Perseidų medžioklė (1)

Kai Domas atitrūko nuo persekiotojų, su palengvėjimu atsiduso. Gal ir ne tiek daug anie atsiliko, jog jis galėtų jaustis visiškai sugus, tačiau jam, galiausiai, pavyko išeiti iš tankaus miško ir jis pastebėjo netoliese besidriekiantį geležinkelį. “Žinai, Kūlverstuk, eidamas žuoliais, niekada nepaklysi, ” – prisiminė seno animacinio filmo herojaus išmintį. Skubiai užsikeberiojo ant neaukšto pylimo ir pradėjo bėgti, visai nemąstydamas kuria kryptimi, taikydamas statyti pėdas ant pabėgių. Greitai pajuto, kad bėgti pasidarė sunku, beveik neįmanoma, kuo toliau, tuo labiau kojos turėjo irtis tarsi per kokį nematomą, tirštą kisielių. Jis parkrito ant kelių ir stūmėsi į priekį jau keturpėsčias, kol ir šiam veiksmui pristigo jėgų. Išgirdo užpakalyje garsą, dar nestiprų, tačiau jam abejonių nekilo kieno tai garsas. Traukinys. Bėgiais atvažiuoja traukinys! Netekęs jėgų ir apsipylęs prakaitu, atsigulė ant pabėgių, stengdamasis prie jų prisiploti visiškai ir dar spėjo pagalvoti “jis manęs nekliudys”. Kai artėjantis triukšmas dar stipriau atsiliepė ausyse, jis susiprotėjo, kad tai visai nepanašu į traukinio garsą. Pakėlęs galvą, nukreipė žvilgsnį į tą pusę ir nustėro iš siaubo. Jau visai netoli, už kokių penkiasdešimties žingsnių, tais pačiais pabėgiais, kuriais pėdino ir jis, judėjo gigantiška būtybė, kažkoks krokodilo ir drakono hibridas. Jam iš paskos vilkosi kažkas panašaus į didžiulį arklą, kuris grandine buvo pririštas gyviui prie uodegos ir velkamas kartas nuo karto garsiai dunksėjo tai į betoninius pabėgius, tai į bėgius. Domas pabandė įsivaizduoti, kokiam šaunuoliui ir kaip pavyko įkinkyti į arklą tokį padarą ir ar kur nors nesimato to artojo beatsivejančio, tačiau niekaip to padaryti neįstengė. Jis taip pat suprato kad gyvis, žingsniuodamas  didžiuliais žingsniais tuoj bus prie pat jo, tad iš baimės susigūžė ir užsimerkė. Gal nepamatys. Tačiau arklas dar keletą kartų barkštelėjo ir nutilo. Domas gulėjo neatsimerkdamas ir jautė, kad žvėris stovi šalia ir jį apžiūrinėja, matyt, vertindamas skonį. Įdomu, ar iškeps prieš surydamas? Kažkas nestipriai palietė jo petį. “Turbūt lyžtelėjo” – su siaubu pagalvojo Domas. Neatsimerkė. Petį lyžtelėjo dar kartą... ir dar.
“…elkis, aha”, - išgirdo lyg pro miglą.
Jis pabandė atplėšti apsunkusius akių vokus. Į akis tvykstelėjo ryški dienos šviesa, kuri vėl privertė užsimerkti. Sąmonė budo pamažu. Iš pradžių smegenų vingiais nuvilnijo galima išgirstų žodžių prasmė, vėliau atėjo suvokimas, kas čia su juo ką daro. Šalia lovos kiek pasilenkęs stovėjo Petras ir purtė Domą už peties. Jokio padaro su arklu nebuvo. Nebuvo ir persekiotojų. Tačiau jam nė kiek nepalengvėjo.
- Klausyk, - sušvogždė, pakėlęs nuo pagalvės galvą. Liežuvis visiškai neklausė, burna buvo  išdžiūvusi, - ar aš kartais nesu žadėjęs tau išmalti snukio už tą “aha”?
- Žadėjai, - Petras kaip visad nesispyriojo, - ir ne vieną kartą, aha.
Beprasmiška. Turbūt, lengviau būtų plaktuku išmušti konkretų elektroną iš orbitos, negu tą “aha” iš jo galvos. Domas nusirideno į lovos pakraštį, nuleido kojas ant žemės ir atsisėdo. Velnias, kaip negera. “Reiškia vakar turėjo būti gerai” – liūdnai konstatavo mintyse. Tada nubloškė antklodę ir, staigiai atsistojęs, prikišo savo veidą prie pat Petro.
- Tai gal, sakau, atėjo laikas vykdyti pažadus? – išvertęs akis sustaugė ir pasimėgavo akimirkos žavesiu.
“Krauna į kelnes, ne kitaip” – pagalvojo, žvilgtelėjęs į draugo veido išraišką.
-Ką?..  Ne… aha, - Petras pradėjo trauktis atatupstas, o Domą jau pagavo azartas.
-Tai ne, ar aha, kaip man dabar nuspręsti? - gniaužydamas kumščius ir mosuodamas jais Petrui po nosimi toliau jį erzino. Vis šiokia tokia atrakcija pavargusiam kūnui ir sielai.
Kažkur suskambo mobilusis telefonas. Palikęs ramybėje Petrą, Domas puolė prie kelnių, nudrėbtų šalia lovos, ir ėmė raustis kišenėse. Nespėjus jam dar sugraibyti aparato, draugas jau kažkam raportavo:
- Galima taip pasakyti, kad atsikėlė, aha, - Petras nužvelgė Domą kažkaip keistai. Po neilgos pauzės tęsė:
- Jis jums paskambins vėliau ... taip, ... aha.
Domas išsitraukė savo mobilųjį. Nudvėsęs, aišku. Todėl jam skirtus skambučius ir periminėja Petras. Bet kažko jis pradėjo nebesigaudyti situacijoje.
- Toks įspūdis, kad pasidarei mano spaudos atstovu, - nepiktai pašiepė draugą. – Ar aš tave juo paskyriau? Nepamenu. Ir apskritai, kas įvyko vakar? Ką?
- Tai tu  nieko nepameni? – išsižiojo iš nuostabos Petras.
Domas galėjo patikėti, kad anas iš tikrųjų nustebo. Net įgrįsusį žodį užmiršo. Jis mostelėjo ranka:
- Tiek to, vėliau papasakosi. Nepabėgs.
Susirinkęs išmėtytus rūbus jau ruošėsi eiti į vonią praustis, bet geriau apsidairęs suprato, kad nežino kur eiti. Buvo ne savo namuose. Užmatęs draugo sumišimą, Petras globėjiškai sududeno:
- Pasiklydai? – ir mostelėjęs ranka pridūrė, - vonia į kairę, antros durys, aha.

- Na, dabar klok, - paliepė Domas, įsitaisęs virtuvėje už stalo.
Kontrastinis dušas kiek atgaivino, galva skaudėjo mažiau, tik jį erzino ką tik iškepto omleto kvapas, kuris kitomis aplinkybėmis tikrai būtų kėlęs geresnes asociacijas. Šiuo metu valgyti tikrai nenorėjo. Petras, atvirkščiai, susivertė sau į lėkštę gerą porciją, ir pradėjo pasakoti, protarpiais užkąsdamas.
Domas iš jo sužinojo, kad vakar, prieš pat darbo pabaigą, paskambino pastarajam ir išsireikalavo kaip įmanoma greičiau susitikti su juo kavinėje - bare „Urzgiantis šuo“. Nors Petras, kaip visada, buvo užsiėmęs savo nepabaigiamais darbais, tačiau, ilgai įkalbinėtas, sutiko. Ten jie praleido visą vakarą, plepalus apie šį bei tą užgerdami įvairiais gėrimais, pradedant alumi ir baigiant bele kuo. Petras matęs Domo prastą nuotaiką, bet šis per visą vakarą jam taip ir nesiteikė paaiškinti šitokio šėliojimo priežasties, o jis (juk Domas žino koks jis yra neįkyrus) jo neprievartavęs to atskleisti. Ir, galų gale, kai bare prie Domo priėjo JI – taip taip, Petras taip ir ištarė šį žodį, tarsi „ji“ būtų mažų mažiausiai visatos valdovė – anas jau buvo tiek „apšilęs“, kad vargiai suvokė savo veiksmus. Jis matė Domą porą šokių šokant su ja, nors gal tiksliau būtų pasakius, kabant ant jos, bet tai trukę neilgai, nes ji atsisveikinusi ir išėjusi, prieš tai šnektelėjusi su Petru. O netrukus baigę linksmintis ir jie.
Domo galvoje suzyzė pavojaus signalas. Kas gi iš tikro vakar įvyko? Ką jis prisidirbo? Kodėl jo atmintis, kaip ta kempinė, kuri įgėrusi nedaug skysčio nenori lengvai jo atiduoti? Kas ta „ji“? Ir koks jai jis pasirodė? Jei tikėti Petru, tai nekaip. Domas nemėgo rodytis kvailai prieš moteris. Jau vien todėl, kad nedažnai tekdavo prieš jas rodytis apskritai. Paklausė Petro ar jis neprikalbėjęs nesąmonių, tai anas atrėžė, kad nesąmonės labai subjektyvus dalykas, o be to jis nesiklausąs svetimų pokalbių. Taškas, aha.
Petras baigė kimšti kiaušinienę. Įjungė arbatinį, pasiėmė iš spintelės porą puodelių ir paklausė:
- Kavos gersi, aha?
Domas papurtė galvą. Nenorėjo užsiimti pašaliniais dalykais, ypač dabar, kai po truputį grįžo atmintis ir pradėjo ryškėti vakarykščios dienos vaizdas. Dienos, ne vakaro. Kaip per miglą prisiminė, kad vakar dieną jis direkcijai pristatinėjo projektą ir direktorius kolegų akivaizdoje be jokių skrupulų jį sudirbo į miltus. Na, Domas nesigynė, gal ir nebuvo tas projektas tobulybė, bet kad šitaip... Trijų mėnesių triūsas... Na, kas be ko, gal ir jis per gerai sau jį buvo įvertinęs...
- ... nenori, aha?
Išgirdęs klausiamą intonaciją, Domas ištrūko iš apmąstymų ir žvilgtelėjo į Petrą. Šis tik pasitikslinęs dėl kavos. Papurtė galvą. Jam iš karto nesisekė prisiminti kuo pasibaigė vakarykščia diena darbe. O jeigu jis susinervinęs šefui ką nors pasakė? Žinojo, kad tai ne jo stiliuje, bet nusitašyti kavinėje juk irgi ne jo stiliuje. Kaip sakoma, visada nutrūksti nuo grandinės pirmą kartą. Blogiausia, kad nežinojo jokių neskausmingų priemonių šiai prielaidai patikrinti. O gal jis jau atleistas iš darbo ir pirmadienį nuėjęs ten lyg niekur nieko sukels chaosą? Ir apsijuoks pats, kai apsauginiai išmes pro duris.
Domas vis laužė galvą, stengdamasis atgaminti vakarykščius įvykius kol, galiausiai, jam tai pavyko. Prisiminė, kad jau visiems išsiskirsčius, šefas priėjo prie jo ir liepė jam pataisyti projektą, įvertinant jo pasekmes dar vienu aspektu, nurodydamas galutinį terminą po mėnesio. Domui užteko įžūlumo paprašyti projekto taisymui laisvo grafiko ir šefas, kažką panosėje nuburbėjęs apie projekto svarbą, sutiko.
- Pala, o prieš tai tu kalbėjai su ta, na kaip ten, ja...?
- Aha, - Petras siurbtelėjo kavą iš puodelio.
- Iš kur ji gavo tavo numerį?
- Na, spėju, kad ji norėjo gauti tavąjį, bet kai tokia kondicija, aha...
Domas mintyse riebiai nusikeikė. Dar niekas jam niekada nėra prikišęs kondicijos. Vien už tai buvo verta išmalti Petrui snukį. Be įspėjimo. Aha.

Jie su Petru sėdėjo kavinės lauko terasoje, kur susitarė susitikti ir, užsisakę po bokalą alaus, laukė „jos“. Vasaros pabaiga vis dar džiugino šiltu oru. Nors buvo šeštadienis, tačiau judėjimas šioje Vilniaus senamiesčio gatvelėje buvo nedidelis ir jie buvo vieninteliai kavinės lankytojai šiuo metu. Domą kankino liūdnos mintys. Jis žinojo, kad jai atėjus tikrai jausis nepatogiai, kadangi nežinojo visko, kas įvyko vakar. O gal tai buvo proga viena iš milijono, gal būtų gavęs dėmesio vertą pasiūlymą? O dabar, po jo vakarykščio elgesio, proga išsisklaidys kaip miražas? Iš kitos pusės, jei ji vis dar nori susitikti, tai gal ne viskas taip blogai... Jis nusprendė, baigti apmąstymus, suvokęs, kad jie jo niekur nenuves, tol kol nepasirodys „ji“ ir pati visko nepaaiškins.
Kai Domas pamatė po truputį raustantį Petro veidą ir vis didėjantį draugo pasimetimą anam žiūrint į vieną tašką, suprato kad „ji“ jau ateina. Tačiau nusprendė nesigręžioti. Netrukus išgirdo kulniukų kaukšėjimą medinėmis terasos lentomis.
- Sveiki, Petrai.
- Labas... rytas, aha, - Petras atsistojo visu ūgiu, negrabiai pajudindamas stalelį, ir persėdo ant kitos kėdės, palikdamas galimybę šalia atsisėsti viešniai.
- Ačiū, sveiki, Domai, - ištarė besisėsdama, ant kėdės atlošo pakabinusi rankinę.
- Sveika, eee..., - Domas suprato pakliuvęs į nepavydėtiną padėtį. – Gražuole.
- Ačiū, - ji atlaidžiai nusišypsojo. - Aš Eglė. Vis dar Eglė.
„Vadinasi, vakar susipažinome, “ – mintijo Domas. – „Ne kas. “
- Gal ko nors išgersi... te, - Domas jautėsi tarsi sukaustytas, nežinojo nei kaip kreiptis į viešnią, nei kaip elgtis. Įprastai jis neturėjo įpročio jaustis suvaržytas moterų draugijoje, bet vakarykščiai nuotykiai jį išmušė iš vėžių. Tiek išmušė, kad dabar šios nepažįstamosios draugijoje jautėsi tarsi nepatyręs mažas vaikas.
- Išgerčiau kavos, - atsiduso viešnia. – Juodos.
- O ką prie kavos? – pasitikslino Domas.
- Nieko, - gūžtelėjo. - Aš papusryčiavusi.
Domas pamojo padavėjai, kuri, neturėdama ką veikti, šnekučiavosi su barmene prie baro.
- Klausau, ko pageidausite? – mandagiai paklausė, žvilgčiodama tai į naujai atėjusią, tai į Domą ir nežinodama kuris iš jų pateiks užsakymą. Petras, nusitvėręs servetėlę, lankstė iš jos kažką nesuprantamo.
- Juodos kavos, - užsakė Domas.
- Ir viskas? - pasitikslino padavėja.
- Ne, - Domas nutaisė akmeninę veido išraišką. -  Viskas nereikia.
Petras prunkštelėjo, jauna padavėja sumišo, išraudo ir pasisuko vykdyti užsakymo.
- Nekreipkit dėmesio, aš čia juokais, - šyptelėjęs metė  jai pavymui Domas.
Padavėja grįžtelėjo, linktelėjo ir nusišypsojo. Jau be sumišimo. Kai ji nuėjo, Domas geriau įsižiūrėjo į Eglę. Graži. Taip, graži. Bet iki „JI“ toloka. Čia, matyt, Petro drovumas kaltas. Anas moterų draugijoje jausdavosi nejaukiai, pats nedrįsdavo užkalbinti nepažįstamų moterų. Būdamas aukštas ir laibas tarsi kartis, ant nosies užsisodinęs didelių dioptrijų akinius nemadingais rėmais, jis, matyt, jausdavo nepilnavertiškumo kompleksą. Todėl aišku, kad tos, kurios pirmos atkreipdavo į jį dėmesį, būdavo iškeliamos į padanges.
Eglė buvo šviesiaplaukė, tik Domas neatskyrė ar natūrali, ar dažyta. Plaukai krito garbanomis ir siekė jai iki pečių. Akys, mėlynos, kiek įkypos, tačiau veido bruožų negadino. Nosis nedidelė, taisyklingos formos. Žodžiu, iš pažiūros su ja viskas buvo tvarkoje.
Domas, priešingai Eglės sudėjimui, buvo stambus, gal kiek dramblotas, tačiau kaip tokiam sudėjimui gana vikrus. Jo rudų plaukų kupeta, dažniausiai nešukuota tik didino nekreipiančio didelio dėmesio į savo išvaizdą žmogaus įspūdį. Bet netvarkingumo Domui prikišti negalėjai.
Tyla užsitęsė. Domas nusprendė ją sulaužyti:
- Tai ... apie ką mes čia, ką?
Eglė pažvelgė į Domą. Matėsi, kad ji nori pasakyti kažką svarbaus, tačiau nežino nuo ko pradėti. Galiausiai ji prašneko:
- Jūs juk Kazulauskas, juk taip?
Domas sutrikęs stebeilijosi į viešnią. Nežinojo net kaip reaguoti į tokį klausimą. Ar jis kažką prisidirbo? Jam gyvenime dar nebuvo tokio atvejo, kad nepažįstamas žmogus pradėtų klausinėti jo pavardės. Juk jis ne koks nors šou žvaigždė, kurį visi atpažįsta gatvėje.
Jis neskubėdamas gurkštelėjo alaus, pastatė bokalą ant stalo ir pratarė:
- Taip, mes Kazulauskas.
Pamatęs Eglės veido išraišką, reiškiančią lengvą sumišimą, nusijuokė ir pratęsė:
– Matot kaip nenatūraliai skamba? Siūlau iš karto pereiti prie „tu“. Na, nebent esate iš prezidento patarėjų tarpo. Tuomet būtų suprantama...
Eglė nusišypsojo.
- Ką gi, sutinku. Ar jū... oi, tu, Domai, esi ką nors girdėjęs apie perseidus?
- Gal pradžioje išlyginkime jėgas, - nusišypsojo Domas. – Tu - Eglė... eee...
- Dvarionaitė.
- Malonu susipažinti.
Eglė sukikeno.
- Tą patį sakei ir vakar.
- Nėr prasmės, - sukaupęs drąsą,  įsiterpė į pokalbį Petras. Ir nuraudo iki pat ausų galiukų. - Jis neprisimena, kas buvo vakar.
Domas rūsčiu žvilgsniu perliejo draugą, duodamas suprasti, kad jo trigrašis šį kartą nei laiku, nei vietoje.
- Na ir kas? – Domas atsisuko ir įsistebeilijo į merginą. - Tai gali reikšti tik viena - vadinasi, ir vakar buvo malonu, ir šiandien.
Eglė įdėmiau žvilgtelėjo į Domą, kuris vėl gurkštelėjo alaus. Petras toliau lamdė servetėlę ir jau nebebandė įsiterpti į pokalbį.
- Taigi, tu klausei apie perseidus, ką? – Domas pastatė bokalą ant stalo. – Aišku, žinau apie juos, nors mano žinios tik paviršutiniškos. Net ir matęs juos esu. Danguje. Tiesa, jau senokai. Nebėra kada žvalgytis į dangų.
Padavėja atnešė kavą ir pastatė ant stalo priešais Eglę.
- Ačiū, - padėkojo ta.
Kiek pamąsčiusi, išsitraukė mobilų telefoną ir paleido diktofonu įrašytą įrašą.

Eglė sėdėjo ant kėdės palatoje ir žiūrėjo į miegantį tėvą. Seniai matytas jo veidas buvo sulysęs, pageltęs, ant kaktos net jam miegant kabojo prakaito lašiukai. Eglei sukilo gailestis. Su tėvu ji visą laiką buvo gana artima, nors pastaruoju metu su juo susitikdavo nedažnai. Ir tik dabar, kai gydytojai nebedavė nė dviejų procentų tikimybės jog jis išgyvens, ji rado laiko grįžti į gimtąjį miestą ir stengėsi praleisti su juo daugiau laiko. Ir motinai buvo lengviau – dabar ji galėjo daugiau laiko skirti sau. Tačiau pastaruoju laiku tėvas beveik visada, kai nemiegodavo, jis klejodavo.
Eglė atsistojo nuo taburetės, tačiau netyčia ją pastūmė ir ta su trenksmu nuvirto ant žemės. Ji krūptelėjo nuo garso ir mintyse išvadino save kvaiša. Tėvo akių vokai sutrūkčiojo ir jis pramerkė akis. Sukoncentravo žvilgsnį.
- Dukrele, labas,... ką tu čia veiki? – vargais negalais išspaudė. – Tau gi darbas...
- Labas, nekalbėk, tėti. Pataupyk jėgas. Man atostogos.
- Kam... jas betaupy... – jis užsikosėjo.
Eglė prišoko prie jo lovos ir padėjo prilaikyti galvą, pakeltą nuo pagalvės.
- Tau bus geriau. Pailsėk.
Tėvas į ją žiūrėjo abejinga veido išraiška, tačiau palaipsniui jo veidas pradėjo keistis ir įgavo ryžto bruožų.
- Dukra, pasilenk arčiau... Noriu kai ką tau pasakyti, - ligonis sunkiai iškvėpė.
Eglė sutriko, nežinojo kaip elgtis. Ji matė, kad tėčiui sunku kalbėti, kad jis tam išnaudoja daug pastangų, tačiau iš kitos pusės, greičiausiai norėjo pasakyti kažką svarbaus.
- Gerai, tėti, tik tu palengva. Gerai?
Tėtis, tarsi sutikdamas, užmerkė akis. Praėjo kokia minutė, kol vėl jas atmerkė.
- Dukra..., ar pameni,... - ligonis dėliojo žodžius lėtai, su didelėmis pauzėmis. - Kaip vaikystėje... stebėdavome perseidus?
- Žinoma, pamenu, tėti. Tik tu taip nesijaudink.
- Kuri šiandien diena?
Eglei pasirodė, kad tėvas trumpam tarsi tapo žvalesnis.
- Rugpjūčio devyniolikta, - atsakė ji.
- Reiškia, sutartis... ji jau baigėsi, - jis vėl užsikosėjo. – nesvarbu,... tuo geriau... Nes perseidai,... jie... - tėvas vėl užsimerkė.
Eglė nieko  neklausinėjo, nors nieko ir nesuprato. Kuo čia dėti perseidai ir apie kokią sutartį eina kalba? Ką visa tai reiškia? Truputį pagalvojusi, ji mobiliajame telefone įjungė diktofoną ir padėjo jį ant pagalvės kuo arčiau tėvo burnos.
- Jie... ne visi... perseidai, dukra. O gal ir... nė vienas. Nežinau... kas ir kam to... reikia. Gal... pagalbos šauksmas... - ligonio šnabždesys beveik nuslopo. – Visą laiką... apie tai galvoju. Tu... tu... susirask Vacį,... pavardė Kazulauskas. Reta pavardė,... turėtum rasti. Jis irgi... žino. Aštuoniasdešimt tretieji... rugpjūtis...
Ligonio jėgos išseko. Jo kakta išrasojo dar labiau ir jis netekęs jėgų, užsimerkė. Kai Eglė pamanė, kad jis jau užmigo, jis vėl pramerkė akis.
- Dukra, jei reikėtų... – tėvas pradėjo gaudyti orą ir tankiau kvėpuoti. Aparatas, prie kurio jis buvo prijungtas, pradėjo dažniau pypsėti. Ligonio lūpos pradėjo virpėti nuo įtampos ir Eglei pasirodė, kad jis bando pasikelti nuo lovos. – Tą perseidą... aš... vasarnamyje... pas... pas... prie š-š-š....
Ligonis, nebaigęs frazės, susmuko pataluose. Į palatą įbėgo sesutė ir skubiai suleido jam kažkokių vaistų. Dabar tėvas gulėjo apsiraminęs, tarsi nusikratęs kažkokio rūpesčio, slėgusio jį pastarąjį laiką.
- Dabar jūs išeikite, netrukdykite jo, - seselė kreipėsi į Eglę.
- Ar jis ... jis ... dar gyvens? – paklausė ta.
- Neteko sąmonės. Tai jau ne pirmas kartas paskutiniu metu. Bet kiek tai truks, negaliu pasakyti. Apgailestauju.
Eglė linktelėjo, priimdama užuojautą. Ji suprato, kad seselė paprasčiausiai dirba savo darbą.
Tą dieną tėvas sąmonės taip ir neatgavo, tai įvyko po poros dienų. Tačiau iki pat mirties, kuri jį užklupo po savaitės, jis sąmoningai daugiau nieko ir nepasakė.
Po tėvo laidotuvių Eglė niekaip neatsiginė minties, kad žodžiai, kuriuos pasakė tėvas, buvo  jo liguistos vaizduotės padarinys.

Kai įrašas baigėsi, Eglė pastebėjo, kad Domas žiūri į ją kiek pašaipiai.
- Bet... kuo aš čia dėtas? Juk tau reikia Vacio. Aš Domas, jeigu ką.
- Žinau. Aš pamaniau, kad jis tavo giminaitis. Pagūglinusi radau tik tave.
Domas linktelėjo. Tada paklausė:
- O apskritai, kaip tu mane suradai? Turiu galvoje kavinėje.
- Užvakar nuėjau į tavo darbą, paklausinėjau kolegų. Vienas iš jų, toks garbanius ilgai mane nužiūrinėjo, kol galiausiai išdavė, kokioje kavinėje dažnai būni. Matyt, pagalvojo, kad daro tau paslaugą, - Eglė šyptelėjo. - Nuotrauką ir informaciją apie tavo darbą radau internete. Užvakar tavęs kavinėje neradau, nors prabuvau kokias tris valandas. Viskas labai paprasta.
- Povilas. Niekaip nenulaiko liežuvio už dantų, - apmaudžiai mostelėjo ranka Domas. – Nors kas čia žino, gal tai ir į gera.
- Tai ką pasakysi?
- Apie ką?
- Apie Vacį.
Domas sukando žandikaulius taip, kad tie net išsišovė iš skruostų, o dantys sugirgždėjo.
- Tėvas. Nutraukė ryšius su mumis su motina prieš kokį penkiolika metų. Dabar nieko apie jį nežinau. Ir nemanau, kad labai norėčiau sužinoti.
- Apgailestauju, - nuoširdžiai ištarė Eglė.
- Tiek to, - numojo ranka Domas. – Aš pripratęs. Nesuprantu tik vieno. Kodėl tu galvoji, kad tavo tėčio žodžiai kažką reiškia?
Eglė kiek padvejojo.
- Jei atvirai, tai aš iš tikro neįsitikinusi, kad jie reiškia tiesą. Tačiau prieš porą dienų, nuvažiavusi į užmiesčio sodybą, pamačiau, kad ten viskas išversta, išmėtyta, dingę kai kurie vertingi daiktai. Bet keisčiausia net ne tai.
Ji baigė gerti kavą ir pastatė ant stalo tuščią puodelį.
- O kas? – pasidomėjo Domas.
- Aplink šuns būdą buvo kasinėta ir kažko ieškota. Šuns ten nėra jau treji metai, bet būda vis tebestovi. Beje, kad kasinėta ir kažko ieškota gali pamatyti tik labai gerai įsižiūrėjęs ir žinodamas kaip ta vieta atrodė anksčiau.
- Tai tu nori pasakyti, kad...
- Turbūt, kažkas girdėjo tėčio ir mano pokalbį, o po to kažko ieškojo ir pabandė užmaskuoti pėdsakus. Štai tada ir pagalvojau, kad tie tėčio žodžiai kažką reiškia. O dabar galvoju, kad tai tikrai nejuokinga.
- Ir, nepaisant to, kad nežinai, kas tai yra  per daiktas, galbūt visai neegzistuojantis, tu vis dar nori jį surasti? Kaip aš supratau, tai gali būti net labai pavojinga. Turiu omenyje, jei dar kažkas ieško to paties...
- Žinau... Aš galvojau apie tai. Bet, supranti,... – Eglė, tarsi nieko nematydama, žvelgė kažkur į šoną. - Tėtis mane labai mylėjo. Nuolat jaučiau tai. Netikiu, kad jis mane būtų norėjęs įvelti į pavojus, jei tai nebūtų svarbu. Tiksliau, jei jam tai nebūtų atrodę svarbu.
Ji atsigręžė į Domą ir, pažiūrėjusi jam tiesiai į akis, tyliai paklausė:
- Ar padėsi surasti man tai, apie ką pasakojo tėtis?
- Juk sakiau, kad niekuo tau negaliu padėti. Apie tėvą nieko nežinau jau penkiolika metų. Be to, iš kur tu žinai, kad tie ieškotojai nerado to, ko ieškojo? - Domas suirzo.
- Nerado. Jei būtų radę, jie nebūtų išvartę daiktų kambariuose. Dabar ieškojo, matyt, kokios nors galimos informacijos, o po to inscenizavo vagystę. Taip juk lengviau, nei nuodugniai ieškoti nepaliekant jokių pėdsakų. Juk taip?
Domas sutikdamas linktelėjo, tačiau visa ši istorija jam atrodė kažkokia keista ir nereali. Ir kodėl jis turi tikėti pirmą kartą sutikta mergina, pasakojančia kažkokias fantastines istorijas?
- Egle..., sutarkim taip, - Domo balse pasigirdo tvirtos gaidelės. - Jei man kažką netyčia pavyks sužinoti, aš su tavim susisieksiu. Tačiau aš pats savo iniciatyva  į šį reikalą nesivelsiu. Gerai? Tuo labiau, kad ir laiko tokiems niekams neturiu.
Domas matė, kaip Eglei nukrito nuotaika.
- Argi aš galiu kažką pakeisti? - atsiduso Eglė. – Tau nenorint? Prisipažinsiu, kad tikėjausi šiek tiek daugiau. O gal vis dėlto...
- Ne, - nukirto Domas. – Dukart to paties nekartosiu.
- Gerai, tegul bus taip. Aš paliksiu tau savo telefono numerį...
- Nereikia, - jis perliejo Eglę šaltu žvilgsniu. - Jį juk turi Petras. Jei reikės, aš gausiu iš jo.
Eglė žiūrėjo Domui į akis akivaizdžiai nesuvokdama kaip čia yra, kad vaikinas nenori dykai duodamo jos telefono numerio? Kiti vaikinai velniažin ką būtų padarę, kad tik gautų tokią dovaną. Ji suprato, kad jei nuotaikos nenori susigadinti dar labiau, jai čia daugiau nėra kas veikti. Ji nusikabino rankinę ir pradėjo joje raustis.
- Nevark, - mostelėjo ranka Domas. – Mes baigsim alų ir atsiskaitysim.
- Ačiū, - sausai ištarė Eglė. - Viso geriausio.
- Ir tau, - atsišaukė Domas. – Bet, aišku,  liksi skolinga visam gyvenimui.
Eglė staigiai atsigręžė. Domas gūžtelėjo ir paaiškino:
- Nekreipk dėmesio. Juokauju.
Jai išėjus, Petras su nuostaba pažvelgė į draugą ir ištarė:
- Tu, čia ką, rimtai, aha?
- Ką rimtai?
- Atsisakei padėti tokiai gražiai merginai, aha?
Domas su pašaipa pažvelgė į draugą:
- Klausyk, Petruli, ar tu tikrai manai, kad galimybės padidėja, jei tavęs paprašo graži mergina?
Petras pagalvojo ir neužtikrintai gūžtelėjo. Domas pratęsė mintį:
– Va, ir aš taip sakau. Noras padėti gal ir padidėja, tačiau galimybės... Beje, Petruli, tu juk nedurnas, supranti, kad ne viskas taip gražu, kaip papasakojo ši gražuolė, ką?
Petras nesuprasdamas žvelgė į Domą per savo dioptrijas, tačiau Domas jam nieko neaiškino. Jį kankino neaiški nuojauta. Ir tai nežadėjo nieko gero.

Kai jie išėjo iš kavinės, Domas atsisveikino su Petru, tačiau tuoj pat pastebėjo, kad neturi su savimi nešiojamojo kompiuterio. Bus palikęs pas draugą. Nutarė grįžti ir pasiimti, nes be kompiuterio jautėsi tarsi be rankų.
Jie pasuko Petro namų link. Porą kvartalų ėjo plepėdami apie šį bei tą. Domas vis nukreipdavo Petro bandymus grąžinti pokalbį prie temos apie merginą ir pagalbą jai, kol, galiausiai jam trūko kantrybė:
- Klausyk, Petruli, aš pasakiau ne, vadinasi ne! Kurios raidės nesupratai, ką?
Petras, sutrikęs pasižiūrėjo į Domą tokia veido išraiška, kad anam netgi pagailo draugo.
Kai jie, pasiekę Petro namą, įėjo į laiptinę, pro šalį neskubiu žingsniu pražingsniavo žmogus juodu lietpalčiu. Draugai neatkreipė dėmesio, kad pastarasis sekė paskui juos nuo pat kavinės.