Sėlinant paskui mirtį (3). Pasakos

Pasakojo,
atmetusi rankas,
apie savo airišį pilotą,
sakydavo, kad žemė jo
visai netraukia,
ir lipdavo pastovėti
ant stogo krašto
užsimerkęs.

Pasakojo,
sūpuodamasi ant baro kėdės,
apie savo airišį pilotą,
taip pat mėgdavusį ant jos sūpuotis,
dar mėgusį kukurūzinį
ir mirties kilpas,
kol vieną vakarą išsprūdo
iš po kojų
ir išėjo
keturiom.

Pasakojo,
sunkdama kruviną butelį,
apie savo vyno rūsį,
kuriame tarp lentynų
galėtų bėgioti pelės,
ir kažkas gulėtų,
ir lauktų
kol iškris nuosėdos,
arba kol pats
supelės.