Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Noriu keliauti į vietą, kurios nėra ir tik mano fiziškumas įkalina tūnoti prie šių kreivų šešėlių, kurie nemėgsta šviesos ir todėl jie mano draugai - Šanai. Šiandien aš sulauksiu rytojaus ir keliausiu su jais slėptis. Smagumas apėmė mano sielą, kai stiklu pradėjo slysti lašeliai - jos taip pat mano draugės - Akrijos. Vienas batas, du; juodas šalikas, skėčio neradau ir aš jau lengvai šuoliuoju drėgnais, juodais keliais ir laižau Akrijas nuo lūpų taip joms atsidėkodamas.

Aš, Šanai ir Akrijos ir daugiau nieko, tai gera pradžia patekti niekur.

Niekur.

Tai tobula vieta, vieta, kur laiko nėra, yra tik tobula būsena: joje nėra nei gėrio, nei blogio, nei entuziazmo, nei nuobodulio, nei liūdesio, nei džiaugsmo, joje nėra kitimo, tik tobulumo pastovybė. Tobulas utopinis rojus, kuri mano protas sugebėjo padovanoti per sapną kažkada smagiais laikais.

Ši vieta niekur - yra kažkur manyje, bet aš negaliu, nemoku ten grįžti ir laikas žudo įspūdį, todėl aš bandau pakartoti savo kelionę į šį sapną, ir gerai žinau, kad Šanai ir Akrijos, tą naktį, buvo mano bendrakeleiviai.

Pasiduodu bet kokiai savo bendrakeleivių užgaidai, o atsidėkodami jie dovanoja įvairias nakties paslaptys.

Jie man papasakojo, kad neva Mėnulis šoka, bet jo šokis lėtas, ir todėl tik kantriausieji gali išlaukti apdovanojimo ir pamatyti mėnulio atgimimą po šokio. Dar papasakojo apie Šano keliamą žmonėms siaubą, ir todėl tik drąsiausieji drįsta išeiti, kur jie susiduria tik su savimi; aš save truputi įsimylėjau. Akrijos papasakojo, kaip žmonės slaptai jas myli, bet vis tiek veidmainiškai skundžiasi dėl lengvų nepatogumų, sako: “Tik vaikai mane myli iš tikro - ir tu vaikas”. Mano bendrakeleiviai glosto mano kreivą sielą.

Taip smagiai sušalęs ir grįžęs namo, saldžiai užmigau.

Šį kartą, kaip ir kitus šimtus, pamatyti trokštamo sapno neteko ir liūdesys - Moras, išlindo iš po lovos, užsiropštė ant mano pečių ir suraukė mano veidą, pakvietė keletą savo draugų užsiropšti ant rankų ir kojų ir tyliai tarė - “Laikas”.

Laikas.

Šiandien atėjo rytojus, bet Akrijų nematyti, o Šanų nedaug. Mano kojos sunkios, bet ir lengvos, nes Moras padeda. Kelias greitas ir niūrus. Keistas lengvumas apima mane, kuri bandau nuslėpti nuo Moro. Ir štai aš jau ten, kur laikas manęs laukė.

Aš ant tilto. Šanai mane visai apleido, bet paskutinį kartą atskrido pabučiuoti keletas Akrijų. Prisirišu akmenį prie kojų, jas taip pat surišu tarpusavy ir Moro draugai apleido mano kojas ir rankas - visi sulipo ant galvos ir pečių. Sunkiai ir ilgai rišau rankas, per tą laiką kartais visi Šanai, kurie dar tebuvo aplink iš baimės pasislėpdavo už manęs nuo šviesos.

Na štai ir viskas, aš jau lekiu žemyn, ir trenkiasi galva tiesiai į vandenį ir vėl tampu laimingas, nes sapnas, apie niekur, aplankė mane, bet šį kartą aš ten liksiu amžinai - tobulybėje.
2015-10-29 00:32
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-11-04 17:14
Pelas
Pažįstamas jausmas, kai laikas žudo sapno įspūdį. Įtaigiai parašyta. Gal tik pasigedau motyvacijos tokiam staigiam šuoliui į tokią pabaigą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-29 08:42
Svoloč
Gan įdomu. Patiko sumanymas suteikti vardus būsenoms.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą