Žinau

Gal taip skaudžiai daugiau nežiūrėk.
Jau žinau, kaip atrodo laimingas.
Štai žemelės riekė.
Pluša, dirba, kad regis,
pamiršus save,
dėl kitų, dėl kitų.
Kas skaičiuos, kiek čia skyniau gėlių?
Kiek medaus kopė bitė?
O ir duoną, į riekę sukaupęs,
Į burną nešu.

Negi mano, kad taip dėl kitų?

Jau ir vandenį
tartum vyną geriu.
Ne iš pasakų ši brangenybė.
Kažkodėl ne į dievą,
Į ją, žemės riekę kasdienę,
Įsikibęs laikaus ir žinau,
kaip laimingas išrodo.