Dulkėta žemė

Žmogus, kurs niekados nemiršta,
Pasukęs galvą atgalios,
Nužvelgdamas nueitą kelią
Galvojo:,, Gal verta man sustot?

Juk šitiek metų keliavau per dykumas,
nesukdamas galvos, kodėl žingsniuoju.
Akis užmatė vien tik lygumas.
Svarsčiau:
Bene nueisiu aš į rojų?

Vien pėdsakais dulkėtoj žemėj
Žymėdamasis kelią nužingsniuotą
Kaip nuobožioj nesuvaidintoj pjesėj
Mąsčiau:
Galbūt keliauti man likimo lemta? „

Jis mąstė, svarstė ir galvojo,
Paniręs į besotę tylą:
Sustot? Žingsniuot toliau?
Su abejonėm:
Atsakymus gyvenimas nutyli.