Pusė sekundės, ne daugiau

Raudonas padavėjo prijuostės šonas švelniai brūkšteli tuščiai vyno taurei. Sunki permatoma galva svyra į šoną, stiklinė koja mažina kampo laipsnius, vienas apvalaus pado kraštas pakyla. Taurė pakimba ore prie pat staliuko krašto. Iki jos viso gyvenimo tikslo liko pusė sekundės, ne daugiau.

Moters ranka ištiesta per stalą, ji deda ant odinio padėkliuko du mėlynus banknotus. Plaštakų oda raukšlėta, o pirštai kaulėti. Lūpos prasiveria, horizontaliai plyšta ir lėtai įgauna elipsės formą. Iš plaučių aukštyn pajuda pirma staigaus ir netikėto išgąsčio prisotinto anglies dvideginio partija.

Praplikęs vienišas kostiumuotas vyriškis prie gretimo staliuko savo kompiuterio ekrane viena po kitos pamato atsirandančias raides “A” “Š”. Spėja sumirksėti. Jo nykštys slenka link mygtuko “Space”.

Vaikinui liūdnomis akimis žiūrinčiam į telefono ekraną pasigirsta “Grišk! ” ir jis jau kelia galvą  pažiūrėti kas galėjo tai tarti, nors aplinkui visi kalba jam svetimomis kalbomis. Jo akių vokai nespėja paskui kylančią kaktą ir liūdnos akys pasislepia po rusvu užklotu.

Meilužei pro petį baukščiai žvelgiantis vyras krūpteli, pamatęs taip gerai pažystamą šukuoseną. Oda jau pašiurpo ir prakaito liaukos įsitempė, bet šukuosena - ne ta, tik labai panaši, todėl oda pradeda riedėti vos jaučiama palengvėjimo drebulio banga.

Du panašūs vyrai, tik vienas jaunesnis, kitas vyresnis, sėdi pasirėmę rankomis į staliuką. Vyresnis spėja ištarti du svarbius žodžius, o jaunesnis spėja jų neišgirsti, nes jo minčių adresatas yra kitam kontinente. Išgirs kiek vėliau, bet jau bus per vėlu.

Du žaidžiantys berniukai taukšteli po žingsnį, besivydami vienas kitą. Pirmam į viršutinę kaklo dalį įsirėžia sunkaus foto aparato dirželis. Jų mamos veidą dengia nikabas. Ji laiko už rankos berniukų sesę ir telefonu fotografuoja tarp staliukų mirgančią Kalėdų eglutę.

Paskutinis vyno lašas kiek pasistūmėja taurės šonu aukštyn.

Jaunos moters veidą kreipia šypsena kūdikiui vežimėlyje. Vaiko pasąmonėje nusistovi tik iškreipta užsimerkusios motinos veido mimika, bet ji jam visada išliks vienu gražiausių gyvenimo akimirkų. Jis ją prisimins ir po pusės sekundės, kai pasieks savo viso gyvenimo tikslą.

Priešais prie to pačio staliuko sėdintis vyras margu megztiniu tik tik užkėlė koją ant kojos, jis dar jaučia savo šlaunų raumenų trintį, bet kaip tik šiuo metu ji išgaruoja, nes nuo alaus šalčio jam sugelia dantis ir jo apatiniu žandikaulį surakina šiurpas.

Šalia sėdintis vyriškis su akiniais tuo metu pagalvoja, kad jis nori šalto alaus. Jo smegenys jau pasiuntė impulsą rankai – elektros srovė keliauja nervais, šokinėdama iš vieno į kitą, iki pat kylančio rodomojo piršto galiuko.

Praplikęs vienišas kostiumuotas vyriškis prie gretimo staliuko savo kompiuterio klaviatūroje nuspaudžia mygtuką “Space”.

Stambus paauglys siauromis akimis traukia iš savo kelioninio lagamino polietileno maišelį, o ant stalo guli diskas nuo astmos priepuolio. O šiaip jis visai ne paauglys, jam jau senokai per dvidešimt. Ir nespėjęs net apsižvalgyti jis jau bus pasiekęs savo viso gyvenimo tikslą.

Kaip ir visi kiti aplinkui sėdintys žmonės. Tai truks gal pusę sekundės – ne daugiau. Bet per ją juk dar tiek visko įvyks.

Tuščia vyno taurė pasiekia savo viso gyvenimo tikslą. Stiklas liečia grindis, trumpai pasipriešina ir žaibu virstanti jo šypsena sukelia šaižų pergalingą garsą.