Odeta užmiega. Ir tai vėl ne ji

Kūrinys parašytas su Karoliu Pamišėliu konkursui Visi porom, Dievas – už tvoros
 
 

paklodės putų raibuliai telkšenasi į kūną.
trinu tave kempinėm žvilgsnių. pataupyk dejonę
finalui dramos. rodos, nežinai tu dar kaip būna,
kai kasdienybė nugramzdina į Sokrato vonią,

kai tiesą klausimai nurenginėja lig nuogumo,
ir švelnūs pirštai, tarsi bebrai, stato it paklaikę
iš kūnų užtvankas. ir tai graudu, nes ten, už kūno,
mes galim duoti viens kitam tik tai, ko mums nereikia.

todėl nuskęsk. nuskęsk, kol pirštai vis dar bergždžiai stato
šias užtvankas, kol dar nesiblaškai vonioj Sokrato
ir nebarbena dar tiesos lašai į odos skėtį,

kol neįvardinta dar tai, ką kempinės jau mato,
kol nežinai: tau nenumesiu gelbėjimo rato.
tiesiog nuskęsk. bet skęsk lėtai: aš mėgstu tai stebėti.