Apie nakties ašaras ir nemigos akis

Kas yra akimirka, klausiu jūsų, jei rytoj pasaulis išgaruos, virtęs sidabro vaivorykšte? kas yra tas Aš, kuriam taip skauda? Ogi nieko ką galėtum išvaikyti, pasverti, suvokti ar sunaikinti. Aiškiai juntamas ašarų kartus sūrumas- kad atėjus žiemai pavasaris išjos netrukus, dyvinas ir dykas, už jūrų- marių. Skauda taip giliai- iki bekraščio dangaus- dėl kraštovaizdžio, kuris apsivers ir apsiverks, Globėjams išėjus... taip skauda, be dugno dėl šviesos, kurios ilgimasi, kaip artumo, kurios sulig diena, mažėja, dėl dainų, tebeskambančiuose kauluose... Regis, taip mažai atidaviau savęs, o juk turėjo nelikti, kaip duonos, kaip sniego, kol liktų tik šviesa. Ir tariu sau- iškrisiu rytiniu lietumi. Kur pažvelgsi- tik vanduo, gyvas gyvas vanduo...