Paskui

Garikas sėdėjo Europos griuvėsiuose. Galima pasakyti, pačioje jų širdyje, ne per toliausiai nuo geografinio Europos žemyno centro. Sėdėjo kojas nukoręs per sviedinio pramuštą seną angą seno namo sienoje ir grožėjosi pamažu žaliuojančio Kauno panorama. Garikas dar atsimena laikus kai Kaunas vis dar buvo panašus į gyvenamą miestą, gatvių asfaltas tik labai nedaug kur dar buvo pramuštas miestą besiglemžiančios augalijos, namų sienose žiojėjo mažiau skylių, o ir pačių namų buvo gerokai daugiau, kai kurie net vienas šalia kito stovėdavo, o dabar tai jau retai bepamatysi. Garikas negali pasakyti ar pasiilgsta tų laikų, nes iš jų tik šiuos vaizdus ir atsimena. Visai dar vaikas buvo.
Dabar Garikui dvidešimt. Kaip ir savo amžiumi, taip ir dauguma kitų bruožų jis buvo visiškai niekuo neišsiskiriantis vaikinukas – nei per žemas nei per aukštas, daugmaž metro aštuoniasdešimties, vidutinio kūno sudėjimo, paprastų, akies nerėžiančių veido bruožų, pusilgių, bet kaip apipešiotų pelenų spalvos dratų ant galvos, kuriuos tik jo mergina meiliai vadindavo plaukais. Bet Garikas didžiavosi ir tuo ką turėjo, juolab, nebūti niekuo išsiskiriančiu šis laikas yra išskirtinai geras. Už buvimą išskirtiniais žmonėms labai dažnai nutinka negeri dalykai.
Laikai iš tiesų buvo ne patys geriausi. Tokių ramių akimirkų kaip ši Garikas, kaip ir visi kiti jo kastos žmonės, daug neturėdavo. Akimirkų, kai gali tiesiog prisėsti, apsidairyti aplink, pasimėgauti gaiviu žiemos vėjeliu, nekvaršinant sau galvos kaip išsilaikyti darbe, prisidėti prie revoliucijos,  pradžiuginti savo merginą ar tiesiog išgyventi. Maža tokių. Jis puikiai žinojo kad ir ši ilgai nesitęs, tuoj kas nors įvyks, visada įvyksta, nebūtinai kas nors drastiško, bet kažkas ko užtektų išjudinti Gariką iš jo kuo patogiausiai nusėdėto nuolatinių gyventojų neturinčio namo kampo.
Ir tikrai, kažkur ten, kur dar liko kelios iš daugelio kažkada kabėjusių lentelių su užrašu „Vilniaus g. “ nuaidėjo šūvis. Garikas krūptelėjo, lyg ši atsitiktinė kulka būtų kliudžiusi jį. Kliudė tik klausą ir mintis, bet šių pastūmėtas jis mitriai šoko ant kojų, kartu girdėdamas antrosios kulkos sukurtą garso bangą. Kai kulkos pasipylė kruša, Garikas jau bėgo. Daug įvairiausio plauko veltėdžių, benamių ir tiesiog egzistencijos problemų nekamuojamų kvailių išlindo iš įvairiausių pakampių ir puolė bėgti kuo tolyn nuo įvykių epicentro. Tik ne Garikas. Garikas bėgo į veiksmą.
Traukos ir savo kojų nešamas jis visu greičiu leidosi nuo kalvos, be atodairos sekdamas šūvių garso. Jam bėgant link paskutinio išlikusio tilto per toksiškąjį Nemuną šūvių skaičius ir jų keliamas triukšmas vis augo, visai kaip ir vaikino širdies ritmas. Jis pasiekė tiltą ir kirto jį visiškai be jokio plano, be jokios priedangos, be jokių minčių kad kulkos iš tiesų žudo žmones, jo galvoje vėl ir vėl, kaip prie grandinės pririštas pasiutęs šuo zujo mintis, kad ten kur jis bėga vyksta vienas iš sukilimo antpuolių, ir jis mirtų kad galėtų tapti to dalimi.
Jis kirto tiltą greičiau nei bet kada gyvenime, bet pat suvokė kad to gali nepakakti, mat šūviai jau slopo. Jo viltis kažką pasiekti menko, bet galutinai nesunyko, mat toliau bėgdamas jis išvydo šviežias kulkų skyles sienose, bėgdamas toliau kluptelėjo užlipęs ant dar karštos kulkos šrapnelės, bet šis ženklas suteikė jam antrą kvėpavimą, ir jis tik padidino tempą. Galiausiai pasiekė vietą kur šūviai ruošėsi jį išvilioti iš plačios buvusios Vilniaus gatvės į vieną gerokai siauresnių skersgatvių. Triukšmas buvo toks didelis kad jam net spengė ausyse. Supratęs kad yra visai prie pat savo tikslo Garikas pagaliau ėmė mąstyti blaiviai, kurpė planą kaip būnant taip arti nežūti ties paskutiniaisiais žingsniais ir prigludo prie sienos.
Nieko geriau nesugalvojęs jis apsisuko, pabėgėjo atgal į gatvę ir įsliuogė į vieną namų kuriuose gal turės progą matyti kas iš tiesų dedasi. Jausdamas degančią gerklę ir jau sunkstančias nuo bėgimo kojas jis užbėgo į penktą, paskutinį namo aukštą ir prakaituojančiais delnais prisliuogė prie jau akivaizdžiai seniai bestiklės lango angos, kelis kartus giliai įkvėpė kad mažiau drebėtų ir kiek sugebėdamas lėčiau, kad neatkreiptų bereikalingo dėmesio, ėmė prisitraukti prie palangės, kad pamatytų kas dedasi lauke. Vaizdas pateisino didžiausius jo lūkesčius, pačiame gatvelės viduryje kaip orientyras gulėjo mažiausiai trijų kulkų pervertas ir be gyvybės ženklų plačiapečio modo kūnas. Kitas, netgi stambesnis už pirmąjį, taip pat ir daug gyvesnis ir dar kovojantis slėpėsi nuo kulkų dešinėje kelio pusėje, kurioje buvo ir Garikas, už vienintelio likusio kažkada didelio namo kampo. Iš kitoje kelio pusėje dar gan tvirtai stovinčio neaiškios paskirties pastato į jį iš bent trijų vietų pylėsi kulkų lavinos.
Sukilimas! Tai ten Garikas turi pakliūti. Ten jį neša likimas, o dabar jau ir jo paties kojos. Jis puolė laiptais žemyn jau nebegalvodamas apie savo saugumą, pasirodo klydo. Trečiajame aukšte jam beatodairiškai prabėgus pro langą, pasipylė kulkos ir lango šukės ir Garikas susiėmęs galvą krito ant kelių. Ne iš skausmo, iš išgąsčio. Suknistas modas turbūt užfiksavo jo judesius. Atsitokėjęs jis jau nebebėgo, šliaužė taip kad nė plauko jo nesimatytų iš lauko. Galiausiai išsliuogęs iš namo jis lipte prilipo jis lipte prilipo prie šio sienos vedančios į skersgatvį. Iš to ką matė žinojo kad jei laikysis greta šios, nepateks į modo regėjimo lauką, pasirodys tik sukilimui. Ir jie tikrai jį priims, turi priimti!
Vėl klydo, ir vėl pasipylė kulkos, šįkart viena jau kliudė jį. Pradrėskė dilbį. Garikas nepyko, žinojo kad negali tiesiog įeiti į ugnies fronto ir tikėtis šilto sutikimo. Jis turi kažkaip kitaip atkreipti sukilimo dėmesį, parodyti kad jis jų pusėje, kad nori būti jų pusė. Nesumodamas kaip tai padaryti, jis tiesiog pradėjo mėtyti po ranka pasitaikiusius dalykus taip kad sukilėliams jie matytųsi, tarsi įspėdamas apie savo atėjimą. Numetė kelias plytas, ir dar kartą pasistengė įsliuogti į sukilimo akiratį, šįkart dar lėčiau. Dar daugiau kulkų. Reikia kažką sugalvoti.
Garikas sumojo kad maišydamas tarp įvykių sukilimui nepadeda, bet tiesiog negalėjo praleisti tokios galimybės. Tik ne šįkart. Nieko nesugalvodamas, bet ir nenorėdamas nuleisti rankų jis tiesiog toliau mėtė atsitiktinius dalykus, taip kad sukilimas matytų iš kur jie metami, bet nematytų kas juos meta. Pauzės tarp šūvių darėsi vis ilgesnės, matyt situacijai nesikeičiant imta taupyti šovinius. Gal tai jo proga? Dar kartą bandyti pasirodyti?
Mąstymus nutraukė iš priešingo skersgatvio galo pasigirdęs mašinos variklio riaumojimas. Šio garso nesumaišysi su niekuo. Modas sulaukė pastiprinimo. Tą garsą išgirdo ir sukilėlių būrelis, supratę kad jėgos darosi nelygios, nutraukė šūvius ir leidosi bėgti. Atsipalaidavęs antrasis modas išlindo iš savo priedangos ir paleido naują salvę į namą iš kurio dar neseniai buvo bombarduojamas. Sukilėliai bėgo nuo mašinos riaumojimo ir antrojo modo, Gariko pusėn, bent jau taip šis spėjo iš modo šūvių krypties. Bet kad pasipainiotų jiems pakeliui Garikas turėjo kirsti gatvę. Ar gali sau tai leisti? Pabandė mesti dar vieną plytą ir modo šūviai tuoj pat į jį. Negali. Yra taip arti, bet negali.
Tą pačią akimirką jam nukreipus modo dėmesį sukilėliai ėmė ropštis iš pastato kuriame tūnojo į stovintį priešais tą, kurį savo apžvalgos aikštele pavertė Garikas. Šis spėjo juos pamatyti, nors ir tik akies kampučiu, bet tai buvo viena nuostabiausių akimirkų jo gyvenime. Štai jie, patys tikriausi nūdienos didvyriai, kovojantys už tai apie ką daugelis tik svajoja...
Deja, tai kad juos pastebėjo Garikas, reiškė kad ir modas juos matė. Matė, ir paleido naują krušą jiems pavymui, ir vieną jų pašovė, pasigirdo riksmas. Riksmas. Tas riksmas. Garikas nustėro. Buvo jį girdėjęs. Darbe susižalojęs taip šaukė Frenas. Taip, tikrai, Frenas. Frenas sukilėlis? Negali būti... Bet tikrai, jo riksmas...
Gariką išbudino padangų cypimas. Modų furgonas galiausiai pasiekė įvykio vietą. Garikas turėjo dingti iš ten. Nieko geriau nesugalvojęs, o ir laiko tam neturėjęs, atsekė savo pėdsakais atgal į namą iš kurio viską stebėjo prieš tai. Bet dabar nosies kišti niekur nebesiryžo, nusileido į rūsį, ir įšliaužęs į giliausią jo kertelę, paspaudė galvą sau tarp kelių ir tiesiog klausėsi duslių garsų jį pasiekiančių iš gatvės. Atvykę modai niekur neišvažiavo, gerą pusvalandį šukavo kitoje gatvės pusėje esančius namus, bet kadangi truko taip ilgai, ko gero nieko nerado. Galiausiai dar pusvalandį pastovėję ir pasišnekučiavę prie furgono išvažiavo, o Garikas iš savo priedangos išlįsti išdrįso tik dienai jau įpusėjus.