Akys - kamanės

Kaip stiklo krislas jūroj
Ant kranto – atsivėręs...
Išsivadėti leisiu džinams.
Ir po skliautais kur klūpo
Medžiai it bažnyčioj; Aidu
Savo jausmus šukuotus vėjo išsakysiu.

Tariu sunokau pagaliau,
Kaip lapai medžiuos – auksu.
Vos gimus... tavim, manim
Išsirengia į kelią senas piligrimas – laikas.

Netobulai; apnikęs varnom rytas
It kaliausė žiopso į tą, kuri dangum
It kanklėm groja.
Susipina liežuvis it gyvatės, nei šnypšt,
Nei slėptis nuo savęs.
Prieš jos ugningą stotą markstos akys,
Kaip žvakės vėjui žaidžiant su vėlėm.


Jos akys - kamanės
Per lietų į debesis siuvo...
Mikliai kaip smiliai nakty
Šokčiodami nuo aguonos
Prie aguonos... auštant.

O mintys pagrobusios sielą teptuko
Vingriai sprendė klausymą,
Kaip iš aksomo nakties
Paversti taku, kur paukščiais
Aidėt nepaliautų.

Pasikeli suknelės šilką,
Kad neparkristum ant akmens delnų
Ir visą kelią klusniai dalinies
Apie rūku praskiestą mūsų dieną.

Aš išteku upe
Iš tavo skruostų avietyno...
Į mėlio dangų atsigręžt,
Kur taip nebyliai palubėj
Sustirę gervės minga.