Subrendusi meilė (juodraštis)

Ji alsuoja manyje
Iš lėto iki skausmo
Taip, kad ima gelti
Kūną – sielos priedangą,
Aistrų skeletą,
Slenkantį į išnykimo šaltį.
Ji pulsuoja taip giliai,
Kaip kraujo tvinksnis,
Ieškančiai palaimos
Ir būties ramybės.
Ji pasklis erdvėj
Sustingus kūno šalčiui,
Susilydžius skausmo begalybei.
                                  2002