Iš praeities į ateitį

Tarp rudeninių lapų ieškau verksmo,
O ašaros per skruostus pačios rieda,
Šukes širdies likimas paskui renka,
Įbrėžia randus, kurie amžiams lieka.

Delnuos nešu aš žiedlapius dulkėtus,
Nes meilė tartum atminimas buvo ir yra,
Galingas laikas viską keisti spėja,
Bet kas mumyse - to nekliudo niekada.

Iš debesų į žemę nusileidus
Gyvenusį many svajoklį priverčiau
Plačiau atmerkt užmigusias akis.

Tačiau kas pasikeist negali, to nekeisiu,
Kas užsimirš, to nebandysiu prisimint,
Tiktai kaip paukštis per gyvenimą aš skrisiu.