Priešais baltavo ilgas gruodžio kelias. Rodėsi, kad iš saugiai krintančių snaigių lauko važiuoju į pūgos zoną. Rodėsi, kad pūga su manim lenktyniavo, perjungdama bėgius. Automobilio salone jaučiausi komfortiškai, avėdama verstos odos batus su kailiu, ilgą aptemptą odinį sijoną. Mintyse padėkojau nežinomų gyvūnų sieloms, kuriuos kažkas nudobė, kurių perdirbti kailiai ir odos mane šildė. Vis snigo. Balo pakelių eglės. Vairuodama mąsčiau, kad balta spalva vis vien geriau, nei rudai purvinos gruodžio šlapbdribos. Pabandžiau važiuoti greičiau, slidu. Slidumas nebaugino, veikiau įpareigojo susikaupti.
Gaivino nuolatiniai kelionių palydovai radijas ir kava. Situacija, oro sąlygos, pasufleravo prisiminti tumpalaikį keleivį, draugės draugą italą, kurį paėmę iš Vilniaus oro uosto vežėme į Šiaulius. Tą dieną buvo beprotiškai šalta, pustė. Tik atvykus Vilniun, į mašiną bakstelėjo policininkas, tiesa civiliai apsirengęs. Jo įžūlus bandymas apkaltint mane sukėlus avariją nepavyko. Sankryžoje užgaišome ir sušalome. Bet italą pasitikome laiku. Žinoma neatsisakiau pasiūlymo nueit į senamiesčio kavinę, būtinai rūsy. Suvalgiau kažką karšto vegetariško, gurkštelėjau karšto vyno. Tuomet italo veidas išbalo. Paklausė mano draugės, kaip aš vairuosiu naktį. Atsakiau, kad pora gurkšnių karšto vyno man tiesiog būtini, jei jis nori, kad saugiai parvežčiau. Palikę Vilnių patekom juodon naktin, į priekinį stiklą atsimušinėjo snaigių šokiai.. Draugė buvo rami kaip belgas, o man per automobilio sėdynės atramą persidavė italo kelių virpėjimas. Jis kažką susijaudinęs itališkai burbuliavo mano draugei. Supratau vieną žodį – Sibiras. Ji išvertė, pasirodo italas baiminosi, ar mes nevažiuojame į Sibirą. Pūga siautėjo už mašinos, o viduje drebantys italo keliai vis labiau bilsnojo sėdynės atlošą. Jau ne snaigės, o sniego gūsiai taikė tiesiai į akis, juos stabdė priekinis automobilio stiklas, pagreitintai šmėžavo valytuvai, sniego siautulį versdami pliurze. Vairavau ir galvojau, kad mano draugė kada nors paliks tą drebulinį italą. Panevėžį privažiavome laimingai. Pakeleiviai paprašė sustoti prie maksimos. Pagaliau italas nusiramino. Likusią kelio atkarpą nuvažiavome be kojų drebėjimo.
O dabar vėl žiema, pūga ir aš važiuoju į Šiaulius iš tik kitos pusės. Iki miesto lieka kelios dešimtys kilometrų. Vis daugiau automobilių. Dar šviesu. Matyt nuo sniego. Greitį visai sulėtinau.
Retai taip lėtai važiuoju, matyt nuojauta. Taip. O Marija! Į mane lekia kelios mašinos, už manęs taip pat. Nejučia atsidūriau veiksmo vidury ir man nebeliko nieko kito kaip, vengiant susidūrimo, pasukti iš kelio. Tuo labiau, kad sniego laukas atrodė pakankamai nekaltai. Pasukau. Nuvažiavau nuo kelio. Bet po mašinos ratais pajutau traškantį ledą. Priekis dusliai bumtelėjo ir sustojo tuo pat metu, kai užgesinau variklį. Atidariau dureles, bandžiau iškelti kojas. Po jomis nebuvo jokio tvirto pagrindo. Tiesiog kojos po truputį grimzdo į šaltą masę kol jas nudegino ledinis vanduo. Automobilis taip pat lėtai grimzdo. Viskas vyko kaip sulėtintoje filmo juostoje. Staiga į veiksmo sceną įsiveržė judesys, − link manęs energingais šuoliais lėkė vyras. Prilėkęs greitai dirstelėjo, pasakė, kad nesijaudinčiau, ištrauks. Iš mašinos spėjau iškelti kompiuterį ir porą rankinių su man vertingais daiktais. Ledinis vanduo jau siekė liemenį. Apie kojas vyniojosi kažkokios žolės, šakos. Šaltis deginte degino nuo liemens žemyn, bet netrukdė stebėti gelbėtojo. Žieminė apranga nepajėgė nuslėpti tvirtųveido bruožų, treniruoto kūno. Tikslūs vyro judesiai tą patvirtino. Drumzlinam vandeniui kilstelėjus iki grimztančio automobilio slenksčio − silpnas truktelėjimas, pasirodo jis spėjo prikabinti trosą ir lemiamą akimirką kilstelėt skęstantį automobilį. Pamojo, kad brisčiau iš vandens. Mano šlapius rūbus, odinį sijoną pasigavo šaltis. Jie staigiai virto ledu ir pūgoje girgždėjo kaip skarda. Keletas vairuotojų priėjo, paklausė ar nereikia pagalbos, padėkojo, kad išsukau iš kelio. Jis pasakė, kad susitvarkys, man bedrebant, mašina jau stovėjo ant kelio, pasirodo sulankstytas priekinis bamperis ir radiatorius. Siautė pūga, gal ji įstūmė mus viens kitam į glėbį, jutome viens kito tvirtumą, apipylėm viens kitą bučiniais, tokiais taikliais kad kitokiais jie tuomet būti negalėjo. Tais bučiniais įsiskverbę viens į kitą kalbėjomės, nuo likusio pasaulio saugomi beprotiškos pūgos. Pradėjo temti. Raudonas brūkšnys nubrėžė ribą horizonte.
Jums reikia paskubėt į autoservisą, tikiuos susitvarkysit.
Taip, po to užsikursiu pirtį.
Man į priešingą pusę, darbo reikalai. Mes dar susitiksime.
Tik tai, kas būtina. Nieko nereikalingo ir jokių sentimentų.
Iš automobilio su įmonės rekvizitais paėmė man vizitinę kortelę. Pažadėjau duoti jam žinią, ar laimingai pavyko grįžti namo.
Išsiskirdami pasibučiavome.
Aš jam nepaskambinau. Nežinau kodėl, vis atidėliojau.
Kažkas, ko negaliu paaiškinti, nustumdavo mane nuo puikių vyrų.
Nusipirkau italų kalbos žodyną. Išmokau žodį coccinella.