Agnus insomniæ

bijau, kad virpantys delnai peraugs į virpėjimą
skilvelių, beregint išsimakščiuos tartum ašmenys, epušės
lapais galandami: perbraukyti mano lapai neperskaitytus
ženklus trinasi –

jų prisirašę ištuštėjusioj menėj, kur
erdvė gili ir pagrindas po kojom tartum niekad
nelytėtas, ten akivarai nejaukūs vietoj paveikslų nejaukių –
tarytum rėžis nelauktos tikrovės, kituomet
dėl nudegimų
atsilaupiusios:

tik jau ne šitaip būna, kai

nuo odos veidas trupa pasidygėjimais nejaučiamais,
kai prišąlančiais dygsniais atminties
siuvant žymes netirpstantys siūlai palieka:
nusipurtyti galima vien tik išsipurčius visais
virpėjimais skilvelių. Nekraujuoja,
nors nebūčiau prieš išsivemti su kraujais, išsiardyti
smilkinių užmegztukais, įsiskaitančiais jau nepasibaigusioj
nakty, kurioj

viską smulkintais sparnais angelų išsninga, išskyrus
raudonuosius kraujo lavonėlius – jų taip lengvai nepaimsi,
kol vis dar

bijai, kad virpėjimas skilvelių
delnų drebinęs
nepaliaus