Pokalbis su dukra

Mieloji mano,
Tu šypsais
kaskart, kai nerimu degu
kai spaudžia replės netekties
kaskart šypsais
ir ašaras nušluostai pirštais murzinais...

Mieloji mano,
Tu juokies
ir glostai švelniai, gaivini kvapu
baltas gėles ant kapo
Tu juokies –
- kaip kvepia, mama...
tyliai pravirkstu

Mieloji mano,
Tu sakai,
kad pasenau ir vėl
kad akys pasiklydo kryžkelėj...
- Ko tyli, mama, - klausi Tu...
Straksėdama tarp antkapių tylių
Rankutėj spausdama mažutę chrizantemą
- Padėk, dukryte, gėlę tėčiui...
Tu dairais
- Kur tėtis?, - klausi balseliu žvaliu
- Čia, guli, dukra, tėtis čia...
- Jūs užkasėt?.. – be liūdesio balse

Mieloji mano,
Tu šypsais
kaskart, kai nerimu degu
imi už rankos ir vedies:
- Ko, mama, tu verki, jis gi pareis...


Kuriuo taku?