Suprasimetrija. Užmaršties atminimui

peilis, kuriuo atsiriekdavau gyvenimo šukę,
jau buvo tiek atšipęs, kad kur kas
geriau pjovė smuiko stygos –

          galąstuvas, kuriuo galėjai paaštrinti
                    kraujo varvėjimą iš plyštančio
                      kūno į trupančią dalgio sielą,

iš alkano šuns atimdamas dėmesį,
tiko vien keršto prakurams,
kurių vis nepakanka:

                            pragarais skirtingų kalbų
                  į juos tiesės iš vilčių supilto tilto
      turėklas šiltas tartum atšalti nespėjusio

šunėko uodegigalis pilkas,
tarytum apnašos nesukramtyto
smėlio, tarpdančių pavėsį šildančio.

            Nepragrojančios stygos miegančių
      ašmenų lovytėse sūpuoja po nuomario
žolėtas kraujosruvas, sugulusias tarsi tyčia

į tuščią dubenį įkritus cigaretė priemenėj,
po molinio hosanos kojom smilkstanti –
atnašos tėvotos praeities:

          rankos išmirkusios velnio lašais kėlės
            prie kaktos – link krūtinės leidos: ir
                ties pečiais beveik žarijos vėsios,

bet vis vien totemo laužą kursim:
ir jei nedegs dar ašaros – smuiko užteks
neprapjaunančio. Su ašmenim vietoj stygų