PaLikimas

nežaidžia Dievas kauliukais, – Einsteinas sakė,
prisiskaitęs Spinozos geometrijų visokių –
tarytum švieson besiirianti plaštakė
prie lemputės nesudegs likimo naščiai, pasak jų.

Plėnis vėjų bučiuojama ne paskutinė –
ne pagal saiką vienovėje liepsnoja aukurai,
Mažojoj Azijoj apgriuvus Artemidė
ir dalelė tikrovės rymo kisdama atskirai.

Nesibanguojančios tarpuvartėje jūros
Heraklio žygdarbius kartoja, kad šie nesiliautų:
harmoniją palei miestą maždaug atkūręs
iš gūrančių kolonų išlietas paviršius skliauto –

vien čia tik ir galima, pamatą pamiršus kresną,
įtvarų rast sielai, kai jai nežinios gresia –
kasryt piene iš moirų krūtų, vėl imančių bręsti,
šukės nuokanos taurės nesiliauja skęsti