mano vienatvės
užutėkiai tyli
grimzta akmuo
į birenantį dugną
mėlynos žuvys
seniai nesimyli
tuoj užsitrauks
čia sruvenusi upė
telkšo mėnuo
nusisukęs į jūrą
stirnos užbėga
tačiau nesugrįžta
liūdnos jų akys
tik baugiai sužiūra
kaltis pirmoji
žolė pasiryžta