ji  panaši į ryžą šuniuką, - pasakė Antosė.
- Matyti,   iš šuns žvaigždyno..
Pradėjo žvaigždė gyventi šunišką gyvenimą pas senelius kaime.
Ji tiesiog skraidė  po kiemą ir, jeigu kas eidavo keliu, visus aplodavo. Naktimis ji žiūrėjo į žvaigždes ir tyliai inkštė.

- Gal  mes tokie seni, kad  nebesuprantam, kam tos raudonos žvaigždės? – paklausė senelė.
- Gal į medžioklę nusivesti?
Teofilis pasiėmė žvaigždutę į medžioklę, o ši sugavo raudoną kiškį.

- Paleisk tu tą raudoną kiškį. Negaliu žiūrėti, - susiraukė Antosė.

- Gal nueiti į miestą su protingais žmonėmis pasitarti?

Teofilis sugrįžo iš miesto ir sako senelei:

- Žvaigždutę reikia parodyti cirke. Dar niekas nematė, kad žvaigždutė lotų, šokinėtų ir skraidytų. Susirinks daug žmonių pažiūrėti į mūsų žvaigždę.

- Eikš, aš tave pabučiuosiu, - apsidžiaugė Antosė.

Pasipuošė senelė: apsiavė naujus batelius, Teofilis išsitraukė skrybėlę su plunksna, prisirišo žvaigždutę prie mėlynos virvelės ir eina į cirką.

O prie vartelių stovi strazdanota mergaitė, raudonais kaip saulė plaukais ir klausia:

-  Gal jūs matėte mano nukritusią žvaigždutę?