Po pasaulio sparnais

Vos smiltelė maža - sujuda,
lyg pati sau rasa - nukrenta,
nuo gėlelės baltos nepabudusios,
ant mergaitės naivios, lūpų,
vos prigludusių,
prie žolynų šaltų.

Jei pabustumėt jūs,
tai žinotumėt,
kur rieda rasa,
kokie paukščiai naktį negieda,
kad žolynų žvarbi šiluma

ir teliečia tamsa,
viską, viską,
kai miegat,
žinot, - medžiai aukšti,
ar sapnuojat kada rūką ir mišką?
tarp šakų skaudžiai regit,
kad esat - akli...

O pasaulis toks spurdantis
spurdantis
lyg erškėtrožių krūme
žvirblelis
jam sušilti tik,
jis - priešaušry bundantis
ir šitaip va būna
kai šilta ir gelia
neišengiamą rytą-viltį.