ieškote manęs ar pasaulinio laikrodžio Ilinojaus valstijoje

lygiai prieš tris dienas
pasijutau keistai
mano pautai tapo kaip
tos statulos miesto aikštėje
nušiktos balandžių ir aptrupėjusios
visas kūnas įžemintas, statiškas
akmeninės kojos skleidė tam tikro
dažnio bangas kitoms akmeninėms
mano kūno dalims
buvom atsiskyrėliai kaip vėžiai
bet mums patiko keliauti
taip kas kartą pasiekę naują
vietą
mes tylėdavom,
kažkuris iš mūsų vis trindavosi į žemę
gal taip jos pasiilgęs, o gal tik dar viena -ilija
po šito ritualo pakildavom judėti toliau
vigvamai mūsų ant ratukų
savo tarpe turėjom inžinierių
iš savęs galėjom padaryti stounhendžą
tačiau tam jau reikėtų komunikuoti
su bet kuria kita gyvybės forma
neįskaitant savęs
o bet koks bendravimas
atrodė toks pat neįmanomas
kaip įsiterpimas tarp Parulskio trejybės
dievo tėvo motinos
arba aviacijos kursų baigimas internetu
visi post buvo pseudo
bent taip man tada atrodė
aplinką ir save stebėjau pro paklodes
nutirpo mano granito kojos
niekaip negalėjau pasijudinti iš lovos
nežmoniška
esu panašus į kometų spiečių
surištą už uodegų, kuris vis trinasi
tarpusavyje
prarasdamas asmeninę ervdę
kažkada motinai sakiau, kad išeisiu į karą
ir tepadeda man dievas, juk taip viskas daroma
motina tada nevirė pietų ir visą dieną ėjo vandens
vėliau paguldė mane ir visą plovė
kol oda tapo šiukšti, o aš daugiau dėl
nieko nebeverkšlenau ir praradau
vieną vienintelį turėtą tikslą
tada priminiau jai tėvą
kariaujantį su savo prižiūrėtojomis, virėjomis ir
daktaru/generolu Kastyčiu
labai gerai prisiminiau jo vardą
Jūratė buvo mano deivė
ir jį kaip potencialų savo priešą privalėjau įsidėmėti
norėčiau dabar keliauti
su savo vėžių atsiskyrėlių armija
gal kur prie jūros
bet sėdžiu čia ir poliruoju savo granitą
kad pagaliau pirmą kartą pamatyčiau save
tai kažkaip nejuokinga