Ruportas

Tai buvo pilkokas vakaras, su mėlynais atspalviais horizonte. Pilkumą sudarė vyrai su juodais ir pilkais cilindrais, o mėlynumą moterų vakarinės suknelės. Vėsokiausios cilindrų ir suknelių kombinacijos bruzdėjo grupelėse šalia teatro, kuriame netrukus prasidėsiąs pasirodymas. Dauguma tokių žmonių buvo atsisukę į savo ratelio pašnekovus, tačiau tarp jų grūdosi, linksmai nusiteikęs, pasenusį cilindrą vilkintis, gražių pilkų akių savininkas, daktaras Ruportas. Savo rankoje jis laikė kišeninį laikrodį į kurį pastoviai žvilgčiodavo, ir po kiekvieno žvilgsnio juo žingsnis akimirkai paspartėdavo, o ūpas dar pakildavo, kas pasireikšdavo viršutinės lupos pakraipymu, virš, kurios augo gražūs juodi ilgi ūsai.
Akimirkai minia nestulbo ir net tie, kurie buvo nusisukę į įvykį nugarą, suprato, kur reikia žiūrėti. Toks staigios tylos atsiradimas, liko ne nepastebėtas ir skubančiajam. Jis nenorom sustojo ir priešindamasis savo instinktams norėjo ignoruoti, tačiau jis jau stovėjo atsisukęs ten ir žiopsojo kaip ir kiti.
Ant pastato, kitoje šios aikštės pusėje, už kokių šimto metrų, stovėjo kažkoks storulis. Visai jis neįprastas storulis, o storas kaip..? Kaip oro balionas. Tačiau įdomu, kaip jis ten atsidūrė, o dar įdomiau ką jis ten šūkauja. Kai kurie, matyt, specifinę klausą turintys žiūrovai kaip mat garsiai pakartojo, mažiau apdovanotiems: „Aš nenoriu, to daryti. Kodėl turėčiau? Tu priversi? „. Kito pašnekovo matyti nebuvo. Storulis žengė žingsnį ir ėmė kristi. Bekrisdamas spėjo persiverti 360 laipsnių ir atsitrenkęs į plačią pastato verandą atšoko ir šį kartą apsisukęs aplink savo ašį tik 180 laipsnių nukrito ant grindinio, nuo, kurio vos atšokęs ėmė ridentis aplink kaip moneta.
Juoko ir ažiotažo pagauta publika, pažadino ūsuotą Ruportą ir šis nuskubėjo savais reikalas, bet padarius vos keletą žingsniu, kažkas ėmė šauktis jo. Nesitikėdamas, čia sutikti pažįstamų, jis norėjo skubėti toliau, tačiau buvo lengvai paliestas už alkūnės. Atsisukęs jis pastebėjo du cilindrus, po kuriais senėjo tamstos. Vienas, kiek žemesnis, tas, kuris šaukė ir palietė jo alkūnę, turėjo putlų veidą, kurį dengė juodi kiek suprakaitavę plaukai, plačias romias akis, storą nedidelę nosį, gražias į akis krintančias lupas, ir nuostabią barzdą. Stovėjo sau išdidžiai ir kuo ramiausiai, visai priešingai šalia stovinčiam, kaip vėliau paaiškėjo, jo kolegai. Tai buvo nususęs, susikūprinęs, ilgą nosį turintis, visai be ūsų (kaip moteris, net bjauru), gražių veido bruožų, pilkų trumpų plaukų savininkas. Platusis iškišęs ranką laikė piniginę ir tarė:
- Tai jūsų.
- O tikrai ne. - visai neabejodamas atsakė Ruportas.
- Bet tai tikrai jūsų, ką tik mačiau kaip iškrito tiesiai jums iš kišenės. Ruportas akimis pabandė prisiminti ar jis darė kokį mostą, bet pagalvojęs, kad neturi tam laiko, čiupo piniginę, padėkojo, ir norėjau jau suktis, bet:
- Ar malonėsite atsakyti į keletą klausimų, mus domina ką jūs matėte.
- Aš norėčiau jums padėti, bet man reikia skubėti.
- O, suprantama. Bet tik vieną klausimėlį.
- Ne..
- Ką jūs žinote apie tą storulį, kuris ką tik nukrito?
- Ha. Tai bent. Neturiu laiko absurdo žaidimams.
Ruportas neatsisveikinęs nuskubėjo senąją kryptimi ir pažvelgęs atgal, kiek nusiramino, pastebėjęs, kad pašnekovai jo nesiveja, o tik šnekasi tarpusavy.
Paspartinęs žingsnį jis ėmė taukšėti grindiniu, kuriuo pėdino ir smagumas kaip mat grįžo į jo pėdas. Nedideliu akmeniniu tiltuku jis įėjo į smuklę, kurios durys buvo pusiaukelėje tojo perkelio. Norėčiau papasakoti, kaip atrodė smuklė. Ir kas ten tūnojo, tačiau Ruportas nežiūrėdamas aplink atsidūrė sandėlyje. Ten jis buvo laukiamas kažkieno, kurio nesimatė, nes jis stovėjo šešėlyje. Balsas iš ten tik pradėjo sklisti šiltu oru.
- Turi?
- Jaip. Tai yra taip.
- Tai duok šen.
Ruportas nedvejodamas ne akimirką, atsisagstė viršutinę lemenę ir iš slaptos klišenęs išsitraukė nedidelį, bet kiek išsipūtusį voką ir greitai padavė šešėliui.
Bet perdavimui neįvykus, į kambarį įsibrovė, mūsų jau sutiktas plačiaveidis..? ar pūstaveidis, na tas, kuris piniginę Rupertui grąžino. Rupertui, atsisukusiam į jį, iš šešėlio išlindo ranka, pačiupo voką iš jo gniaužtų ir pasigirdus drabužių šlamėjimui iš šešėlio išskrido juodas varnas pasičiupęs voką snape.
Rupertas akimirkai nudžiugo, kad kažkas atiduota, ir pažvelgė į tamstą pareigūną detektyvą, taip, detektyvas tai buvo. Dabar jau jis prisiminę.
- Kaip aš nenorėčiau to daryti. Ar negalėtumei nebėgti, jūs juk žinote kaip nemalonu vėl tapti žmogumi? - kuo ramiausiai tarė detektyvas.
- Hmm. Na jei jūs negaudysit tai aš ir nebėgsiu.
- Hmm.
- Taigi.
Detektyvas bandė sučiupti Rupertą, bet tas, sušlamėjus drabužiams, virto žebenkštimi ir ėmė skuosti. Detektyvas pavirtęs senbernaru nudundėjo paskui. Žebenkštis turėdama smulkumo pranašumą praskuodė pro kėdžių apačias užšoko ant vienos iš jų, vėliau ant palangės, numetė vazonas, ir pabandė iššokti pro pro atvirą vedinimo langelį. Senbernaras supratęs gaudynių esmę, sustojo šalia lango žinodamas, kad nespės pagauti. Tačiau žebenkštis tiek aukštai pašokti nesugebėjo ir senbernarui puolus ant palanges, trumpakojis šoko virš jo ir nudūko atgal į smuklę, senbernis paskui jį. Senbernaras tai yra.