Grigorijus sakė

Dar kartą šitaip paliksi - užmušiu.
Šitaip pasakė mano sugyventinis Grigorijus. Visai ramiai, dalykiškai pasakė. Gyvename mudu motorlaivio KRETINGA kajutėje. Dviese, kaip ir visi kiti įgulos nariai, išskyrus „karininkus“ - nes jie kajutėse po vieną. Aš laive studentas praktikantas, o tai reiškia niekas. Vos mane nukreipė gyventi Grigorijaus kajutėj, aš tapau jo priešu, nes karininkai gyvena po vieną. Teoriškai, bent jau pagal laivo rolę - aš čia motoristas trečio mechaniko pamainoj. Grigorijus laive irgi toks pat motoristas, pirmoj pamainoj, čia dirbti pasirinkęs kaip privilegiją, gautą po internacionalinės pareigos atlikimo. Afgane daug metų jis buvo praporščikas, su daug medalių ir nuopelnų. Bėgiojau po kalnus, kaip Grigorijus sako - desantūros specnazo dalinys, jei kas žinote, ką tai reiškia. Grigorijus įsitikinęs, kad jis laive irgi šioks toks karininkas. Jis gyvena apatiniame gulte, o aš kabarojuosi į viršutinį. Užlipi, užsitrauki sunkios medžiagos užuolaidas, atsiriboji nuo viso pasaulio ir nugrimzti į storo kietoko porolono čiužinį. Gal tris kartus giliau įkvepi - ir jau smigęs, nes per savo 4 val. budėjimą mašinų skyriuje nusivaręs nuo kojų. Budėjimas - miegas - valgis. Šitaip aš vežioju pjautą medieną iš Igarkos Sibire į visokius kaimus ir miestus Ispanijoj.

Kajutė maža. Borte apvalus atidaromas iliuminatorius su štorminiu dangčiu, po juo suolas, tiksliau ruda dirbtine oda paminkštinta sofa, kurios sėdima dalis atsidaro ir ten po ja yra rundukas - daiktadėžė. Kai sėdi ant to suolo, kairėje yra mažutis stalelis, kaip geležinkelio plackarte. Virš jo spintelė su knygom, ant sienos baltu pleistru priklijuota pravoslaviškos ikonos fotografija. Toliau aukšta dviejų skyrių spintelė jūreivių daiktams, veidrodis, o po juo kriauklė. Paprasčiausia kriauklė su karšto ir šalto vandens čiaupu, dantų šepetėlių laikikliu. O dar toliau - kita siena su durimis su ne visai paprasta spyna. Spynoje yra atlenkiama svirtis, kuri įsegama į staktą ir taip galima palikti duris praviras į laivo koridorių - kad kajutėje netrūktų oro.

Kai afgancas desantūros specnazo praporas tau pasako, kad užmuš - gali nubėgti ir jei spėsi, užsisakyti mišias. Bet laive daug nepribėgiosi, aplink jūra ir bažnyčios nėra. Arčiausiai dievo yra laivo politrukas, pirmasis kapitono padėjėjas. Jis partinis, nors jam atrodo, kad jis geras ir toks labai dvasinis įgulos vadovas. Nors įgula žino, kad pirmasis padėjėjas yra paprasčiausias saugumietis, KGB.  Jis ilgai aiškins, kad tau pasigirdo, ar ne taip supratai. Jei būsi visai trenktas - tada prasidės jau visai įdomūs dalykai. Laivo politrukas nenorėdamas, bet privalės prirašyti pora lapų popieriaus, tu pasirašysi. Tada jis pradės laivo žmones drožti oficialiomis apklausomis ir protokolais, visi kokiai savaitei pasidarys šiek tiek įsitempę, o tada tu netyčia persisversi neatsargiai rūkydamas per planšyrą ir pliumpt iškrisi. Komanda gaus papildomą saugaus elgesio laive instruktažą ir pasirašys, kad tikrai tokį gavo. Taip ir baigsis tavo trumpas gyvenimas, nelauktai tapęs liūdna istorija su pabaiga jūroj. Jūra atsirenka žmones. Politrukas tada prirašys dar pora lapų apie tai, kad nuo pirmos dienos laive tu jam atrodei kažkoks sutrikęs ir prislėgtas, kankinamas vidinių problemų keistas tipas, tinkrinkit, kodėl toks buvo kranto tarnybų į jūrą išleistas. Realiam gyvenime tai reikš, kad tavo artimiems žmonėms krante irgi geriau patylėti.
1983-ieji, toks buvo prekybos laivynas, nors Pink Floyd ir Led Zeppelin klausėm.

Laivo komanda tambūre, kuriame veikė „kūrylka“, t. y. oficialus komandos rūkomasis, mane jau buvo su užuojauta perspėjus, kad choholo Grigorijaus geriau nenervuoti, nes jis gyvenime daug matė, daugiau už mus visus kartu sudėjus. Jis todėl ir negeria, užsikodavęs, kad pats savęs toj minutėj prieš pat išblaivėjimą neišsigąstų ir vieno kito iš mūsų nuo tos savo baimės nejučiom nepapjautų. Kūrylkoj per tą pirmą reisą aš ir gavau pagreitintą išgyvenimo jūroj kursą iš žmonių, plaukiančių kas 15, kas 10 metų. Beje, toj pačioj kūrylkoj veikė ir kirpykla - visai linksmai vieni kitiems atlikdavom įmantrius modelinius kirpimus, o mažiau pavykus, varydavom plikai. Arba ežiuku. Paprastai, žirklėm, per storas šukas. Mažiau pavykę modeliniai nutikdavo dažnai, dažniausiai tyčia.

Taigi, kai Grigorijus pasakė „užmušiu“, man net nekilo abejonių, kad taip ir nutiks. Tačiau, norėdamas bent kiek aiškumo savo trumpo gyvenimo saulėlydy, aš paklausiau „Kodėl? „

Jis smeigė pirštu į kriauklę ir piktai dūrė savo smailom kazokiškom akim virš pasagos stiliaus ūsų tiesiai man į kaktą.

Kas, sakau, čia gi nieko nėra?

Lašai, - jis tyliai, lėtai, įtikinamai sako - mėlyni lašai liko, kai tu išskalbei savo džinsus.

Tada ir supratau, kad dar gyvensiu. Buvo džiugu.

Laive džinsai skalbiami taip - perveri virve per visas diržo kilpas, riši virvę mazgu. Kitą virvės galą tvirtini prie laivo, o džinsus meti už borto. Leidi jiems vilktis paskui laivą pora valandų, ištrauki, skalauji gėlu vandeniu iš šlango. Jei lieka kokių dėmių (gal į kokius tepalus buvai atsisėdęs) - kloji ant denio, apdrėbi džinsus „proškų“ koše, kuria motoristai plauna rankas, ištrini grindų šepečiu ir vėl kelis kartus nuplauni vandeniu iš šlango. Dabar džinsai tikrai švarūs. Jei kas pasakojo, kad tempimas paskui laivą padeda dźinsams nusitrinti tiek, mad vien šalia siūlių lieka tamsios mėlynos juostelės, o visa kita pasidaro toks cool patrintas indigo - jums primelavo. Bet kas ten pasakos, nes tokius nutrintus dabar bet kurioj parduotuvėj rasi.
Tačiau dėl visa ko - tikrai nereikia džinsų kajutės kriauklėj skalbtis, jei gyventi nori.