ST- 6: repeticija su himno prieskoniais

    Atsiradus mudviems su Leokadija anapus paveikslo rėmo, bent kiek didesnio sambrūzdžio nepasijuto. Atėjome ten, atrodytų, kaip į žinomą aplinką, kaip iš anksto „užplanuoti“ jos dalyviai ir pasirengę ją priimti be emocijų. Net ir be jautresnių pasisveikinimų.
  – Dzieduli, giedosime himną, bet kitaip. Giedosime jį kaip dar niekas negiedojo. Su prieskoniais, – smagiai pasakė raidė B ir skubino Jotą: –  Nagi, mielas ponuli, sakeisi, kad atsakomybę asmeniškai prisiimi. Taigi prašom, pradėk. Mūsų tiek, kiek reikia. Visi.
  – Be tavęs, šarka, regis... o taip, o taip, be tavęs mes neapsieitume. O koks stebėtinas kalbos informatyvumas! – neišsiduodamas ironizavo Jotas. Ir rodydamas į Leo ir mane irgi it stebėjosi, kad, girdi, močiutė su dzieduliu kaip mat suprato, kad giedosime himną, kelsime vėliavą. Taip, taip, kelsime radijo karietos vėliavą. Nors ji išskalbta, išlyginta, tačiau akys neapsigauna: matosi, kad ne nauja. Ir tai labai gerai. Argi ne?   
  Tik tuokart vėliavą ir pamačiau. Kaip, beje, ir stiebą.
  – Ateikit,  arčiau ateikit, – pakvietė Jotas Leokadiją ir mane prie stiebo, kur buvo pakėlimui paruošta vėlNeiaišinsime, iava.
  Karietos? – lyg pagalvojau, bet  mąstymui laiko nebuvo. Į paširdį it bitė įgėlė. Neskaudėjo. Įgėlė ir medumi patepė. Darėsi saldu. O Jotas buvo ramus ir kalboje vis dar ironizuojantis.
  – Nežinau, kaip  ilgai vėliava su karieta buvo, tačiau numanau, kad tai pasakys, kas geriau žino. Pirštais gi, žinoma, nerodysiu. Tikėkim, kad atsiras ir tokių – jei ne šiandien, tai vėliau, bet sakau: reikia manyti, kad atsiras. Ypatingai turint mintyse publiką apie kurią kalbėjo Balsas.
  – Jau sakiau ir apie publiką. Prašau nesikartoti, – neiškentė B, – O ji nemenka gi: visi iki vieno, iki paskutinio, kurie dziedulio raštuose užrašyti. Ir paakcentavau, kad mirusių Trispalvės scenarijuose neturėtų būti.
  – Nespirgėk, mieloji. Pakentėk, – sudraudė ją raidė A.
  – Tegu spirga, tegu, – kaip dažniausia pakantus pasiliko Jotas –. Nesiaiškinsime, jog repeticijos reikalingos, kad vėliau nebūtų gėdos. O prie vėliavos apturėti sarmatą oho cho  kaip nekaip atrodytų. Neduok Dieve! Ypatingai, kai su ja susiruošę praeiti visą atkurtos valstybės laikmetį
  – Dzieduli, tai visas šimtas metų. Iki pat 2018 - jų vasario vidurio, - skubėjo  paaiškinti B.
  – Ir vis tik nespirgėk, – vėl jos paprašė raidė A.
  – Atrodytų, kad laiko iki ano vasario šešioliktosios nemažai, bet taip tik atrodo. Darbo daugiau negu gal suvokiame. Štai kad ir dėl himno prieskonių, apie kuriuos kalbėjo B. Kas bepasakys, ar jie pasiteisins, ar išsikvėps po pirmo bandymo arba kad ir po kelių ar po keliolikos valandų, dienų, savaičių, mėnesių.
  Jotas pakalbėjo ramiai. Be emocijų. Lyg sau. Tačiau tuoj, užlošęs galvą į viršų ir akimis nučiuožęs vėliavos stiebu; jau kitaip:
  –: Nepyk, dzievuli, jeigu kas ne taip, bet ir nuolankus nebūk. Taip jau lemta, kad vėliavą reikia kelti karietos vežėjui. Ir taip  jau sumanyta, kad ją reikia kelti kitaip.
  Ir šit dabar, lyg bandydama paaiškinti būtent Leokadijai ir  man, kokiu tikslu čia atsiradę, į paramą Jotui paskubėjo raidė A.,
  – Neskubėk, Jotai, pas dzievulį. Neskubėk. Kad ir repeticija, o mūsų senoliams reikia  žinoti, kad ir tarėmės, ir kalbėjome, ir apkalbėjome, kaip kelsime karietos vėliavą, kai įšvis atkurtos valstybės šimtmetis. Atrodytų, kad tai žinoma, todėl paprasta ir nieko naujo nereikėtų iš tokio ceremonialo laukti. Girdi, iš dainos žodžio neišmesi. Tai ką  bekalbėti apie himną? Betgi išmetam iš dainos ne tik žodį, žodžius, bet ir posmus. Būna, kad ir dainas numarinam, sušaudom. Ir turbūt neretai pagal nuopelnus.
  – Ne, ne, dabar išsamiau apie  tai kalbėti neverta. Tokiems  dalykams dar laiko bus. O dabar – dėmesio! Dzieduli, prašom  prie stiebo. Ir tu, močiute, irgi prie stiebo.
  Stiebas  buvo čia pat. Tačiau jo lyg  nesijautė, nes akyse įsišvietęs visą laiką laikėsi vėliavos šilkas. Prisiliečiau prie jo ir, regis, atgijo visa netolima praeitis. Rytas iš ryto ėjome prie vėliavos, kad laimingai suplevėsuotų viršum karietos. Vakarais irgi ėjome, kad  nepasiliktų naktyje. Karietos vėliavą laikėme tik saulės šviesoje – kėlėm ją patekant saulei, nuleisdavome jai leidžiantis. Ir taip diena iš dienos iki ...
  – Dzieduli, tau bloga? – prišoko raidė B.
  – Prisiminiau. Tačiau kodėl tik dabar, a?
  – Tačiau prisiminti niekada nebūna vėlu. Juk nebūna, a?
  – Atsimindavo ir anksčiau ją, vėliavą. Atsimindavo, – prabilo Leokadija, – Ir rašė. Nemažai rašė, Betgi žinote, kaip būna tokiuose metuose. Užmiršta žmogus pats save ir nežino kokią dieną gyvena. O aš va, regis, pradedu  žinoti, ką  jis rašė Viešpatie, kaip čia taip? –  dabar  jau  nustebo dėl savęs. –  Na taip, pradedu žinoti. Iš kur, a? Tikrai nežinau iš kur. Gal Vidinis? – ne ką galėjusi pasakyti Leokadija apie atsiradusį savyje nepatirtą gebėjimą.
  – Ką jis, taigi Vidinis? – suklusau
  – Ką – jis?  Ką – jis? Turėtum geriau  žinoti ką jis. Va, paklausyk. Argi ne jo šitie himno prieskoniai į atminti  sukišti, –– pasakė Leo ir išgirdome neįprastą jos deklamaciją.:

Te bus pagarbinta dabar ir visada...
Ir jeigu taip iš tikro bus,
su vėliava išliksime,
gyvensime jos dvasioje
ir kur – ar ČIA, ar TEN bebūtume,
surasim vienas kitą neišmėtytus kažkur.
Net nesvarbu, kokia lemtis ištiktų mus,
Svarbu, kad trispalvė
į širdis audeklu tautos
giedotų atmintį giesme Kudirkos.

  – Stop, stop! – netikėtai vikriai pašoko Jotas tildyti Leo, o jai nutilus vėlgi nelauktai pasigirdo Vinco Kudirkos Tautinė giesmė. – Vėliavą,  dzieduli... kelk vėliavą! – vėlavo komanduoti Jotas matydamas, kaip nedarniai prasidėjo vėliavos kitaip pakėlimo pirma repeticija. Dar nebuvau prisilietęs prie vėliavos, kai pirmasis posmas pasibaigė, giesmė nutilo, užtat  stiebu kilo trispalvės šilkas.
  – Ne, ne. Taip nereikia. Pavėlavom. Vėliavą tik himnui giedant kelsime. Tik. Nutyla himnas ir, vadinasi, vėliava sustoja, nepaisant kaip aukštai – žemai pakelta. Tai jos kraujas. Atsiprašau, kad paskubėjom – pakalbėjo Jotas, bet neatrodė, kad erzintųsi. Ir patikino, kad nors ir nesmagu, kad taip atsitiko, bet gi būna blogiau: – O tu, močiute, nuostabi. Bravo tau! Bravo, – pagyrė Leokadiją. – Nenustebčiau paregėjęs tavęs su vadelėmis ir vežėjos botagu rankose.
  – Tačiau tai, ką  padeklamavau yra tik pradžia, – nebežinodama kaip elgtis, atsiliepė Leo.
  – Ir palikime ją kaip pradžią iki pirmo himno posmo, o toliau orientuokimės pagal giesmę. Himnui giedant dirba tik dziedulis, laipindamas vėliava į viršų, O visi kiti kaip giedančios statulos, netgi be didesnių emocijų. Supratai B? – šyptelėjo išdykėlei Jotas
  – Aš ir dabar kaip statula, padėjusi dešinę ranką ant kairės pusės krūtinės.
  – Tuomet viskas aišku. Net ir man, – dar plačiau šyptelėjo Jotas. – Mes laimėsim.
  Man irgi pasirodė, kad „viskas aišku“, bet savo kaltės neišsižadėjau. Dėl mano neapdairumo išgirdus himną, vėliava suvėlino kilimą. Tai turėjo būti aišku ir be išankstinių  paaiškinimų. Ne vaikėzas koks, tačiau vis dėlto Jotui pasakiau:.
  – Nors mirktelėk, kad ir statula būdamas, kad laiku suspėčiau.
  Raidė A, kažką pakuždėjusi, prisiglaudė prie Leokadijos. O Jotas tarė:
  – Ką  gi, kaip sakoma, atsikvėpę plačiai krūtine, gal pradedam. Tu, močiute, čia  ceremonialo prima. Nagi sėkmės mums. Te antras kartas nemeluoja.
  Šį kartą regėjosi, kad tyla gilesnė. Leokadijai pakartojus deklamaciją, pasigirdo himnas, nesuvėlavus pradėjo stiebu kiti vėliava, sklandžiai, lengvai paklusdama Vincui Kudirkai.
   
    Lietuva,  tėvyne  mūsų,
    Tu didvyrių žeme...
    Iš praeities tavo sūnūs
    Te stiprybę semia

Tačiau va, posmui pasibaigus, giesmė nutilo, vėliava liovėsi sliuogusi į  viršų stiebo, ir vėl visi išgirdėjome Leo, dar  vieną  prieskonį:

Taip, taip, kad atmintį giedotų,
Beje, labai nelengvą...
(Iš „Scenarijų Trispalvei“)