truputį apie save

aš taip manau kad nerašau eilių
o tik kvėpuoju strofomis į lapą
kai kartais dūsauju lyg paryčių
taip kviesdama poeziją arbatos
bet ji sena išlepinta ponia
kuri naktim ramaus tenori miego
ir aš tada lekiu su dovana
delnuos nešu vaikystės balto sniego
kuris ištirpsta pakeliui pas ją
kad grįžčiau vėl atgal kvėpuot į lapą
ir gerti nemigą slopinančios arbatos