Bręstantis blogis(1)

Namelis buvo visai nedidelis. Lova prie vienos sienos, grubiai sukaltas stalas prie kitos, per vidurį iš akmenų sukrautas ratas aplink laužą. Laužo dūmai pamažu kilo aukštyn ir ten be pėdsakų nyko pro plyšį. Prie tolimiausios sienos buvo aptvertas mažas gardelis, elfė atsitūpusi melžė vienaragę. Nepažįstamasis įėjo tyliai, bet šaltas oras palietė laužo liepsną, pažemė pūstelėjo skersvėjis ir būsto šeimininkė atsisuko. Kurį laiką abu tylėdami apžiūrinėjo vienas kitą.
–  Paklusk man, – prabilo nepažįstamasis.
–  Aš, – prabilo namelio šeimininkė, – gamtos deivės Halijos vyriausioji žynė ir juodajam magui nepaklusiu. Deivės vardu įsakau palikti šventąją vietą.
– Ne, – pareiškė juodasis magas, – metu iššūkį deivei.
Nuo juodojo mago rankų pasklido tamsa, kuri pamažu skverbėsi į kiekvieną kampą. Pirmoji žuvo vienaragė. Tamsa apgaubė elfę. Ji nepasipriešino juodiesiems kerams ir pabučiavo juodąjį burtininką. Jis išsiurbė gyvastį iš kūno, palikdamas tik kevalą. Siela buvo sunaikinta. Ksandrė virto juodojo mago verge.
– Aš, – kreipėsi į tuštumą, – Chaoso magas Smorgas, sunaikinsiu šią planetą.
Gamtos deivę Haliją pervėrė skausmas. Deivė pajuto, kad į jos globojamą žemės lopinėlį įsiveržė tamsus kaip naktis, šaltas kaip ledas blogio įsikūnijimas. Jos širdį užplūdo nerimas. Deivė pabandė padėti Ksandrei. Ji išgirdo Deivės kvietimą, bet negalėjo atsiliepti. Elfės dvasia buvo sunaikinta. Ji matė, kaip elfė veikiama mėnulio šviesos užbaigė metamorfozę: burnoje atsirado aštrios iltys, veidas ištįso, elfė stovėjo ant keturių kojų. Deivė atsitraukė. Šventa vieta buvo išniekinta ir sunaikinta. Instinktyviai jautė, kad nieko neveikimas tolygus susinaikinimui. Jos pagalbos šauksmas nuskriejo per visas karalystes. Deivė nutarė, padedama savo vaikų, susikauti su Chaoso magu.
                                  ****
Smorgui reikėjo stipraus sąjungininko, kad būtų sunaikinta Elfų karalystė. Sunaikindamas Elfų karalystę, juodasis magas kartu sunaikintų ir gamtos deivę Halija. Halija buvo vyriausioji elfų deivė, bet ją garbino ir kaukai, ir nykštukai, ir juodieji gnomai. Dievybės valdos buvo plačios ir Smorgas tikėjosi jas užimti. Nuojauta sakė, kad reikiamą pagalba suras tarp žmonių. Ilgus amžius tarp žmonių ir elfų vyko nuožmi kova. Trapią taiką sudrumsdavo pavieniai išpuoliai. Abi pusės vengė atviros kovos. Smorgas nutarė iš pagrindų pakeisti nusistovėjusią padėtį.
Jo išvaizda pasikeitė – į dangų pakilo virtęs paukščiu ir nuskrido link žmonių karalystės tolyn nuo elfų karalystės.
Aplinkui plytėjo dykynė – maždaug pusantro varsto spinduliu į visas puses medžiai buvo iškirsti iki vieno, matyt, kad priešas negalėtų prislinkti nepastebėtas. Dantytos sienos, atrodė žiojosi įkąsti pačiam dangui. Sienas juose gilus griovys. Šeši  skirtingo aukščio bokštai styrojo sienų kampuose, o pačiame vidury stūksojo milžiniškas citadelės bokštas. Ant bokšto plevėsavo dvigalvis drakonas – žmonių karaliaus valdžios simbolis. Smorgas virtęs žmogumi, apgaubtas galingų burtų, patraukė link pilies.
Niekieno nepastebėtas jis įėjo į pilį ir nužingsniavo tamsiais koridoriais. Chaoso magas žinojo, ko ieško. Salė skendėjo prietemoje. Ryto šviesa sunkiai skverbėsi pro dulkėtus langų stiklus. Pasieniais siūbavo skersvėjo judinami gobelenai ir senos išblukusios vėliavos. Prie stalo sėdėjo žmogus ir kažką rašė. Prie žmonių karaliaus Jakroto tyliai prislinko juodasis magas. Chaoso magas palietė karaliaus petį.
Karalius pakilo ir lydimas Smorgo nuėjo į Tarybos salę. Jis liepė patarėjams sušaukti kunigaikščius. Dvylika žemių kunigaikščiai rinkosi Tarybos salėje. Valdovas informavo kunigaikščius apie karo paskelbimą elfams, ir šie sutiko su juo be jokių ginčų. Iš dalies taip atsitiko todėl, kad planas buvo gana protingas.
– Tau, rytinių žemių kunigaikšti, – pradėjo Jakrotas, – tenka pati svarbiausia viso plano užduotis. Čia elfų karalystė, – tarė karalius. Rytinių žemių kunigaikštis Talkrikas pamatė ant stalo gulintį žemėlapį.   Vakarinių ir Šiaurinių žemių kunigaikščių armijos turi plaukti čia, –įsakė jis, rodydamas taškelį pietinėje elfų karalystės pakrantėje. – Jūs išlaipinsite čia, čia ir čia, sunaikindami visas elfų gyvenvietes šia kryptimi. Todėl tūkstančiai bėglių trauks keliu į rytus, – dabar valdovas nubrėžė liniją per visą salą nuo pietinių iki Karlantino – Jūs pasiųsite paskui juos pakankamai karių, kad juos toliau persekiotų. Tau, – kreipėsi valdovas į Talkriko, – reikės žygiuoti į rytus per kalnus, kad  aplenktum bėglius ir juos sunaikintum.
Talkrikas sunerimo, nes kalnuose, anot legendų, gyvena jartotai – deivės Halijos vaikai. Tačiau garsiai paprieštarauti nesiryžo. Su niūria kreiva šypsena karalius apsidairė prieš tęsdamas toliau.
– Kalnus padės pereiti Gamtos deivės Halijos  vyriausioji žynė.
Iš visų pusių pasigirdo nuostabos šūksniai.
– Kaip galima pasitikėti tuo, kuris tarnauja Deivei. Ji…
– Ji ištikima man, – valdovas nusišypsojo – šalta, žiauria šypsena, be humoro šešėlio. – Ji paliks daug sutartinių ženklų kelyje, taip jums rodydama kelią per kalnus. Manau, kad nereikės susidurti akis į akį su jartotais. Susirinkimas baigtas. Karo žygis prasidės nedelsiant.
Smorgas, apgaubtas galingais burtais, stovėjo prie karaliaus ir stebėjo nueinančiuosius. Juodasis magas buvo patenkintas nuveiktu darbu. Elfų karalystė bus apsupta ir sunaikinta.   Minutėlę Smorgas susimąstė. Jis jau pavergė žmones. Tačiau žmonių nepakaks, kad pasiektų Haliją. Jam reikėjo galingesnio sąjungininko. Juodajam magui reikėjo kito dievo pagalbos. Smorgas žinojo patį stipriausą ir kruviniausią dievą, kuris neatsisakytų užimti Halijos vietą. Šis dievas buvo Trakobas. Legendose Trakobas minimas kaip pirpmapradis, visų dievų tėvas. Deivė buvo jo žmona, kuri nuglėjo Trakobą ir ištrėmė į Žemutinį pasaulį. Ten ir iškeliaus juodasis magas.
Smorgas palietė karaliaus petį.
„Tarne, vadovausi mano kariuomenėj. Prisijungsiu prie armijos, kai mūsų laivynas stovės prie Lorandorino. Patekėjus pilnačiai karo laivynas turės išplaukti. “
„Aš supratau. “
„Ir tu vykdysi tiksliai mano nurodymus. “
„Taip. “
Sorgas atidžiai stebėjo karalių, laukdamas kokio nors pasipriešinimo. Karalius stovėjo ir nejudėjo. Jis buvo visiškoje Juodojo mago valioje.
                                        *****
Žemutinis pasaulis buvo niūri ir slegianti vieta. Danguje sklandė grifas. Jis neaptiko jokių gyvybės ženklų, net pačio mažiausio gyvūnėlio. Tik ugnimi alsuojantys kalnai – ir nieko daugiau. Netikėtai jo dėmesį patraukė kažkoks judėjimas, ir jis nusileido žemiau pasižiūrėti, kas tai, bet greit pakilo aukštyn. Jis sekė stambų, rudais plaukais, mažu smakru  nadorą – dievo Trakobo tarną. Vilkėjo šarvus, galingose rankose nešėsi vėzdą. Jis ir nuves jį pas šeimininką. Grifas nutūpė ant sudžiuvusio medžio. Tupėdamas ant medžio, paukštis atidžiai stebėjo, kas vyksta apačioje. Supratęs, kad atsidūrė reikiamoje vietoje, grifas nuskrido nuo medžio ir atsitūpė ant žemės. Čia grifas ėmė keistis, pamažu virsdamas  aukštu, stambaus sudėjimo, barzdotu nadoru. Smorgas išniręs iš šešėlio įsimaišė į nadorų minią ir nuėjo susitikti su Trakobu. Tuščia salė skendėjo prietemoje.
– Trakobai, – lenkdamasis tuštumai prabilo Smorgas, – Visų Dievų Dieve, atėjau sudaryti sutartį. Suteik man daugiau galių ir aš sunaikinsiu tavo priešus. Mes...
Jis staiga nutilo nebaigęs sakinio – visai šalia perskrodė kimus, žemas staugimas. Iš pradžių tylus ir vienišas, jis po kelių akimirkų sustiprėjo, jam pritarė daugybė balsų, staugimas augo, plėtėsi, o po to choras staiga subyrėjo į daugybę lojančių ir tarsi kvatojančių balsų.
– Smorgai, – balsas buvo valdingas, griežtas ir kiek užkimęs, – ten, kur žengi, sėji mirtį. Galių, kurių prašai, nesuteiksiu. Turėdamas mano galias pažeistum pusiausvyrą.
– Pusiausvyrą... apie kokią dar pusiausvyrą kalbi. Tu tremtinys. Tave išdavė ir pasmerkė trūnyti dievų užmirštoje vietoje. Jeigu pats negali atkeršyti už save...
– Tylėk, – galingas balsas nusirito per visą menę ir aidu išlėkė į lauką, – tu dar nebuvai gimęs, kai aš valdžiau. Pienburni, ne tau spręsti, kam gyventi, o kam mirti. Tu...
– Nors ir esi Dievas, bet esi bailys. Slepiesi šešėliuose. Pasirodyk.
Žaibas trenkė į sostą.
– Kirmine, – stodamas ir eidamas prie Smorgo prabilo Trakobas, – tu mane gąsdini?
-Dievai kartais miršta, – sumurmėjo juodasis magas ir, ištraukęs Trišakį, puolė dievą. – Atsimink seną pranašystę, kuri skelbia, kad Trišakis, pagamintas iš dievo kraujo, gali nužudyti kitą dievą. Tai mirk, senas kriene, ir atiduok  savo galias. Tu jų nevertas“.
- Iš kur gavai Trišakį? - paklaikusiomis akims suriko Trakobas.
- Radau ir dabar tu mirsi.
Juodasis magas smogė Trišakiu į galvą Trakobui ir virtęs vilku puolė draskyti dar šiltą kūną. Jis užvertė į dangų snukį, kruvinos lūpos išsitempė dūdele ir žemas, širdį veriantis staugimas ištrūko į laisvę, nuskriejo tiesiai į žvaigždes, aukščiau paties mėnulio. Smorgas siurbė iš Trakobo gyvybę – lyg vampyras, geriantis kraują iš savo aukos.
Iš Trakobo išsiveržė sunkus atodūsis ir jis mirė. Juodasis magas šypsojosi. Jis įgavo tokios jėgos, kurios neturėjo joks mirtingasis. Juodasis burtininkas atsisuko ir pamatė stovinčius nadorus.
– Jūs vyksite su manimi ir paaukosite savo gyvybes.
Smorgas, vilko pavidalu, stebėjo, laukdamas kokios nors reakcijos. Galu gale juk jiems teks paaukoti gyvybes.
– Ar supratot? Ir Jūs paklusit?
– Taip, – pasigirdo darnūs balsai.
„Manęs laukia sunki kova jūroje“, – žiūrėdamas į nueinančiuosius galvojo Chaoso magas.
                                      *****
Karlantinas – elfų karalystės sostinė buvo apsupta priešų. Rytinių žemių kunigaikščio Talkriko kariuomenė nepuolė. Pilies gynėjai matė, kaip aplink miestą augo aukšti įrengimai. Elfai suprato: miestas bus atakuojamas katapultomis. Jie miestą ruošė gynybai. Ant sienų prie vartų išaugo didžiuliai katilai su derva, šauliai ruošė strėles kovoms. Maisto atsargos buvo taupomos, kad užtektų ilgiems apsiausties mėnesiams.
Pilies gynėjai pamatė plaukiančius laivus. Elfai išvydo iš gelmių kylančią būtybę, kuri rėžėsi į laivus. Tai buvo gamtos deivės Halijos vaikas – Tasonas. Deivė pažadino šimtmečius miegojusį Tasoną kovai su juoduoju magu.  Paskutinį kartą būtybė buvo pažadintas prieš tūkstantį metų, kai Gėrio jėgos kovojo su Blogio jėgomis.
Smorgas būdamas žmonių karaliaus kūne jautė deivės įniršį.
– Paruoškite harpūnus!   Taranuokite jo kūną! – suriaumojo žmonių karalius.  
Jo balsas užbūrė visus ir jie pakluso karaliaus įsakymui. Jeigu ne galingi burtai, žmones būtų sukausčiusi baimė. Jie išeitų iš proto išvydę Tasoną. Dabar laivai plaukė pirmyn.
Tasonas išvydo laivus ir nėrė į gelmę. Jis pravėrė nasrus, kai galva išniro į paviršių. Burnoje pajuto kraujo skonį, medžio skeveldras ir kažką skausmingo, kas negailestingai skverbėsi į jo kūną. Žvėris su grobiu nėrė žemyn, nusinešdamas grobį į jūros gelmes. Ten jie bus palaidoti amžiams. Jūros būtybė vėl ėmė kilti, bet lėčiau. Jo judesius kaustė skausmas. Jam dar reikėjo daug nužudyti.
Juodasis magas jautė, kaip kyla į paviršių kūnas. Jis suprato, koks pavojingas yra Tasonas jo laivams.
– Pulkite! – kiekvienas jūreivis išgirdo karaliaus įsakymą ir nedvejodamas įvykdė.
Keli šimtai laivų taranavo jį. Šimtai harpūnų buvo paleista į žvėrį. Užnuodyti harpūnai, taranai padarė savo darbą.
– Žudykite priešą! – nugriaudėjo karaliaus Jakroto balsas, sustiprintas magiška Smorgo jėga.
Daugybė laivų žuvo Tasono nasruose. Tačiau žmonės, paveikti galingų kerų, nerodė jokių panikos ženklų ir vis puolė deivės vaiką. Užnuodyti taranai, harpūnai skverbėsi į kraujuojančias žaizdas. Smorgo akyse žuvo šimtai laivų, kol žvėris ėmė silpti. Jam nerūpėjo žmonių žūtis. Žmonės buvo įrankis įvykdyti užduočiai.
– Plaukite į žvėrį! –  įsakė savo laivo jūreiviams.
Smorgo laivas nėrė į priekį. Žmonės irklavo greitai veikiami galingų burtų. Jie nematė pražiotų Tasono nasrų, nematė krauju pasruvusių akių. Jie nieko nematė, nes juos veikė galingi burtai. Laivo pirmagalyje stovėjo karalius. Rankoje laikė harpūną.
Deivės vaikas judėjo lėtai. Jis buvo išsekęs, nuodų veikimas lėtino jo judesius. Jis matė artėjantį laivą, bet negalėjo pasipriešinti. Smorgo kerai paveikė žvėrį. Galingi karaliaus pečiai įsitempė ir harpūnas, sušvilpęs ore, giliai susmigo į glotnų kūną ir perskrodė širdį. Milžiniškas sutvėrimas lėtai ėmė grimzti į jūros gelmę. Taip mirė Tasonas.
Smorgas pakėlė akis į likusius laivus. Mūšis buvo laimėtas, tačiau kokia kaina. Tūkstantis  laivų buvo sunaikinta, daugelis išlikusių laivų buvo apgadinti, apdaužyti. Karalius įsakė pulti miestą.
Rytinių žemių kunigaikščio Talkriko kariuomenė pajudėjo link miesto. Kariai žygiavo prie miesto sienų. Apsiginklavę virvėmis, kabliais ir kopėčiomis ėmė kabarotis stačiomis sienomis. Ant karių pasipylė strėlių lietus. Į miestą pasipylė iš katapultų paleisti sviediniai. Keletas sviedinių pataikė į namus ir privertė gynėjus kautis su ugnimi.
Debesys, juodi ir grėsmingi, kybojo virš mūšio lauko. Smarkūs vėjai siautė virš įlankos ir didžiulės bangos su triukšmu virto į krantą. Gamtos jėgos tarsi atspindėjo žemėje vykstantį mūšį.
Taranai smogė į vartus. Ant karių pasipylė iš katilų derva. Tačiau žmonėms nepakenkė. Derva tekėjo per žmonių apsiaustus ir krito ant žemės. Žmonės saugojo galingi burtai. Taranas smogė į vartus ir jie sudrebėjo. Po dar kelių smūgių vartai neatlaikė ir sugriuvo. Žmonės įsiveržė į miestą. Miesto gynėjai pasitiko priešą. Elfai kovojo ryžtingai, gindami kiekvieną namą, parduotuvę, gatvę, bet žmonių negalėjo sustabdyti. Jie tęsė beviltišką kovą, apsupti šimtų puolančių žmonių.
Laivai judėjo lėtai ir  artėjo prie uosto. Pirmasis laivas, kuriam vadovavo žmonių karalius, prisiartino prie sąsiaurio, kuris vedė į miesto prieplauką. Juodasis burtininkas išvydo ant pilies bokšto stovinčius ne karius, o žynius. Vienas žynys pakelė į viršų ranką ir ėmė šauktis deivės pagalbos. Magiška jėga ėmė sklisti iš žemės, ir išsirinkęs laivą ištarė užkeikimą. Ugnies kamuolys nuskriejo į Smorgo laivą. Juodasis magas iškėlė rankas į viršų ir ugnis užgeso, o žynys krito negyvas. Vyriausiasis žynys pažvelgė į karalių. Jis suprato, kad priešais jį kažkas iškreiptas ir labai galingas blogis. Žynys nukreipė lazdą į priešą. Jis šaukėsi deivės pagalbos.
Juodi debesys grėsmingai kybojo  ore, ir virš mūšio lauko nugriaudėjo griaustinis. Ir tuomet oras pratrūko ugnimi. Žmones pamėtėjo aukštyn, riaumojanti liepsna apsupo jų kūnus, ir jie pajuodę krito negyvi žemėn. Šimtai kitų, nublokštų sprogimo, prarado sąmonę. Ore vėl nugriaudėjo sprogimas ir sudegino dar vieną žmonių būrį. Audrų užtemdytas dangus išspjovė dar vieną ugnies kamuolį, ir puolančiųjų gretose kilo panika. Žmonės labai greitai suprato, prieš ką nukreipia savo pyktį dangus, ir nesidairydami pasileido bėgti.
Elfai pažiūrėjo į pilį.  Ten,  pačiame bokšte, išryškėjo šviesios figūros. Vėjyje pleveno jų balti apsiaustai. Gamtos deivės Halijos vyriausiasis žynys virš galvos laikė lazdą, nukreiptą vieną galą mūšio lauko pusėn.
Smorgas žiūrėjo į vyriausiąjį žynį ir jo kūnas virpėjo nuo beprotiško įsiūčio, kai pamatė iš miesto bėgančius karius. Chaoso magas prarado savitvardą ir išleido savo pyktį ugningu trenksmu: bėgantys žmonės išnyko liepsnose. Besiartinančio pralaimėjimo apakintas Smorgas puolė prie laive esančių katapultų ir juos užkeikė.
– Ugnis į miestą, – sušuko jis, ir kariai įvykdė įsakymą. Katapultos savo degančius sviedinius, šaudė taikliai ir gaisras apgaubė miestą.
– Karaliau, – sušuko miesto gynėjas, – ugnis nenumaldomai plinta. Ji užkeikta, privalote palikti miestą. Ten, kur stovėjo miesto gynėjas, prasivėrė žemė ir ugnies stulpas apgaubė karį. Vos per kelias akimirkas jis pavirto skeletu ir suanglėjęs nugriuvo ant žemės. Iš jo teliko pelenai.
Netikėtai elfų karalius išvydo žmonių karalių. Jis šypsojosi gyvatiška šypsena.  Priešininkai negalėjo nuleisti viens nuo kito akių, o jiems bestovint į kiemą iš visų pusių ėmė plūsti elfai. Netrukus gynėjų už karaliaus buvo beveik tiek pat, kiek ir užpuolikų, esančių už žmonių karaliaus.
– Nusilenk man, – šnypščiančiu balsu prabilo magas.
– Aš, – karalius pakėlė pavargusias akis, – elfų karalius Teodoras Išmintingasis šaukiu deivę.
Smorgas pasirodė savo tikruoju pavidalu:  jis didėjo, kol jo galva atsidūrė virš pilies kiemo sienų.  Atsistojo ant tvirtų, raumeningų žvynuotų užpakalinių kojų. Ant priekinių letenų buvo ilgi, aštrūs nagai.
Jis neleis priešui mėgautis jo išgąsčiu. Jis pakėlė išdidų veidą ir be baimės pažiūrėjo jam į akis.
– Dabar pažiūrėsim, ar tu gali atsilaikyti prieš deivės galią, – sušuko karalius ir puolė Chaoso magą.
Paslaptingais žodžiais jis pašaukė pagalbon Haliją, kad ši padėtų sunaikinti Chaoso magą, ir akinantis blyksnis, sklindantis iš rankų, perėjo kiaurai per mago kūną, visiškai jam nepakenkęs, ir pradingo kažkur tamsoje. Smorgas nusikvatojo stingdančiu juoku, su panieka žiūrėdamas į karalių. Jis artinosi prie jos, o karalius traukėsi atgal. Elfai paleido strėlės į Chasoso magą. Priekinėmis letenomis Smorgas griebė sienos gabalą, ant kurios stovėjo kariai. Galingi pečiai įsitempė, ir laibom kolonom paremtas balkonas nuskrido į karalių.
Mūro gabalas nepasiekęs valdovo subyrėjo į mažus gabalus. Staiga žemė prasiskyrė ir mago kūną apglėbė ugnies siena. Netikėtai jis nusipurtė ir susikaupė, nebekreipdamas dėmesio į liepsnas, nuo kurių anglėjo ir juodavo jo žvynai. Ugnis buvo užgesinta. Karalius spoksojo negalėdamas patikėti, kad magas taip lengvai susidorojo su jo burtais. Dabar jis pajudėjo link elfo. Smorgas  palinko virš elfo ir tada, sukaupęs visas jėgas, karalius smogė magui į galvą. Klaikiai sustaugęs iš skausmo, jis metėsi atgal. Į jį pasipylė strėlių jūra. Iš žaizdos galvoje tekėjo juodas kraujas, bet juodasis magas, kaip ir anksčiau, buvo pasiryžęs kovoti. Jo didžiulis snukis lėtai pasisuko į Teodorą, kuris lyg užkerėtas žiūrėjo į monstrą. Jis išspjovė ugnies liepsną. Karalių apgaubė akinanti šviesa. O po to viskas dingo. Smorgas stovėjo vienas, kiemo vidury.