Rašyk
Eilės (77998)
Fantastika (2302)
Esė (1548)
Proza (10901)
Vaikams (2706)
Slam (72)
English (1198)
Po polsku (367)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







     Eunuchas klimpo, grimzdo nudriskusiais sandalais apautos jo pėdos į klampų šlaito smėlį. Varvėjo nuo nosies ir bebarzdžio smakro purvini prakaito lašai, krito žemyn ir garavo, prilietę saulės išblukintas smiltis.
     Šalimais kopė antrasis vergas, taip pat eunuchas, jo kojos grimzdo dar giliau ir prakaito lašai ritosi dar dažnesni. Šlaitu tęsėsi dvi lygiagrečios virtinės duobių-pėdsakų, vis tankėjančių statėjant kalvai, į kurią vergai kopė.
     Vienas, mažesnysis eunuchas nešė virtinę tuščių vandenmaišių ir ilgą gumbuotą lazdą, nuo galo iki galo išmargintą keistomis įrantomis. Kitam, didesniajam, ant nugaros sėdėjo Dainius. Kaulėtais ir kreivais pirštais jis kabinosi į garbanotus tamsius eunucho plaukus, ir nelyg snaudė, nelyg meldėsi, ritmingai judindamas sausas lūpas, vos pridengiančias tuščią bedantę burną. Apdriskusi Dainiaus toga kabojo nuslydusi nuo kaulėtų pečių, o ties eunucho šlaunimis tabaluojančios pėdos buvo basos. Seniui nereikėjo sandalų, sandalus jam atstojo du eunuchai.
     Šlaitas buvo status ir aukštas, daug statesnis ir aukštesnis, nei bet koks dykumos vėjas būtų galėjęs supilti. Eunuchai tiek nuvargo, kad priartėję prie viršūnės jau kabarojosi keturiomis, ir suklupo, pasiekę nedidelę akmenuotą aikštelę, vainikuojančią plačią smėlio kalvą.
     Kitapus jos priešais eunuchų akis atsivėrė plati lyguma, iš visų pusių juosiama stačios smėlio sienos. Dvylika aukštų kalvų nukirstomis viršūnėmis ir tarpusavy sulietais kraštais sudarė pusės lygos skersmens žiedą, ir šen bei ten iš to žiedo kyšojo milžiniški gelsvo smiltainio luitai, vienur stovintys paskirai, kitur susispiečiantys į keistus dantytus trobesius, visi ligi pusei ar dar daugiau nugrimzdę į klampų smėlį.
     Vienišas ir pakrypęs, apsuptas neaukštų išsibarsčiusių kopų, stovėjo lygumos viduryje pats didžiausias akmuo; įmantriai raižytu paviršiumi jis priminė pralaužtą milžino šalmą, pamestą kritusio šeimininko prieš šimtmečius vykusiame mūšyje, nuo tada apneštą smėliu ir apaugusį skurdžios žolės kuokštais.
     Eunuchai atsipūtė, pasitaisė nešulius ir ėmė leistis kita kalvos, kurią užlipo, puse. Buvo vidurdienis, saulė ką tik perkopė zenitą ir dabar svilino vergams nugaras, karantys Dainiaus skarmalai lipo prie prakaituotų nešiko kojų ir trukdė eiti.
     Tik nulipę žemyn ir įpusėję atstumą iki didžiojo akmens keliautojai suprato, kad jų akys klydo: akmuo iš tiesų buvo apvalus mūrinis statinys, bokštas, suiręs viršuje ir užneštas smėliu iš apačios, nustojęs didžiosios dalies savo sienų, aukštumo teturintis tiek pat, kiek ir pločio – apie  pusę stadijos, nors įmantrūs sienas puošiantys skliautai lyg lekiančios strėlės rodė viršun ir leido suprasti, kad kadaise šie mūrai stiebėsi nepaprastai aukštai, aukščiau už aplinkines kalvas, galbūt iki pat dangaus. Bokštas buvo statytas iš gelsvų dykumos akmenų, taip meistriškai nutašytų ir suleistų, kad net didžiajai daliai jo nugriuvus, likusiose sienose plyšiai buvo vos matomi, tik kur ne kur į juos šaknimis pajėgė įsiskverbti išdžiūvusios žolės, lyg siurbiančios paskutinius syvus iš pavargusio statinio. Saulė skubėjo pasislėpti už kalvų grandinės, ir nulaužto medžio strampą primenantis bokšto viršus metė dantytą šešėlį, o apačioje, supama nuožulnių smėlio kalvų, juodavo įėjimą bokštan gaubianti išsišovusi arka. Maži ir niekingi joje atrodė du eunuchai, su savo našta svyrinėjantys po nedideles kopas, vėjo supiltas aplink pavienius akmenis – išbyrėjusias bokšto viršūnės atplaišas.
     Angoje pasislėpę vergai sustojo ir nusišluostė prakaitą. Tada bokšto gelmėse, aidėdamas tarp aptrupėjusių skliautų ir šiurendamas smėliu užneštais koridoriais, suskambėjo balsas:
     - Tavo narsa lygi tavo smalsumui, o tavo smalsumas lygus tavo šlovei, achajų Dainiau. Didžią garbę man suteiki savo apsilankymu, ir priimk mano prašymą atleisti, kadangi negaliu sutikti tavęs su visa pagarba, kurios esi vertas.
     Dainių nešęs eunuchas priklaupė, senis nulipo ir toliau ėjo savo kojomis, lazda atsargiai baksnodamas smėliu nuklotas grindis, sekamas dviejų vergų. Praėjimas susiaurėjo, už jo plytėjo amfiteatrą primenanti menė laiptuotomis grindimis, besileidžiančiomis centro link. Jos viduryje buvo dešimties pėdų pločio vonia; nutrupėjusios mozaikos likučiai priminė prieš šimtmečius čia teliuškavus vandenį, tačiau dabar vonią buvo užpildęs minkštas smėlis. Pamerkęs jame nuo žemės atpratusias pėdas Dainius kirto menę ir sustojo kitame jos krašte, prie skliautuoto praėjimo, dengiamo nuvirtusių akmeninių kolonų. Už jų matėsi išėjimas iš bokšto ir smėlynai su pėdsakais dar didesnio, dar grakštesnio, tačiau iki pamatų sugriauto statinio. Priešais praėjimą gulėjo plokščia lyg stalas akmens atplaiša, o ant šios atplaišos, ištiesęs kelius į priekį, parietęs kojas po savimi, sėdėjo Atsiskyrėlis.
     - Teisingai yra sakoma – tu žinai viską apie visus taip, kaip visi nieko nežino apie tave, skardžiabalsi Atsiskyrėli. Šimtą dienų keliavau jūra ir dar pusę šimto dykuma, bet paslaptimi man išlieka tiek tauta, kuriai priklausai, tiek dievai, kuriuos garbini. Aš esu basas ir aklas, pavargęs ir ištroškęs, bet atėjau vedamas ne baimės ir ne šlovės troškimo, todėl nesiruošiu klausyti ką pasakysi apie ateitį.
     Dainius atsisėdo ant smėlio, tiesiai priešais Atsiskyrėlį. Rūku aptrauktuose neregio vyzdžiuose atsispindėjo balta barzda ir juodas medžioklinis apsiaustas, kadaise gausiai ir įmantriai siuvinėtas, tačiau dabar nudriskęs ir išblukęs. Jį ant pečių užsimetęs Atsiskyrėlis buvo senas, daug senesnis net už Dainių, bet neatrodė sulinkęs – sėdėjo tiesiai, ir tiesus buvo jo balsas:
     - Kaip ausys virsta akimis, kai dievai atima regėjimą, taip lūkesčiai virsta rimtimi, kai priartėja laikas išeiti su vėlėmis. Mano apsiaustas kadaise buvo siuvinėtas auksu ir gintaru, dabar tose vietose juoda drobė yra tiek pat išblukusi, kaip ir visur kitur. Tu klysti, Dainiau – aš nebekalbu apie ateitį, ir tie, kas tau sakė mane esant paprastu išminčiumi, manęs nepažinojo, ir nepažinojo nieko, kas mane pažįsta. Bet kaip mano apsiaustas ne visuomet buvo toks, taip ir mano žinojimas ne visuomet baigėsi ties šio bokšto sienomis. Praeitis yra tai, apie ką aš tau galiu papasakoti, bet tai ta praeitis, kurios ne visi nori klausytis.
     Dainių šie žodžiai suglumino:
     - Aš apdainavau danajus taip pat, kaip Hazūro, Alaktų bei tvirtojo Ilijaus didvyrius, ir Mino sūnūs mano giesmėse yra ne teisesni nei bangos, kurios juos nuplovė. – Dainius padėjo lazdą sau ant kelių ir ėmė pirštais vedžioti po gruoblėtą medžio paviršių, čiuopdamas tūkstančius smulkių įtrūkimų ir įrantų. – dievų valia seka žmonės, todėl bijoti kalbų apie žmonių darbus – tai bijoti kalbų apie dievų valią; valia ir darbai yra tai, ko mes bijome, o kalbos yra tik kalbos, ir jos skirtos klausytis.
     Atsiskyrėlis vos vos linktelėjo priekin:
     - Tu manai, kad tavo atkaklumas kyla iš tavo smalsumo, Dainiau, tačiau tu klysti. Jis kyla iš nežinojimo, o tas nežinojimas – iš nenoro žinoti, nes tu achajas, o achajai šiandien mano, kad žodis neturi galios, ir tai daro juos nebyliais.  
     Senas Dainiaus kūnas suvirpėjo, kaulėti pirštai sugniaužė lazdą, ir jei ne baltas rūkas aklose akyse, jose galima būtų matyti raudoną liepsną, kurstomą staiga atsiradusio pykčio:
     - Mano tauta nebyli akmeniui, nes tik akmeniui visada liks žodžiai, jame įrašyti. Žmogui pasakyti žodžiai bus perduoti kitiems, ir tai yra teisinga. Ar yra tauta, kurią išsaugojo tvirtovės sienos? Ar yra kalba, kurią išsaugos akmuo? Įrašyk žodžius, ir atimsi juos iš žmogaus, sunaikink žmones, ir bokštai bus beverčiai. Tu nuogąstauji, kad yra žmonių, nenorinčių žinoti, bet giri žodžius, kurių niekas nebegirdės. Aš buvau šimto miestų saloje ir klausiausi paskutinio žmogaus, kalbančo Deukaliono tėvų kalba. Aukse ir molyje liko įrašyti tie žodžiai, bet niekada jau nebegims Mino sūnus, galintis juos ištarti. Ar tai nėra didžiausias prakeiksmas, kurį galima skirti žodžiams ir juos tariantiems žmonėms? Aš apdainavau šimtą didžiausių pasaulio tvirtovių, ir man nebaugu žinoti, kad mano žodžiai mirs su paskutiniu achajumi, nes žinau, kad kol yra gyvas bent vienas achajas, jis visuomet supras mano žodžius.
     Atsiskyrėlis nusišypsojo, ir nors įtūžęs Dainius šios šypsenos nematė, jis ją pajuto, pyktis atlėgo, ir naudodamasis tuo Atsiskyrėlis prabilo:
     - Nei vienas pasaulio vyras nesudėlios giesmės taip, kaip tai padarysi tu, tačiau net pats greičiausias paukštis nežino, iš kur atsiranda vėjas ir kokia yra jo sandara. Todėl klausyk, Dainiau: viskas pasaulyje yra kilę iš vieno, ir todėl vienas gali atvesti prie visko. Tarp skliautų, po kuriais tu sėdi, kadaise didžiojo Tarūno garbei buvo plaunamos kojos. Išminčiai žino, kad Tarūnas – vienas ir vienintelis, jis ritina saulę ir laiko rankose žaibus, senieji dievai savo gimines tęsia iš jo, ir jo įsakymai per sparnuotą pasiuntinį pasiekia kiekvieną dievą. Lygiai taip yra kalba, iš kurios kilo visos kalbos, ir yra tauta, iš kurios kilo visos tautos, ir kaip kovoja tarp savęs dievai, bet niekada nenuvers jie griausmingojo Tarūno nuo aukštojo sosto, taip nebus niekada sunaikinta pirmoji tauta, ir nepamirš niekad žmonės pirmosios kalbos. Visi žodžiai, akmenyje ar molyje, aukse ar medyje įrašyti, visi jie gali būti perskaityti mokant pirmąją kalbą, ir todėl niekada neišnyks jokia giesmė, patikėta raštui.
     Dainius susimąstė, jis keliskart perbraukė per lazdą nuo vieno galo iki kito, o tada tarė:
     - Girdėjau žmones kalbant apie šią tautą. Vadino ją gaptais, Sengemario sūnumis. Laikė tokiais save ilijiečiai, turtingiausi ir garbingiausi pasaulio žmonės, kai kalbėjo apie miestakurio Aiscenio giminę, ir dar daugelio mažesnių tvirtovių gyventojai, prieš šimtmečius nukariauti tvirtųjų achajų. Bet netiki mano širdis tokiais žodžiais, nes žinau aš taisykles, pagal kurias gyvena gentys, ir galiu numanyti kelius, kuriais vaikšto dievai. Nėra tokios tautos, kuri nebūtų sunaikinta, jei pasiskelbtų esanti pirmesne ar aukštesne už kitas, jei užvaldytų tokią aibę miestų, kokią valdžiusiais skelbiami gaptai. Jei ir gyveno jie kada nors, tai seniai nei vieno jų neliko, ir net vardas jų nėra vertas prisiminti, nes paklydo jis tarp gausybės kitų vardų.
     Atsiskyrėlis ir vėl šypsojosi, jis buvo užsimerkęs, sėdėjo nejudėdamas, kaip kantrus mokytojas prieš nevėkšlą mokinį.
     - Aš girdėjau visas tavo giesmes, ir nebuvo jose nei vieno karto, kai dievai teikė pirmenybę žmonių valiai, o ne savajai. Tačiau tuo skiriasi giesmės nuo gyvenimo, kad žmonių valia, kilni ar sukta, garbinga ar menka, nugali dievų sumanymus, ir niekas niekada nesužinos, kaip šios pergalės įvyksta. Tik viena yra nekintama – tai Sengemario giminė, kurios amžinas išlikimas yra naudingas tiek dievams, tiek žmonėms, ir todėl tęsis per amžius, nes tik ši garbinga tauta pirmoji užlipo ant arklio, greičiausio iš visų gyvulių, ir pirmoji išmoko kalti geležį, tvirčiausią iš visų metalų, ir didžiausiasis gaptas – Tas, kuris visus pramato – kadaise atnešė ugnį žmonėms iš sudeginto smėlio kalnų, todėl nei dievai, nei žmonės neišdrįs kėsintis į aro sparnais paženklintuosius. Dabar klausyk, achajų dainiau, mano pasakojimo, patvirtinančio abu šiuos dalykus, o taip pat sužinok praeitį tvirtovės, tarp kurios sienų tu sėdi. Tik iš pradžių turėk omenyje – nors ir žuvo jos gynėjai, per pačių kaltę tai įvyko, o didžioji jų tauta ir toliau viešpatauja tolimuose šiaurės miškuose ir žolynuose, nuo kalvotosios Manteros žemės iki Galelundo, esančio ant pasaulio krašto, iš kur niekur nebegalima nuvykti. Teka ten sraunios upės, ir plaukioja jomis iš medžių kamienų išskobtos valtys, į kurias keturias dešimtis žmonių galima susodinti, ir audžiama ten ploniausia pasaulyje drobė, ir kalami aštriausi pasaulyje ginklai. Tik jūs, achajai, atsisakantys rašto, nežinote šaltinio turtų, kurie pro jus keliauja iš šiaurės, bet jūsų galia dabar menka, nes ne jums ir ne jūsų sąjungininkams šypsosi galingieji dievai.

--

     Prašvito dešimttūkstantoji apgulties diena, ir Aušra nubėgo dykumos kopomis, barstydama jas auksu, sklaidydama nakties rūkus. Tik nesugebėjo ji išvaikyti aplink miestą susikaupusios miglos, nes buvo tai ne migla, o laužų dūmai, srovėmis tekantys nuo dantytų aukštų sienų. Dvylika bokštų turėjo šios sienos, ir dvylika laužų paryčiais rijo aukas dievų garbei.
     Visų aukščiausias buvo vartų bokštas, ir visų tirščiausi buvo iš jo tekantys dūmai. Ten aukojo Grekaderė, jauniausioji Undevezo dukra, kurios gyvenimas iki mirties buvo pašvęstas, o veidas uždengtas pilkais šilkais. Sava valia ji stojo tarnauti dievams, ir sava valia pasisiūlė aukoti ant vartų bokšto, tačiau dabar nenoromis liepsnas sekė jaunos mėlynos akys: jų žvilgsnis vis krypo šonan, o moters mintys – žemyn, į nuožulnių bokšto sienų papėdę, į apvaliais akmenimis grįstą kelią, vedantį pro miesto vartus. Nutvieksti pirmųjų saulės spindulių sunkūs vartai vėrėsi, girgždėjo vergų sukami dantračiai, vaitojo įtemptos virvės. Drebėjo visas bokštas nuo tūkstančių kojų vieningo žengimo, tūkstančių šarvo žvynų klaksėjimo, tūkstančių skydų bei iečių barškėjimo, ir pasigirdus dusliam metalo į akmenį dungstelėjimui, žengė saulės švieson miesto kariauna: buvo vartai tokie platūs, kad petys į petį pro juos žygiuoti galėjo dvidešimt variu, geležimi ir auksu apkaustytų vyrų milžinų, brisdami per juodus dūmus, srūvančius nuo bokšto. Eilė po eilės švito karių šarvai, blizginami auksą barstančios Aušros – tūkstantis gretų, dvidešimt tūkstančių miesto gynėjų. Kiekvienas nešė apvalų varinį skydą, nušveistą taip, kad jame lyg skaisčiausiame veidrodyje atsispindėjo mėlynas dangus ir auksinė dykuma, kiekvieno galvą puošė aukštas šalmas, ir kiekvienas laikė viršun nukreipęs tvirtą ietį. Visų labiausiai savo šarvais spindėjo Varuntolio sūnus Varunpedas, Mintros keliu einantis. Smailų jo šalmą vainikavo riestas aro plunksnų sparnas, žymintis Tūkstančio ausų dievo išrinktąjį, o ant skydo, ištapyta geriausių Kanešos meistrų, juoduma ir mėliu švytėjo liūto galva – pačio Mintros atvaizdas, ištikimai saugojantis jo nešėją, neleidžiantis nei iečiai, nei strėlei prakirsti šventinto vario.
     Baltas buvo Varunpedo apsiaustas, ir balta buvo jo tunika, slepiama nuo kaklo iki pėdų vyrą dengiančių žvynų. Ši spalva išdavė jį nesant kariu, ji netiko žygiuoti kelio dulkėmis. Tačiau dešimt metų praėjo nuo tada, kai krito Varuntolis – dykumos vandenų miesto karalius – ir dešimt metų jo sūnus, baltasis žynys, laikė aukštai iškėlęs auksinę tėvo ietį.
     Aplink šią ietį, lyg apie antrą saulę, rikiavosi mesto kariai, ir nuo aukščiausio bokšto matė ją Grekaderė. Dvidešimt vėliavų, pažymėtų tūkstančio ženklu, plevėsavo ant ilgosios Varunpedo ieties – po vieną kiekvienam gynėjų pulkui, ir dvidešimt jaunų vaidilučių šokyje sukosi apie liepsną, giedodamos maldą Gemalei, Žemei motinai, prašydamos minkšto smėlio šiandien krisiantiems kariams. Tačiau aukščiausiosios vaidilutės, mėlynakės Undevezo dukros, malda krypo kitur. Tik vienam dievui – liūtagalviui pasiuntiniui ji kalbėjo, ir tik vieno – pasisekimo kovoje išrinktajam ji prašė, nes ir žvynauodegio Mintros, ir jos pačios išrinktasis buvo tas pats karys.
     Plačiame lauke, ištryptame žmonių sandalais ir arklių kanopomis, išvažinėtame kovos vežimais, nusėtame iečių nuolaužomis ir svaidyklių akmenimis, eilė po eilės į plotį sklido Varunpedo kariai. Smėlis po jų kojomis buvo juodas nuo dešimtmečiais čia tekėjusio kraujo, ir gaudė suplūktame jo paviršiuje variu kaustyti žingsniai. Pagal amžiais saugotą paprotį rikiavosi tvirti vyrai: priekyje stojo tik vienas, didžiausias milžinas, atstatęs tviskantį gaubtą skydą priešui; už jo pečių jau du, beveik jam lygūs, už jų jau trys, ir taip toliau, dviem nuožulniais sparnais, buku smaigaliu, suvestu į liūto galva puoštą didžiausiojo skydą. Jau dešimtį metų pirmuoju šioje gretoje stovėjo Varunpedas, ir nei karto nesuiro jo vedama rikiuotė.
     - Mano skydas yra skaistus Mintros veidas, mano šarvai yra žvynuota Mintros uodega. Mano ietis yra aštrus Mintros žvilgsnis, mano draugija yra platūs Mintros sparnai. Atmušime jus, atremsime jus, perversime ir nustumsime jus.
     Taip kartojo dvidešimt tūkstančių burnų, lengvai tardamos seniausios kalbos žodžius, nes veržliai tekėjo visų jų gyslomis Sengemario kraujas, nes buvo už jų nugarų stovintis miestas paskutine Aiscenio sūnų tvirtove pietuose nuo pat Didžiausiojo karo. Prieš šešis šimtus metų pastatė jį iš šiaurės atėję pasiuntinių dievo garbintojai, ir visus tuos šimtmečius sėmė jie iš smėlėtų gelmių patį tyriausią, patį saldžiausią vandenį. Tą vandenį, mokėdami už jį auksu, šilkais ir grūdais, gėrė dykumos gyventojai visose aštuoniose pasaulio pusėse, nepriklausomai nuo to, kokiems dievams meldėsi ar kokių karalių buvo viešpataujami. Vyko ši uždrausta prekyba todėl, kad pamiršo Varuntolio tėvai, ir jo tėvų tėvai, ir tėvų tėvų tėvai nuo seno duotą priesaką: ne turtus kaupti ir ne gausius gyventojus ginti šios sienos yra pastatytos, bet skirtos jos saugoti per protėvių kraują ir aimanas užimtas žemes nuo plėšrių kametų, dviejų žemių žmonių pietuose, ir pavydžių Mino sūnų, siaubiančių vakarines pakrantes savo plačiais laivais, ir nesuskaičiuojamų smėlynuose pasimetusių genčių, kurios vaikščioja tik pėsčiomis ir kurių kalba seniai nebepanaši į tikrą kalbą, o papročiai – į tikrus papročius.
     Pamiršo miesto žmonės, kad šviesiaveidis Mintra ne tik turi plačius sparnus skraidyti, bet ir aštrias iltis kirsti, kad savo tėvo Tarūno pavedimu ne tik pasiuntinius bei prekeivius, bet ir karius globoja. Su garsiu gailesčio šauksmu prieš dešimt tūkstančių dienų krito Varuntolio tėvas, prakeikdamas amžinai užmarščiai savo vardą, ir palaimindamas kovai savo anūką, išrinktą būti baltuoju žyniu, bet iškeisiantį apeigas į kruviną mūšio lauką. Tą dieną prasidėjo apgultis, apsupo miestą priešai – godūs lavonų užkasinėtojai nuo pakrantės ir kiti tamsūs dykumiečiai, dviejų žemių vergai iš pietų ir visi marių žmonės, vadovaujami brolžudžių achajų, atplaukusių baltaburiais laivais ir atėjusių per dykumą auksuotais sandalais. Metus po metų tamsios naktys leisdavo pasiuntiniams prasmukti į šiaurę, pas Gatusos žmones, bet tylėjo turtingieji broliai, nežygiavo jų kariaunos gelbėti dykumos miesto – pamiršę buvo žvynuotų pulkų pagalbą pergalingame mūšyje prie Asios upės, pyko už dykumos žmonėms pardavinėjamą vandenį, nesuprato, kad praradę galingų sienų atramą pietuose ir patys bus pasmerkti kristi.
     Todėl jau dešimtį tūkstančių dienų be jokios pagalbos laikėsi miestas, gerdamas savo šulinių vandenį, tuštindamas begalinius aruodus, į kuriuos godžiai krovė maistą ir turtus prekiaudamas su visais aplinkui. Pjovė miesto žmonės jaučius ir ožius aukai, o eiklius kovos žirgus – maistui, kalė kalviai šarvus ir skydus iš tvirto vario, o kalavijus ir ietgalius – iš brangios geležies, dabino juos auksu, andai skirtu moterims puoštis, o dabar – parodyti priešui, kad nepasiduos turtingasis miestas. Dešimtį tūkstančių dienų kas rytą išžygiuodavo miesto vyrai milžinai į kruviną lauką kautis, kaip Varunpedui, taip Varuntoliui, taip ir jo tėvui, kurio vardas amžinai liks užmirštas, valdant.
     Skambėjo jų kovos šauksmas, virpindamas Aušros nuauksintas dykumos kopas, kaip skamba ir šiandien – girdimas per lygų lygas aplinkui, keliantis siaubą priešams. Bet praėjo tos dienos, kai vien šio šauksmo užtekdavo palaužti ir išsklaidyti neprietėlių pulkams, nes gausūs ir ištroškę miesto turtų jie buvo, tad stodavo kiekvieną dieną iečių nuolaužomis nubarstytame lauke vyras prieš vyrą, skydas prieš skydą, galynėdamiesi iki pat vakaro, kol nuvargę išsiskirdavo ir grįždavo atgal, kas apgultan miestan, kas stovyklon, suręston už kruvinojo lauko.
     Nei šiandien, nei visas dienas prieš tai, nesėlino Varunpedo vedama rikiuotė pirmyn, kaip tai daro atsargūs Lakonės sūnūs, ir nelėkė strimgalviais, kaip bepročiai kametai, bet bėgo lengva tvirta risčia, atstatę priekin švytinčias ietis, pagal amžiną garbios genties paprotį. Suriko šventą šūkį pirmąja kalba dvidešimt tūkstančių gerklių, ir rėžėsi dvi sienos viena į kitą.
     Nebuvo senajame pasaulyje tokios kariaunos, kuri atlaikytų šarvuotų Sengemario sūnų puolimą. Tačiau įpratusi jodinėti žirgais ši gentis nemėgo vaikščioti pėsčia, ir nors daug jaunų karių užaugo nuo tada, kai nebeliko mieste nei vieno ristūno, negalėjo tik savo kojomis žengdami milžinai vienu mostu nušluoti nepalyginamai gausingesnės priešo kariuomenės. Tačiau narsiai stūmė ją atgal, kiurdė geležinės ietys medinius skydus, ir net riesti kaip pusmėnulis pietiečių kardai, tokie aštrūs, kad susmeigę juos į uolą saulės dievo garbintojai kopdavo lyg laiptais, šipo ir lūžo atsitrenkę į švento vario skydus.
     Toli toli sklido mūšio aidas, girdėjo jį ir Grekaderė, mėlynakė Undevezo dukra. Nuo aukšto bokšto sekė jaunos akys tolimus aukso blyksnius – tai Varunpedo ietis kirto priešui po priešo, ir suvirpėdavo moters širdis kai naujas vyras, kaskart rodos vis didesnis ir tvirtesnis, užimdavo kritusiojo vietą rikiuotėje priešais skydą su liūto galva. Tačiau veikė nuoširdžios maldos, ir štai griūdavo piktas milžinas, iš kokios šalies bebūtų atvykęs ir kokios priežasties į šį mūšį bebūtų atvestas, ir ištraukdavo iš negyvo kūno savo ietį Mintros išrinktasis. Taip stūmė Varunpedo vedami gynėjai priešą tolyn ir tolyn nuo akmeninių sienų, kol beliko matyti tik plati auksu blizganti juosta ties horizontu. Tačiau nenumaldomai ritosi valdovo Tarūno saulė dangaus skliautu, ir artėjo šaltas vakaras, ir seko vyrų jėgos. Nebuvo jokios vilties prasiveržti per nesibaigiančią priešo galybę, kaip ir priešui nebuvo jokios galimybės pralaužti šarvuotos miesto vyrų eilės, todėl saulei neriant į smėlį sustojo jie visi, kruvini ir žaizdoti, alkani ir išsekę. Sužeistieji ir bailiai, dienos metu miesto vyrų paimti į nelaisvę, už dosnų atlygį buvo perduoti saviesiems, kaip reikalavo garbingas paprotys. Žuvusiųjų buvo tiek daug, kad visos nakties reikėjo juos surinkti ir nurengti, tačiau be šimtų tokios lemties susilaukusių priešų buvo ir dvi dešimtys dykumos miesto milžinų, kritusių kai kraujo ištroškusi ietis ar klastinga strėlė rasdavo kelią tarp tvirtų varinių žvynų. Ant plačių skydų įnešė juos pro vartus, ketindami apraudoti ir garbingai sudeginti, ir džiaugėsi Grekaderės akys, neradusios tarp jų balto apsiausto.
     Šimtus priešų pakirto tą dieną miesto vyrai – šimtų medinių skydų lentos šildys šiąnakt apgultas sienas, ir šimtai varinių kardų bus išlydyti, perkalti bei panaudoti lopyti skyles nudėvėtuose šarvuose. Visą naktį iš mūšio lauko rinks grobį miesto vaikai ir seniai, tie, kurie negalėjo dalyvauti kovoje. Išeis į šį lauką ir senasis pirklys Undevezas, Grekaderės tėvas, menantis dienas prieš apsiaustį ir dar nešantis, lyg nuodėmę, vardą amato, pražudžiusio dykumų miestą. Prieš eidamas išrinks jis gražiausią sidabrinį jautį iš savo kaimenės ir lieps dukrai paaukoti šventą raguotį ne bet kur, o didžiojoje menėje, tyriausioje vietoje, lyg moteris prie vyro prisišliejusioje prie dangų siekiančio bokšto, protėvių pastatyto pačiame miesto viduryje.
     Tačiau neis nepaklusni jo dukra ten aukoti. Nežengs ji, vesdama jautį, į mažąją menę, įtaisytą tiesiai po bokštu. Neplaus kojų jos viduryje įtaisytoje vonioje, skirtoje tėvo Tarūno žvilgsniu palaiminti kiekvieną, ketinantį žengti šventovėn.
     Nes girdėjo smalsios Grekaderės ausys, kad ne savo rūmų aukštajame bokšte, ne minkštoje  lovoje po aukštais skliautais miegos šiąnakt miesto valdovas Varunpedas, kad liks jis toli už miesto sienų, prie didelio laužo, globoti mūšio lauke išbarstytus lobius renkančių vaikų ir senių. Kiekvieną naktį narsiausi kariai budriai saugojo per dieną atsikovotų plotų pakraščius, ir krito šį kartą burtas Varuntolio sūnui, Mintros išrinktajam, stoti sargybon. Todėl, kai tamsi naktis apgaubė dykumą ir tik aukas deginančių laužų pašvaistės žėrė šviesą ant nenugalimų sienų, nusivedė Grekaderė tėvo duotą jautį prie mažojo aukuro, ant miesto vartų bokšto. Geriausiai klausė dievai vaidilutės valios, kai degindavo ji čia savo aukas, ir daugiausiai priešų nukaudavo sparnašalmis Varunpedas, kai nuo dūmų gaubiamo mūro sekė jį besimeldžiančios mėlynos akys. Greitai čia buvo užkurtas laužas, ir kirto nedrebančių moters rankų laikomas peilis jaučiui tiesiai į širdį.
     Kokiam gi dievui malda tą naktį nuskambėjo, kokiam gi kilniam tikslui galėjo skirti savo auką pirklio dukra? Ne už pergalę, ir ne už karių narsą ji meldėsi. Prašė ji galingojo Mintros tik vieno, aptemusiomis akimis žvelgdama į tolumoje degantį laužą. Viena mintis skleidėsi pilkais šilkais apgaubtoje galvoje, ta pati mintis, kurios vedina Grekaderė ėjo tarnauti dievams, kuri gimė jai pirmą kartą pamačius miesto šventovėje jaunąjį Varunpedą, kuri teikė vilties moteriai, kai įšventinimo metu raudona geležis lietėsi prie jos odos, amžiams paskirdama jauną kūną galingiesiems dievams ir atimdama galimybę mėgautis žemės malonumais.
     Smeigė auksinę ietį smėlin dievo pasiuntinio išrinktasis, ir atrėmė į ją skaistų varinį skydą. Spindėjo laužo šviesoje plunksnomis dabintas jo šalmas ir tvirti žvynuoti šarvai, paguldyti kopos papėdėje. Nes nebereikėjo nei skydo, nei šalmo, nei šarvų tam, ką daryti ruošėsi baltasis žynys. Ne šia ilgąja ietimi naudotis jis ketino, palikdamas degantį laužą, ir ne šio miesto vaikus ir senius ginti, eidamas atgal prie aukštųjų sienų.
     Perdavė moters maldą liūtagalvis Mintra tėvui Tarūnui, ir nepasipriešino jai pasaulio tvėrėjas. Rado dievo išrinktasis kelią į aukštąjį bokštą, kur laukė šilkus numetusi vaidilutė, ir tapo altoriaus papėdė vieta uždraustosios meilės, ir nekliudė jai randai odoje – nei vario, tiek kartų kirtusio Varunpedui, nei geležies, deginusios skaistų Grekaderės kūną. Negirdėjo jie nei nakties vabalų giedojimo, nei dūmus dievams siunčiančio laužo traškėjimo, nei šūksnių bei aimanų, vidury nakties suskambėjusių aplink bokštą, kai pamatę prie vienišo laužo paliktą auksinę ietį bei liūtagalvį skydą įsidrąsino pikti priešai, ir prisėlino prie pat sienų, žudydami nekaltus vaikus, ir prasiveržė pro didžiuosius vartus, sėdami liepsnas ir mirtį. Nebuvo kam užstoti miestą skydu, nebuvo kam sušukti šventąjį šūkį, pakelti iš nakties miego narsių milžinų. Šešis šimtus metų nepajudinami stovėjo miesto mūrai, nes saugojo juos budrios Sengemario sūnų, Aiscenio giminės tęsėjų akys. Dešimt tūkstančių dienų laikė jie nesuskaitomo priešo antpuolius, ir nei vienas neprietėlis, nei piktas pietietis, nei godus vakarietis neperlipo nuožulnių jo sienų. Tik dešimttūkstantąją naktį moters suviliotas ir Tarūno valios nesustabdytas išdavė tvirtovę spinduliašalmis Varunpedas, ir smigo pro atvirus vartus įsiveržusių priešų kalavijai į saldaus miego supančiotas miestiečių širdis.
     Pasklido po miestą gausi kariauna, tiek metų laukusi sėkmės, ir niekas nebegalėjo sulaikyti jos siautėjimo, sustatyti šarvuotos rikiuotės, atmušti aštrių kardų ir kraujo trokštančių iečių. Plėšė, degino ir žudė įsibrovėliai, negailėdami nei laisvojo nei vergo, nešdami iš liepsnojančių menių nesuskaitomus turtus ir tempdami iš guolių dailias miesto moteris, kurias čia pat naudojo kaip išmanė. Griuvo verčiami ištaigingi šventovių skliautai, sumūryti iš geltonų dykumos akmenų, degino negailestinga ugnis viską, ko negalėjo išnešti godžios rankos. Nuslinko nuo skaisčių Varunpedo akių Grekaderės užleista migla, kai pergalingi žiauraus priešo šūksniai sudrebino aukštas sienas, ir sugniaužė siaubas valdovo širdį. Nerado jis prie savo šono ištikimojo skydo, o ant galvos – aukštojo šalmo, nebuvo šalia tvirtos ieties, kuri pervertų kiekvieną, drįsusį pasipriešinti Mintros valiai. Buvo tik baltoji žynio tunika, sudraskyta ir paniekinta šventvagiškame guolyje, ir puolė ja vilkintis karalius liepsnų gaubiamo bokšto laiptais žemyn, į pačią priešų tirštumą, ir veržėsi iš jo burnos gailus prakeiksmo šūksnis, skirtas silpnai savo valiai ir jaunai širdžiai.
     Liko viena ant plačiojo bokšto mėlynakė Grekanderė, ir niekas jau nesužinos, kokia lemtis ją ištiko – ar negailestingų įsiveržėlių užklupta šaukėsi ji šviesiojo Varunpedo, trokšdama pamatyti sušvintant naktyje vaduojančią auksinę ietį, ar sudegė gyva kartu su aukštosiomis sienomis, veltui ieškodama akimis liepsnų gaubiamame mieste savo išrinktojo, ar puolė žemyn, supratusi, ką užtraukė miestui jos nesutvardytas troškimas.
     Tačiau dievų valia nenuspėjama, ir keisti mirtingam žmogui būna jų įgeidžiai. Daug iečių pervėrė liepsnų šviesoje baltą rūbą, daug kalavijų kirto tvirtą žynio karaliaus kūną, bet nei vienas nepasiekė taurios širdies, nei vienas neatėmė gyvybės pasiuntinių dievo tarnui, žvynauodegio Mintros išrinktajam.

--

     - Šimtą dienų niokojo atėjūnai miestą. Sudegino ko negalėjo panešti, sugriovė ko negalėjo sudeginti. Tvirti buvo senieji mūrai, tokie tvirti, kad tik milžinai, kurie juos statė, galėtų visus išversti, todėl dar šimtą dienų po to sėmė nesuskaitoma priešo kariauna šalmais dykumos smėlį, ir pylė kalnus aplink nesugriaunamus bokštus bei nepajudinamas sienas. Kad neliktų nė prisiminimo apie turtingą dykumos miestą ir narsius jo gynėjus, kad nugramzdintų birion gelmėn žinią apie tai, kad ir čia gyventa nenugalimosios Aiscenio giminės. Po dviejų šimtų dienų pabudo tarp smėlynų miesto valdovas, susuptas į juodą medžioklinį apsiaustą, kurio niekuomet nenešiojo, ir buvo tai dievų priminimas jam apie jo giminės nuodėmes, apie pamirštą priesaką medžioti it žvėrį kiekvieną, kas kėsinsis į šviesiųjų gaptų sienas.
     Atsiskyrėlis baigė savo kalbą. Buvo naktis, menės pakraščiuose miegojo Dainiaus vergai, o pats achajas krutino gumbuotą lazdą gniaužiančius pirštus. Po ilgos tylos jis prabilo:
     - Tu apsakei man, kaip nusileidžia žmogaus valiai dievai, tačiau antrasis tavo pažadas liko neištesėtas. Juk nebėra nei čia, nei visų vakarų jūrų pakrantėse žvynašarvių Sengemario sūnų, ir lygiai kaip tavo pasakojime, griuvo visų jų tvirtovių sienos. Dingo iš šių žemių Mintros garbintojai, kai žengė su ugnimi mano protėviai į galingąjį Įlijų, ir tu ne blogiau už mane žinai baisią lemtį, kurios susilaukė turtingieji Gatusos karaliai, gaptų broliai.
     Į Dainiaus žodžius Atsiskyrėlis ir vėl atsakė su šypsena:
     - Vis tu kalbi vedamas savo nežinios, didis Dainiau, tačiau šį kartą mįslė man, ar iš tiesų tavo mintys tokios silpnos, kad neperpranta pačio lūpose gimstančių giesmių, ar baimė sumenkinti savo giminę neleidžia tiesai į tave įeiti. Tu giedi apie amžių, kai žlugo šimtų šimtai tvirtovių, ir apie skaudžią baigtį tautų, įniršio ar nelaimės vedamų žudyti viena kitos. Bet neperpranti, nuo ko visa tai prasidėjo – kad kritus dykumų miestui ir pasidalinus grobį įsibrovėliams, neliko tarp jų santarvės, ir degino jie vienas kitą ugnimi ilgus šimtmečius, ir iki šiol tęsiasi sunkios dienos, nežinia kada pasibaigsiančios šiuose kraštuose. Taip, griuvo Ilijus ir žuvo jį gynę Aiscenio sūnūs, tačiau dar daug jų gyvų liko, ir nukeliavo jie šiaurėn, ir pastatė sau naują sostinę. Gailestingi mano tautai buvo dievai, bet krito dangaus įniršis ant stojusiųjų prieš Mintros garbintojus, ir griuvo jų miestai vienas po kito, kaip pietuose taip ir šiaurėje, ir žudė viena kitą visos tautos, negailėdamos nei moterų, nei vaikų. Visa tai buvo, ir tik išdidumas neleidžia tau giedoti, kaip degino tavo protėviai klajokliai achajų miestus, o sudeginę juos apsigyveno pelenuose ir patys pasivadino achajais, bet nemokėjo jie sudėti žodžių į akmenį – neturėjo papročio, kurį tu dabar taip niekini, bet kurio taurumui ir naudai pats nesugebi atsispirti.
     Dainius sudrebėjo, iš jo rankų iškrito tūkstančiais gumbų ir įrantų išmarginta lazda, ir skardžiai trinktelėjo į plokščią akmenį. Visą likusią naktį nei jis, nei Atsiskyrėlis nepajudėjo iš savo vietų, ir tik kai išaušus rytui eunuchai ėmė tyliai inkšti, prašydami vandens ir purtydami tuščius vandenmaišius, juodu apsiaustu apsigobęs senis nuvedė visus tris svečius prie paskutinio, beveik užakusio šulinio bokšto rūsiuose.

--

     Achajas su savo vergais miesto griuvėsiuose ilsėjosi dar dvi dienas. Dažniausiai jis sėdėjo kojų plovimo menėje, krapštė nagu lazdą, be garso judino lūpas, kartais įsiklausydamas į smėlėtuose koridoriuose ūžaujančius dykumų vėjus. Jo eunuchai pripildė vandenmaišius ir priskynė skurdžių žolių, kuriomis artimiausias dienas jiems teks misti, kol vieną vakarą leidžiantis saulei iškeliavo.
     Tąnakt Atsiskyrėlis miegojo neramiai. Jis niekada nesapnuodavo praeities, buvo pernelyg senas net tam; naktinės jo vizijos vinguriavo tuščios ir aptrauktos rūkais, todėl paprastos ir neslegiančios, paliekančios prisiminimus ir jų keliamą siaubą dienai. Tačiau išėjus Dainiui Atsiskyrėlį aplankė pirmasis sapnas per kelis šimtus metų: baisus ir keistas sapnas apie tolimus ir netikrus kraštus, apie ilgus mūšius ir dideles pergales, tačiau nebuvo jos dovanojamos Sengemario vaikams. Pametę skydus ir ietis jie vis atsitraukdavo, pabėgdavo, pulkų pulkai su moterimis ir vaikais atskildavo ir pasiduodavo priešui, lyg jūroje paskęsdami tamsioje netvarkingoje maišalynėje, spaudžiančioje šviesiųjų gaptų žemes. Šios žemės traukėsi ir mažėjo, jų žmonės pamiršdavo savo tikėjimą ir kalbą, kol galiausiai – lyg paskutinis laužo žarijos suraibuliavimas – blykstelėjo mažyčiame miškuotame lopinėlyje prie tolimos šaltos jūros, ir išnyko suviskam. Nebegarbinami mirė senieji dievai, išnyko teisingieji papročiai, į chaosą panėrė pasaulis, nes daugiau nebebuvo kas neštų jam tvarką, kas priešintųsi visuotinei visatos tamsai.
     O kai atmerkė akis, ryto prieblandoje Atsiskyrėlis pamatė aukštą kojų plovimo menę, ir nuo tos menės sienos žvelgė į jį auksinė liūto galva. Tai ji siuntė šį sapną, tai tūkstantaakis Mintra nušvietė seną protą, tai buvo paskutinis baltojo dykumų žynio regėjimas, ir tai buvo ateitis.
     Dar neperbėgus auksarankei Aušrai per visas kopas, dar neišsisklaidžius paskutiniams nakties rūkams, stovėjo senis ant aukščiausio lygumą juosiančios grandinės kalno – buvusio vartų bokšto, ir žvelgė į dykumą, į tolimą šiaurę, kur džiaugdamiesi šviesa ir ramybe, nesuprasdami baisos savo lemties, gyveno skaisčiašarvė Gaptų gentis. Baisus, pats baisiausias sielvartas sugniaužė Žynio širdį, ir išgirdo šį sielvartą auksaveidis Mintra, ir perdavė jį visagaliam Tarūnui. Trenkė Tarūnas tūkstančiu žaibų iš giedro dykumos dangaus, tiesiai į purų smėlį, sudejavo motina Gemalė ir praskyrė supiltą kalną, apnuogindama nuožulnias vartų bokšto sienas iki pat apvaliais akmenimis grįsto kelio, iki pat tos vietos, kur dešimttūkstantąją apgulties dieną žygiavo plunksnašalmis Varunpedas. Ir puolė Atsiskyrėlis į šią atsivėrusią prarają, ir užsivėrė Gemalė priėmusi jo sielvarto auką, kaip priiminės dar tūkstančius aukų tolimoje, tačiau taip greitai skubančioje ateityje.
     Ir nežinojo žūdamas Atsiskyrėlis, kodėl sulauks jo tauta tokios lemties, nes klydo galvodamas, kad nusileidžia kartais dievai žmonių valiai, ir kad baisioji naktis nebuvo išmintingai paskirta aukščiausiojo Tarūno, dievų gimdytojo. Nes būtent taip ir buvo, šitaip ir ne kitaip nusprendė griausmavaldis, ir tai yra teisinga, nes tėvas Tarūnas niekada neklysta.

2016-01-07 23:58
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-01-13 15:57
Meškiukas
Stilistikai labai turtingas ir spalvingas kūrinys. Jei atvirai - man, deja, kiek per sunkus ir perskaičius kartą džiaugies sugebėjęs įveikti. Vis gi  -Valkas parodė klasę.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-01-11 19:14
Svoloč
Labai apgailestauju, bet tai ne mano skonio literatūra, nesmagu tai sakyti autoriui, kuris visgi, aplikiniais keliais prisiprašė mano perskaitymo ir turbūt laukė kitos reakcijos, bet sorry tikrai tai ne man.
Ir nors nuvyliau grb Valką, tikiuosi jis parašys ką nors ir po mano tekstu pavadinimu Androgenas, jei tik aš jį kada nors užbaigsiu. Iš anksto dėkoju.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-01-10 19:55
St Sebastianas
Nemeluosiu, skirtinguose tabsuose atsidariau abu kūrinius ir ėmiausi spręsti dilemą nuo kurio pradėti. Valkas tikrai sugeba išspausti kažką savito ir įdomaus, todėl, tenesupyksta Nuar, nusprendžiau pirmiausiai imtis jo kūrinio. Eunucho pavadinimą pašlovinki, mūza, per smėlius dainių nešusį drąsiai, nes mane jis užkniso nerealiai. Per dažnai tas pavadinimas skamba kūrinio pradžioje. Toliau... Stiliukas išplėštas neblogas, tačiau pasiekęs vietą, kurioje kariai žengia pro vartus aš supratau, kad į ausį kužda įkyri mintis: „Ė, taigi Nuar tekstas lyg ir trumpesnis buvo. Spausk kontrol tab, ten mažiau žodžių, spausk kontrol tab...“ Negaliu sakyti, kad tekstas manęs nesudomino. Situacija praktiškai iš Flaxo „Suderinamumo“: negali neskaityti, tačiau jauti kaip tekstas tave žudo. Štai čia mane išgelbėjo (ne)tyčia kliūdytas ctrl+tab ir estafetę perėmė Nuar.

„Apie žodžius ir geležį“ nėra blogas. Tikrai galima pasijausti tarsi vartytum senus metraščius ar klausytum kokio senolio... gal tiksliau būtų pasakyti reanimuotos mumijos pasakojimo. Stilistiškai kūrinys vertas pagarbos, viskas atrodo savose vietose, prikibti nelabai turiu prie ko. Tik visiškai subjektyviai – jei tektų skaityti taip parašytą romaną arba iškuopti Augėjo tvartus... Na, manau mintį visi suprato.

„Mylimosios kraujo skonis“ yra stilistinis Valko kūrinio antonimas. Kai pabandžiau palyginti kūrinius, prieš akis iškilo scena iš „Indiana Džonso“ pirmosios dalies, kurioje herojus susiduria su milžinišku dar milžiniškesnį kardą turinčiu personažu ir pakloja jį vienu taikliu šūviu. Jei „Apie žodžius ir geležį“ yra dviejų šarvais apsikarsčiusių karių kova, tai „Mylimosios kraujo skonis“ - kaubojų susišaudymas. Viskas labai paprasta, atnešta ant sidabrinio padėklo ir netgi dalinai sukramtyta.

Nukrapščius visus dailius apdarus ir palikus tik pačią kūrinio esmę turime identišką situaciją, žinomą jau nuo antikinių dievų: jei kai kas būtų suturėjęs savo žalčiuką kelnėse, tai nieko ir nebūtų nutikę. Pripažinsiu, kad tikėjausi originalesnių interpretacijų.

Pasaulio kūryboje „Apie žodžius ir geležį“ atrodo smarkiai geriau. Senovinis miestas po smėlynais, likęs vienintelis bokštas. Pati aplinka įveda skaitytoją į kūrinio istoriją ir tai padaryta pakankamai meistriškai. „Mylimosios kraujo skonyje“ aplinka tėra fonas ir nelabai ryškus. Tiek kiek reikia, gal net kiek mažiau. Kai kuriais atvejais norėtųsi šiokių tokių patikslinimų vien tam, kad suteikti emocinio svorio situacijai. Kokius ten daiktus ir kodėl būtent taip išdėliojo? Dar vienas du papildomi sakiniai, tačiau jau galėtume patikėti kuriama meilės istorija.

Personažai... Čia jau įdomiau. Manau, kad įdėjus daugiau darbo patį miestą iš Valko kūrinio būtų galima paversti personažu. Vis dėl to žynys ir vaidilutė perskaičius paskutines eilutes lieka man tokie pat svetimi kaip du eunuchai kūrinio pradžioje. Kaip Atsiskyrėlis ir Dainius. Santykiai tarp jų yra aprašyti, bet nepajausti. Negaliu sakyti, kad Nuar sukurti personažai mane sužavėjo. Kiekvienam jų trūksta nušlifavimo. Kažkokių smulkmenėlių, kurios priverstų prie jų prisirišti. Tarkime ir aplinkos aprašymo. Štai tas radiatorius, parsivežtas iš Kaziuko mugės, kai Austėja norėjo, kad Arnas padovanotų ką nors šilto. Liūdniausia, kad trūksta būtent kelių smulkmenėlių, kurios tikrai priverstų žiūrėti į kūrinį kitaip.

Valko kūrinys atrodo labiausiai atidirbtas, suderintas ir žudantis. Viskas su juo gerai, paprasčiausiai aš nesu to kūrinio skaitytojas. Nė kiek neabejoju, kad jis turės savo gerbėjų ratą ir bus šlovinamas už atlikimo techniką. Ir ne be reikalo. Bet vis dėl to, tai ne tas kūrinys, kurį norėčiau perskaityti antrą kartą. Finalas toks... Kūriniui tinkantis, tačiau neturintis užtaiso. Gal čia tik man taip.

Nuar kūrinys sudarytas iš trijų dalių. Neblogos, neišdirbtos ir nereikalingos. Pirma dalis supažindina su situacija, joje viskas kaip ir siejasi, kaip ir rišasi. Sakyčiau kad pati sklandžiausia dalis. Antroji dalis turėtų būti sujungta su trečiąja Gal net sukeitus jų tvarką: scenoje prie stalo Vėjas neleidžia nuvaryti monininko nuo stalo, tuomet flešbekas į tai, kas vyksta antroje dalyje, tuomet maukimas iš prispjaudytos taurės. O tuomet trečioji dalis, kurioje veiksmas vyksta tolimoje tolimoje ateityje ir Vėjas 512 sako Austėjai 845, kad jo genetinis kodas yra pažeistas, nes kadaise į jo proproproproproproprosenelio dubenį žaltys prispjaudė.

Valko tekstas nuo pradžios iki pabaigos yra vientisas, be to, atlikimas irgi atrodo geriau. Už tai jis gauna nugalėtojo pliusą iš manęs.

Vis dėl to, Nuar kūrinio idėja man patiko labiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-01-10 19:45
Valkas
Praradau viltį, kad kas nors gali pretenduoti į saldainį, todėl išdėsiu viską kaip yra. Iš pradžių šiek tiek konteksto:
Vėlyvojo bronzos amžiaus kolapsas (angliškai) (rusiškai)
Dabar prie reikalo:

Pirma - šita daina. Tiesiog buvo įdomu pažaist su forma.

Antra - kūrinys yra fanfikas Česlovo Gedgaudo, atkakliausio Lietuvos fantasto ir šiaip įdomaus žmogaus, kūrybos. Keletas citatų:
<...> o Sengemonis, sengemarys arba archaiškai Sengembris, įterpiant iškritusią b, tai tas mitiškas protėvis, kurį garbinome Arijų tikyboje. Tą Gimties šaknį patvirtina ir Gemalė Šventa, vėliau nukatalikinta į Mariją, bet visgi mūsų kalboje išlikusi kaipo Gimtinė. (Mūsų praeities beieškant, p. 85)
Viešpats Mitra, kaip visiems aišku, ketvirtojo - Ugnies prado atstovas, vyriausias tarpininkas tarp Visagalio Sotvaro [jam G. priskiria daugybę vardų, vieną kurių naudojau tekste - aut.] ir jo sukurto, bet nesuvaldomo pasaulio, sudaro pasaulio centrą. (MPB, p. 293)
Ir t.t.

Česlovo kūrybos esmė, vieno blogosferos veikėjo žodžiais tariant - „sąskambių lingvistikosmetodas. Paprasčiausiai paimi bent kokį anglišką, egiptietišką ar japonišką žodį ir surandi panašiai skambanti žodį lietuvių kalboje. Tada iškilmingai pareiški, kad tas egiptietiškas žodis kilo iš lietuvių kalbos. Gali prireikti šiek tiek fantazijos sukuriant naujus žodžius, bet tai nesunkiai įveikiam kliūtis.

Šiuo pagrindu objektyviai ir labai moksliškai nustatoma, kad lietuviai pirmieji atrado ugnį, arklininkystę ir Ameriką (kurią taipogi kolonizavo), ir šiaip yra nuostabiausia, gražiausia ir teisingiausia tauta pasaulyje amen. Kviečiu smalsų skaitytoją toliau gilintis į lietuviško ultranacionalizmo guru kūrybą savarankiškai. Nepasigailėsit.

Ir nors kategoriškai prieštaraučiau idėjai, kad autorius po kūrinio publikavimo vis dar turi jo interpteravimo galimybių monopoliją, vienas dalykėlis: tekste miestą puola konfederacija, sudarytą iš kemetų, lavonus užkasinėjančių genčių, kurios vaikščo pėsčios ir marių žmonių (tiesiog jūrų žmonių arba okeaniškosios civilizacijos iš eurazianizmo, priklausomai nuo sugedimo laipsnio) - kitaip sakant babajai, žydai ir geiropiečiai.
Bet čia tik šiaip, smulkmena.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-01-10 17:20
Aurimaz
Šiaip ne taip įveikiau abu tekstus ir manau, jog abu jie savo verte beveik lygūs. Nuar nusivažiavo siužetiškai, Valkas - stilistiškai. Ir po viso šito skaitymo norisi tiesiai šviesiai palinkėti liautis kovoti dvikovose, nes tie apribojimai vargu ar prisideda prie judviejų talento. Kiek pats dalyvavau, visada likdavau nepatenkintas apribojimais, todėl man maždaug aišku, kad ne patys 100 proc. kalti, jei rašėt ne tai, ką iš tiesų norėjote rašyti.

Arba tiesiog nekreipkite dėmesio į mano bambėjimus...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-01-09 21:28
wrawr
Subjekt. - viduriukas tarp Uliso ir Odisėjos.

Raiška rami, neiššaukianti, stilius išlaikomas. Visas tekstas tolygus, tai lyg ir dviašmenis kardas, nes 'smūgiai' neišsiskiria kaip galėtų. Ko gero pagrindinis pliusas yra nedaugžodžiaujantys neįasmeninti personažai, atskirti ir sutelkti į save, savarankiški. Minusas - išskirtinumo trūkumas. Tekstas neįsimenantis, idėjiškai neišsiskiriantis iš kitų <...>. Pati raiška priminė S.Eriksoną, kas nėra blogai. Tekstas dalinai nuspėjamas, bet esu linkęs manyti, kad tokia ir intencija, nes pabaiga parinkta itin archetipiška. 

Visumoj: veikėjai - awesome, gan turtinga (tokio apimties tekstui) kalba, pats tekstas - good, bet neįsimenantis savo idėjomis ar raiška.

3.8
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-01-08 19:22
Andrėnas
Komentaras bus dviejų dalių. Pirmoji – literatūrine, antroji – matematinė.

Taigi literatūra. Smagiai skaitosi antikinis-epinis pasakojimo stilius, su straksinčios Aušros viražais (beja, kodėl jai vardo neparinkai?) ir pseudo-atvirkštine sakinių struktūra. Šiek tiek neaišku, kodėl būtent eunuchai, o ne šiaip vergai velka į kalną sukriošusį Dainių, bet velniai nematė. Gal tiesiog nešamą svorį susimažino. Daugiau su Britų imperija siejamas matavimo vienetas “lyga” keistai skamba antikiniame kontekste, bet tam ir fantastika, kad fantazuotų. Epas nu labai epiškas: yra ir vaidilutė, ir kietas kentas, ir šventa karvė, ir nuodėmingas seksas. Ko nėra tai originalumo. Vietomis nelabai skyriau, ar skaitau Iliadą, ar kurią nors iš Malazano knygų, ar savarankišką kūrinį. Normaliai duočiau už tokį kūrinį gerą ketvertą, nes kalba sklandi, epitetai gerai atitinka stilių ir mažai kartojasi, istorija vystosi sklandžiai (nors ir labai nuspėjamai), pabaiga gražiai sulieja abi istorijas į vieną. Kadangi kūrinys rašytas dvikovos rėmuose, tai pridėsiu iki penketo su minusu ir atiduosiu savo teisėjišką balsa Valkui.


Su sausa literatūra baigta, pereikim prie spalvingos matematikos. Te nepriima autorius tolimesnio teksto kaip kritikos – epas yra epas, pats suprantu, tačiau kartais išties labai smagu pažiūrėti, kas gautųsi realybėje ;)
Nagi paskaičiuokime protingieji kurmiai: 10.000 dienų apgultis. Gaunasi 27 metai su uodegyte. Kaip tais laikais tai net dvi kartos per tiek laiko pasikeist galėjo. Užsispyre, vienok, tie kariūnai.
Judam toliau: kiekvieną dieną kariai ėjo į mūšį, ir luposi iš paskutiniųjų nuo ryto iki vakaro. Užpuolikų primušdavo po kelis šimtus, o savų palikdavo po du desėtkus. Mažokai, kaip iš 20k vienoj pusėj, ir kelių šimtų tūkstančių kitoj, bet matyt per tiek metų išmoko simuliuot. Vienaip ar kitaip, miesto nuostoliai turėtų sumuotis virš 200 000, o laukiniai tai ir kelis melejonus palaidojo. Su tiek trąšos dykuma turėjo pavirsti oaze!
Profesionalus dviratininkas per 5-6h sudegina virš 6000 kalorijų. Reik manyt, amžinai besimušantiems kareivėliams irgi valgyti norisi. 20k kareivių reiškia 100k+ populiaciją (iš tiesų istorinis santykis būdavo 1:10 ir dar mažesnis, bet pabūkim epiški optimistai), kurie taip pat alkani nesėdės. Į dieną vienas asmuo suvalgo berods puskilį kieto maisto. 10.000 dienų * 100.000 žmonių * 0,5 kg = 500.000.000, t.y. 500.000 tonų arba vos ne dvigubai daugiau nei paveža modernus supertankeris. O jei pridėsime alkoholinius gėrimus, šieną šventoms karvėms, medieną bei metalą ginklams ir kitokį tualetinį popierių pragyvenimui... O dabar atsiminkim, kad už sienos sėdėjo 10x tiek populiacijos, kuriai irgi turėjo valgyt, gyvent ir visa kita ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-01-08 12:16
pikta kaip širšė
Beveik aklas spėjimas: Iliada ir The Wheel of Time
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-01-08 10:45
twentyFour
matau čia daug privelta , bet pagrindas šioks toks šioms fantazijoms apčiuopiamas, tik visai neturiu noro analizuoti visą tai, tegu tie paukščiai nežino iš kur pučia vėjas ir kokia jo sandara... o išminčius ir toliau "velia" savo kalbą...  :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-01-08 00:04
Valkas
Tarp kitko, už šio teksto yra du kūriniai: vienas trumpas, kitas ilgas, vienas paprastas, kitas savotiškas, vienas dailus, kitas apgailėtinas. Kas pirmas įvardins abu šiuos kūrinius - gaus saldainį.


Konkurse nedalyvauja asmenys, su kuriais kūrinio koncepcija aptarinėta dar prieš jį publikuojant. Autorius neprisiima atsakomybės už sveikatos sutrikimus (cukrinis diabetas, dantų ėduonis, viršsvoris ir kt.), kuriuos gali sukelti saldainis. Saldainio svoris ir cheminė sudėtis bus paviešinta tik laimėtojo pageidavimu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą