Išvarymas

Jau eidama rytinio į  nesuremontuotą, pelių kakučiais nubarstytą tualetą, pajuntu, kad šiandien Antanas.  Griebiu ant rūbų spintos numestą cigarečių pakelį ir išrūkstu į kelionę.

Antanas fūristas, tad manęs laukia ilgas reisas. Kuo toliau, tuo geriau. Ypač  tuomet, kai nesuvokiu, kad pabėgimas nuo savęs „no exist“. Svarbiausia, kad prieš akis teliūskuotų kuo didesni papai. Kvepiantys vanile, nors ir greit išsivadėjančia.

Antanas drąsiai žvilgčioja į kartonines iliuzijas, nė nemėgindamas sustoti pakelėje mojančiom aukštakulnėm, kiaurakojinėm. Tikrom, iš kūno ir kraujo. Tai tik todėl, kad šis mielasis glaudžiai susietas su manimi. Ilgos kelionės išskiria, tačiau per radiofono girgždesius dažnai sklinda iš manęs liūliuojanti dainuška:  „ Gyvenimas, tai neprašoktas tangooo“ . ir aš jame. O tu many.  Iš seno vynmaišio ištekėjusiais šlakeliais.  Ką tik šliūkštelėtais į verdantį pieną zrazais. Niekada negimusiais vaikais ant nuzulintos visureigio sėdynės.

Antanas trumpalaikis. Tad rūkau neilgai, o taip niekada ir neužbaigti reisai lieka močiutės, kvepiančios čirviniais blynais užanty. Ji išsineša savo užanty daug, beveik viską, kas tuo momentu netelpa many, Antaną taip pat. Ir, žinoma, visuomet čirvinius blynus. Jos siela kvepia taip. Tai mano vaikystė ir limpantys nuo virtos braškių uogienės piršteliai.

Močiutė keliauja į kapines. Lankyti vyro kapo. Iščiustyti, surinkti tarp šviesiai pilkų skaldos akmenukų prikritusių ir sudžiuvusių ligustros  lapelių. Pasišnekučiuoti su kaimynėm, įsigėrusiu į žemę Mendelejevo sapnu  ir  iš ilgesio mirčiai praradusiom žadą varnom. Močiutė užkalbina ir beržo šaknis, įaugusias kaip tik ton vieton, kur kadais buvo jos vyro širdis. Jai patinka šaknys. Medžių, suvešėjusių krūmynų, ir valgomos.  Šakniavaisiai. Ropės, bulvės, salierai. Tačiau niekas neprilygsta čirviniams blynams, kuriuos kepa kas kartą, kai tik aš paprašau.

Kai tampu tuo prieš tris metus palaidotu senoliu – močiutės vyru.  Kuris kiekvieną rytą gailiai, verksmingai, net įžūliai, išreikalaudavo čirvinių blynų. Nes vieną dieną  sugrįžo į septynmečio berniuko rytelius.  Su limpančiais nuo uogienės pirštais ir į „tenta“  pampersus įsigėrusiu blynų kvapu, padūmavusia virtuve ir užstrigusia tarp medinių lentų mamos batelių pakulne. Batukai buvo raudoni, kuriuos padovanojo kaimynė, grįžusi iš DDR. „Salamander“ tais laikais skambėjo ypač patvariai. Kapitalizmas kutenantis Achilo kulną. Pasimėgavimas „kramtoškėm“ ir kreivai pavydulingom kiemo draugų šypsenom.  Mamos raudoni aukštakulniai skardendavo per visą rytmetinių šaligatvių šviesų rytojų.

Aš nedraugiška, tad niekas ilgai neužsibūna. Net Šubertas profesoriaus rankose užmiega popietinio. Taip gera gyventi su muzika, ir nebūtinai klasika. Užtenka ir tirlimpompo tralialialia, tačiau šiomis slaptingomis atokvėpio valandėlėmis (kur tai matyta, nors ir į pensiją išėjusiam profesoriui, klausytis tralialiuškių) užsimanau guminių saldainių, o jie profesoriaus skrandžiui ypač sumautas reikalas. Nes jis kakoja  ne pro ten, kur sukūrė. O Į  daktarų pritaisytą atsojamąjį reiškinį, vadinamą stoma. Guminukai sutrikdo ritmą, kurį profesoriui paskutiniais jo gyvenimo metais reikia ypač sekti. Tai  ne metronomas, diktuojantis ir patariantis, tai gyva vidurių muzika, neprilygstanti savo skausmu ir netikėtais proveržiais. Ypač ten, kur nereikia. Bažnyčioje. Visuomenininkų susirinkime, ar. O. Ypač, Rostropovičiaus koncerte, kai tai taip nederėjo prie violančelės graudulio. Susitaikom ir su nesėkmėm. Bet kokia čia nesėkmė, kai nelabai priklausai sau. „ Ir kodėl tik dabar tai supratau, - samprotauja profesorius.

Štai ta nepriklausymo sau būsena, satisfakcija, akistata. Pati didžiausia bjaurastis mano išskaidytam protui. Lyžtelėta nuodingosios rupūžės oda. Suvokimas, kad niekada niekas sau nepriklauso. Nors tie kiti tesitvarko patys, tai man besiartinanti Po švytuoklė, kuri tuoj perskros vidurius. Vidinį.

O kai aš kiaura įeina Marė. Magdė. Tamara. Gali net ir V.  Paskenduolė, bent kuri pasmerkta, karūnuota šalto ežerėlio kriauklelių karūna, mėtyta užvėtyta plokščiais akmenėliais ir pro Rašto žinovų delnus, lyg kiaurasamčius byrančiais akmenimis. Tada ateina Jėzus, išgelbsti ir prisako daugiau nenuodėmiauti.  Ir aš, Marė patikiu, jog taip ir bus. Tačiau praeina laikas ir vėl sugrįžtu. Mėšlinuota padangių paukštė, kuri nekenčia savęs dar labiau, nei prieš Rabbuni.

Kai nekenčiu savęs tampu savimi. Žmogumi, moterimi, koks skirtumas. Pasiklydusiu, susiskaldžiusiu. Pinokio nosies šedevru. Ar, atvirkščiai, šeimininkės žurnalo paantrašte.

Nei vienas iš tų tipų man nepatinka. Ypač Antanas, iš kažin kur girdėtų vyrioko svaičiojimų apie tai, kaip  vienu gyvenimo etapu rinkosi  tapti prostitutu arba fūristu. Taip ir prilipo Antanas, nes tuomsyk žavėjausi neįpareigojančiu požiūriu į gyvenimą, kuris gundo lekiančiais pro skersvėjuotą langą vaizdeliais ir sutiktais žmonėmis, lyg nepritampančiomis prie manęs akimirkomis. Visi kiti daugmaž.

Močiutė patinka, nes yra ištikima, nors ir iliuzijai.  Žinoma, ir profesorius, jei neturėtų tokio dažno  įpročio užmigti.

Kai papuolu į savo pačios erzelynę bėgu slėptis. Parkas kaip tik tai, ko man reikia. Nuo lietaus slepiuosi po tiltu, saulėtomis dienomis griūnu  ant čežančių lapų krūvos ir įkvėpdama  skalsaus rugsėjo oro, prisimenu kai tebuvau tik aš. Be jokios kokofonijos, be nesustyguotoje gausoje besislapstančios stygelės. Kuri pabijojo būti nutraukta.

„ Ir kas gi tave nutrauks,  - pertraukia Rabbuni, - jei esi styga kuria ruošiuos sugrot vieną gražiausių melodijų?

Kliedesiai.  Didybės manija.

Su Antanu paprasčiau, ir močiutė tokia ilgesingai paprasta. Net profesorius jaunystėje neturėjo tokių nekuklių užmojų. Apie Marę patylėsiu.

O gal? Juk tik kvailiai manosi  neturį vilties.