o, majore tomai!

Kartais labai gailiuosi, kad skelbiu čia dienoraštinius įrašus. Retai taip būna, bet kartais tiesiog nežinai net kam pasakyt, kaip suknistai jautiesi ir imi ieškoti dėmesio ten, kur jo mažiausiai reiktų ieškoti. Kartais susikuriu iliuziją, kad kažkas pavarto mano dienoraščius. Kartais visgi taip nutinka, kad ir pakomentuoja. Tokiais silpnumo momentais būnu banaliai naivus vis tikėdamasis nuolankaus pritarimo savo keistoms idėjoms. Kaip ten bebūtų, noriu plačiau pakalbėti apie savo paskutinįjį dienoraštinį įrašą, nes panašu, kad žmonės mane ne taip suprato. Apie bereikšmį rant'ą, skirtą eilinį kartą pašiepti žmonių bukaprotiškumui ir abejingumui, nes vos tik pradedi kažką su kažkuo lyginti, tau tuoj pats pasako, kad ne, ponaiti, tu tokių dalykų negali ir neturi teisės lyginti. Ką, po velnių, noriu, tą aš ir lyginu, nafik! Freeeeedom!

Prieš tris dienas mirė vienas populiariausių ir įtakingiausių pastarųjų kelių dešimtmečių atlikėjų (na, bent jau taip apie jį taip rašo wiki), kuris prieš iškeliaudamas anapilin išleido 8 (su bonusu) dainų albumą bei išties originalų, ką tu originalų, tiesiog sumautai nurautą! muzikinį video „Blackstar“, kuriame nė neatrodė kamuojamas 18 mėnesių trukusios kovos su vėžiu. Na, gal ir atrodė. Aš jo išvaizdos nesekiau ir apskritai apie jį sužinojau tik tuomet, kai Facebook pradėjo vienas po kito rastis post'ai skambantys maždaug taip: „Deividai, tu buvai mano gyvenimo įkvėpimas, mano gyvenimo šviesa, mano talismanas. Niekad tavęs nepamiršiu. Ilsėkis ramybėje, kosmonaute ir t. t. ir bla bla bla... „ OK. Aš suprantu, kad skaudu netekti savo mėgiamo atlikėjo, sportininko, rašytojo. Kai neturi daug tave suprantančių žmonių, visada kimbiesi į tuos, kurie apie tai dainuoja, kalba, reprezentuoja tavo mintis geriau nei tu pats kada galėjai tai daryti. Jo indėlis į muziką nenuginčijamas, jo standartų laužymas ir tuometinių tabu pašiepimas buvo gana reikšmingas 70-ųjų, 80-ųjų ir netgi 90-ųjų kartoms. Sunku išlikti reikšmingam visais savo kūrybos laikotarpiais. Bowie karjeros pradžioje nebuvo tokio dalyko, kaip internetas (ir ačiū dievui už tai!), tuo metu menininkai egzistavo ne tik kaip menininkai, bet ir kaip savotiškas pasipriešinimas nusistovėjusiai normai neišsiskirti iš minios bei nuolankiai paklusti viršesniems. Savotiškas laisvės žodis ištisoms tautoms. Pats Bowie viename interviu sakė, jog pasirodžius internetui ir atsiradus subkultūroms, jo reikšmingumo era pamažu baigėsi, tačiau jis dėl to nė kiek nepergyveno, netgi priešingai - žiūrėjo į tai, kaip į naują ir įdomų muzikos istorijos etapą, kai atlikėjas tampa nebe savo publikos vedliu, o einančiu šalia savo fanų bendrakeleiviu. Tai žmogus, kurio trūks tiek jauniems ir jau karjerą įpusėjusiems muzikantams, tiek kiekvienam gerą muziką paprastam žmogui. Problema tame, kad toks ėjimas šalia neretai sukuria iliuziją, kad tas vargšas atlikėjas pamažu pradeda virsti fanų nuosavybe ir tik nuo jų malonės priklauso jo karjera. Prasideda tokie pareiškimai, kaip: ooo, ne, paskutinis albumas visiškai išdavė fanus, kam reikėjo eksperimentuoti? Kartais susergama ir sunkesne šizofrenijos forma, kurią čia ir mėginu gvildenti. Kuri pasižymi įsiliejimu į savo dievuko gyvenimą.

Mane visad stebino muzikos fanai ir jų liguistas potraukis tapatinti save su tam tikrais atlikėjais bei jų išgyvenimais. Pasakymas „Aš suprantu David'ą Bowie, jis tikrai žinotų, kaip dabar jaučiuosi“ atrodo taip reikšmingai ir giliai. Tik, kad David'as niekada nerašė tos muzikos būtent tau, asile, nerašė jis žiūrėdamas į tavo sumautą gyvenimą ir menkavertes tavo problemas. Rašė velniai žino kodėl, o tu dabar tiesiog rankiojiesi trupinius iš jo tekstų bandydamas pritempti nereikšmingą gyvenimiūkštį prie kokaino kalnuose paskendusio paslaptingo ir, ko gero, daugeliui turbūt niekada neiššifruosimo talento. Tai galima taikyti bet kuriam žymesniam muzikantui, rašytojui ar kokios kitos rūšies menininkui. Su jais vis norima tapatintis nė per nago juodymą nepriartėjant prie tikrųjų jų išgyvenimų. Niekada, žmogau, kuris gyvena nuosavą gyvenimą, negalėsi iki galo nei vieno iš jų suprasti ir jie niekada neprivalės tarnauti savanaudiškiems tavo tikslams. Vis kviesiesi jų minčių trupinius į svečius, kai bus labai gera arba labai bloga (priklausomai nuo susiklosčiusių aplinkybių), tačiau jie niekada pas tave iš tiesų neateis ir nepasikalbės, kaip kad tavo draugas Julius, Stepas ar Pranas. Jų ten nebus, nes jie ne tavo bičiuliai. Jie parduoda tau savo muziką.

Todėl kokią teisę, tu, vargeta, turi reikšti nuoširdžią užuojautą D. Bowie savo statuso žinutėje? Ta prasme tu jį pažįsti asmeniškai? Žinai, kaip dabar jaučiasi jo šeima? Nes matau, kad dar ir šeimai užuojautą reiški. Pala, tai gal turi kurį nors iš jo artimųjų savo socialiniame tinkle? NE? Na, jei neturi, tai kam, po velnių, rašyti tokias nesąmones? Pala, o jei visgi per kažkokį neapsakomą stebuklą turi, tai... Ar ne padoriau būtų tiesiog parašyti privačią žinutę ar bent jau laišką? Paskambinti? Pasaulyje tą dieną mirė labai daug gerų ir blogų žmonių. Negaliu prisiimti dievo rolės ir pradėti spręsti, kas iš žmonių labiau vertas pagarbos ir atminimo, bet tikiu ta idėja, kad visus žmonės po mirties geriausiai prisimename už jų nuopelnus. David'o nuopelnai yra išties dideli, bet tikrai ne patys didžiausi. Savo alkoholizmu ir narkomanija jis sugriovė ne vieną draugystę ir įskaudino ne vieną žmogų. Galbūt jo praeitis netgi lėmė jo vėžį, tačiau  jis pasveiko nuo visų savo priklausomybių, viso to atsisakė. Bowie nėra šventasis. Jis tiesiog ilgą laiką buvo populiarus. Tai viena iš nedaugelio kastų, kurioms žmonės žymiai lengviau atleidžia tam tikras nuodėmes ir išpučia jų žygdarbius. Dar yra politikai, galbūt dar dvasininkai. Yra daug galimybių išpirkti kaltes, ypač, kai gali tai padaryti viešai. Taip pat lengva viešai atrodyti giliu, jausmingu, rūpestingu arba visišku idiotu.

Manau, jog Bowie buvo (ir yra) šaunus atlikėjas (nevartosiu žodžio „žmogus“, nes aš nuoširdžiai nežinau, koks jis būdavo, kai nulipdavo nuo scenos). Bowie įtaka jaučiama daugybėje muzikos žanrų ir grupių, jis paliko tikrų tikriausią muzikinį testamentą ateities kartoms nesusišikti, tačiau, tai nesuteikia teisės apsimesti jo bičiuliu vienai dienai ir nusišnekėti per visą pilvą savo statuso žinutėse šimtams bukapročių. Socialiniai tinklai sugadino žmones, padarė iš jų dar didesnius idiotus nei jie buvo iki šiol. Socialiniai tinklai yra lyg koks buferis ar intelekto stiprintuvas, veikiantis dviem režimais - protingiems suteikia galimybių apsišviesti, kvailiams - daugiau galimybių apsikvailinti. Ta proga einu pažiūrėti dar vieno D. Bowie interviu.

Žinau, kad gali kilti nuomonių ringas. Noriu iš anksto įspėti, jog jo istorija pradėjau domėtis visai neseniai, todėl galiu daug ko nežinoti ar nusišnekėti, tačiau manau, jog daugumą pateikiau teisingai. Na, o dabar suplėšykit mane į gabalus.