Mam, tavimi

Per daug rasos, kai akys vakaroja,
Kai permatomas  niaukiasi dangus,
O  priekrantėj pavargę šunys loja -
Lyg erdvę padalindami perpus.
Aš ten, tam debesy, kur žolės želia
Ir kaupiasi nuo priešpiečių lietus -
Guliu rami, nors darosi negera
Nuo to gerumo, spaudžiančio pečius.
Tuojau pravirksiu lietumi vaikystės
Lyg paskutinį sykį – nuoširdžiai.
O tu žila kalbėsi, kad suaugę klysta.
Ir aš tave girdėsiu – taip gyvai.