Mėgaukis tyla

Rytas Druskininkuose buvo toks pat brangus kaip ir vakar.
Žmonės sunkiai kėlėsi mokėti mokesčių, gauti baudų kvitus, slinkti patvoriais pas meilužes, pyktis su raudonskruosčiais kaimynais.
Gal tik keletas iš tūkstančio kėlėsi linksmi, nes tai buvo algų mokėjimo rytas.
Mylintys save Babajus gulėjo atmerktomis akimis.
Jis mėgo tą tylą, kada girdisi tik jo vieno širdis.
Babajus prisiminė vaikystę. Gal dalį vaikystės, kada jis sode užmušė varlę.
Jam buvo šešeri ir nei dienos mažiau.
Kad galima pripūsti varlę – jam pasakė jo tėvas linksmasis Džamalajus, trumpai vadinamas Džo. Pasakodamas apie varlę karalienę, Džo pajuokavo, nes buvo linksmas tėvas:
„Ir tada, kada ji sėdo į karalienės sostą, ji užpakaliu pataikė ant šiaudelio, kurį laikė karalius.
Kas tada atsitiko?
Karalius ėmė pūsti į šiaudelį, karalienė išsipūtė ir nuskrido, ir daugiau jos niekas niekada nematė.
O kur nuskrido varlė – karalienė?
Nežinau, Babajau, kur po velnių, nuskrido šita prakeikta varlė. Miegok man jau reikia į darbą. “ Babajus žinojo, kad jo tėvas eina pas meilužę, todėl nepyko.
Užsimerkė ir vis galvojo: kur nuskrido varlė – karalienė?
Mes ne visada galime nusispjauti į varlės gyvybę.
Mes negalime varlės mirties prisiminti, kaip gražiausio vaikystės prisiminimo.
O Babajus – galėjo.
Jam jau vaikystėje buvo giliai nusispjauti į varlės gyvybę...
Po tiek metų, kada Babajus vedė, centrinio Druskininkų viešbučio savininkės dukrą Ireną, jis sužinojo, kur išskrido varlė – karalienė, jis žinojo, kad varlės – karalienės sugrįžta.
Dabar Babajus vis dažniau mėgavosi tyla, kada girdėjosi kaip plaka jo vieniša širdis.