***

Būtais komplimentais tylėjo vardai,
Suleidę nuodų sau į kraują.
Ant lūpų užstrigę trumpi sakiniai,
Naikindami sąmonę vėl pasninkauja.  
Įsmigus mina į žemėlapio tašką,
Budėjo prie savo tikėjimo vartų.
Iš rojaus išgintą, pastūmė ranka,
Priminusi trapų gyvenimo šiaudą.
Išeis į pavasarį, kažkas už mane,
Aš liksiu stovėti ant užlipto laipto.
Prispausiu likimą kairiąją puse,
Ir saugosiu tai ką patirti jau leido.