Tyliai tyliai tyliai, tylia bet po du
sukamės beprotiškai Tenufijaus ratu.
Raganų žirgais išraižys lūpos Tau maldas
Ksilofo
nu smaugiamas dalinsimės sielas.
Tyruose paskęs nebuvę laumių antrakūniai,
lapo gyslomis tekėsiu Tau į veną. Dūriais
mirštam neįspėję paranašo siųstų.
Mįslės ausyse užsibaigia vardu.
Ir taip sukamės ratu atgimdami iš naujo-
aš - Tavim, kažkas- manim, kiti laume ar klaunu.
Ir tik paskutinis tas, kuris maldas sakys
atvirkščiai ir pranašiškai suksis beprotystėj.
Man gana tylėt, kalbėt, gana tylėt Tavu
to, ką pasakiau čia ne mįslėm ir ne įminti,
atimtas iš dvasių ir išraižytą laivu
Tu sukaisi tuo Tenufijaus ratu tiesiog į mirtį.
Ir lig pat mirties, lig pat pasidavimo
neužteko proto pamatyt likimo
Tie kas suksis ratais tų, kurių jau nebėra
tie numirs mastytojais/rašytojais tokia dalia.