Sevitas (6 dalis)

Trumpa priešistorė:

Praradęs žiedą, Erikas netenka galimybės susikalbėti su jį supančiais žmonėmis. Ligos įkalintas patale, jis net nebegali pagelbėti Agielei jos būsimoje dvikovoje. Naktį apsireiškusi savanaudė Sioneira suteikia mažytę viltį - ji dabar vienintelė gali jį suprasti, naudodamasi savo sukubo galiomis. Bėda ta, jog sukubams bendravimas nėra pats maloniausias užsiėmimas pasaulyje. Erikas pasinaudoja Sioneiros savanaudiškumu ir sugeba ją įtikinti bendradarbiauti, mainais į mažytes "paslaugas". Taip gimsta ne itin garbingas planas, kuriuo pasinaudojusi Agielė įgytų šansą laimėti dvikovą prieš Elfiorą. Erikui belieka įtikinti savo šeimininkę jį panaudoti.
Kuomet Agielė pradingsta, akivaizdžiai neketindama kliautis pasiūlytu planu, Erikas išskuba į areną vien su pižama ir chalatu, ketindamas viską pamatyti savo akimis.

* * *   * * *   * * *

6. Akimirka laisvės

Baltai nosinaitei palietus žemę, malda užstrigo tarnaitės lūpose. Gelsvą rutulį gniaužianti Agielės ranka švystelėjo aukštyn, nukreipta į priešininkę. Primerkiau akis, tikėdamasis ryškaus blyksnio. Vietoje to, areną perskrodė visais aukso atspalviais žibanti liepsna, paleista iš Elfioros rankų. Agielė vos suspėjo šastelėti iš savo rato į šalį, laisva ranka paliesdama žemę, persiversdama ir vėl atsistodama ant kojų, tik dabar jau sulenkusi kelius bei pasiruošusi vėl išsisukti. Akrobatinis triukas nustebino ne mane vieną. Greičiausiai Elfiorai tai buvo pati pirmoji dvikova, nes ji irgi kaip reikiant sutriko. Jos rankoje mačiau gniaužiamą pailgą gelsvą kristalą, veikiausiai pagelbėjusį taip greitai paruošti patį pirmą šūvį.
Skubiai atsipeikėjusi, Fera akimirksniu išaugino kitą ryškią liepsną ir nieko nelaukdama iššovė ją per visą areną. Šiai dar tebelekiant į Daevą, Feros rankose tuojau pat sužibo dar viena – regis, blondinė savo dvi dienas praleido ruošdamasi pačiam blogiausiam atvejui – man.
Agielė kryptelėjo visu kūnu, pirmasis šūvis pralėkė jai virš kairiojo peties ir susprogo, atsitrenkęs į arenos duobės kraštą. Kitas kamuolys per sekundės dalį pasivijo savo pirmtaką, tačiau toje vietoje merginos jau nebebuvo. Jodinėjimui skirta apranga nevaržė Agielės judesių, kuomet Elfiora vis dar nebuvo pajudėjusi iš vietos su savo suknia. Dar vienas akrobatinis šuolis šį kartą susilaukė murmesių. Tai nebuvo rezultatas, kurio taip troško žiūrovai. Jie norėjo pamatyti burtus.
Mano archonė vėl pamėgino nusitaikyti į priešininkę, tačiau veltui. Nejaugi ir šviesa jai buvo toks sudėtingas burtas? Kuomet Elfiora būrė ugnies kamuolius vieną po kito, Daeva dar neparodė nė vieno triuko, kliaudamasi tik savo vikrumu. Gal paslapčia vylėsi, jog priešininkė išdegs greičiau ir tuomet beliks ją pribaigti? Atrodė neblogas sumanymas, jei nepaisytum itin pavojingų objektų, lekiančių į tave neįtikėtinais greičiais.
Fera greičiausiai nusprendė pasinaudoti savo kristalo likučiais ir suvaidinti kulkosvaidį – trys ugnies kamuoliai vienas po kito perskrodė areną, kiekvienas jų nutaikytas tiksliai ten, kur prieš akimirką buvo Agielė. Burtai iš tiesų turėjo kraupų pranašumą prieš kitus tolimojo poveikio ginklus. Ferai užteko matyti savo taikinį ir pasirinkti kūno vieną. Jokio laiko gaišimo su taikikliais.
Pirmojo šūvio Agielė išvengė šastelėjusi į šalį, antrasis vos nenubraukė peties. Trečias ugnies kamuolys buvo beveik pasivijęs savo pirmtakus, tačiau užuot vengusi jo, mergina vėl kilstelėjo kristalą. Šalia manęs sėdinti Deidrė beveik stryktelėjo į orą. Dauguma žiūrovų neramiai krustelėjo - Fera jau augino sekantį šūvį, kai paleistasis ūmai metėsi į šalį, apsuko aplink Agielę dailų ratą ir neįtikėtinu greičiu švystelėjo atgal į blondinę.

Porąsyk mirktelėjau, nesupratęs, kas ką tik nutiko. Fera per vėlai susigaudė, kad jos pačios ugnis grįžta namo. Ją išgelbėjo tik visiškas atsitiktinumas – supanikavusi ji iššovė savo naujausią tvarinį ir du ugnies kamuoliai susidūrė vos už kelių žingsnių nuo jos rato. Sprogimo liepsnos vos nepasiekė blondinės suknios, ši stryktelėjo atbula, kuo arčiau arenos sienos.

Tada susipratau – Agielė panaudojo vieną lengviausių burtų – telekinezę, kad perimtų nebevaldomą ugnies kamuolį ir panaudotų jį prieš jo paties kūrėją. Beprotiška? Iš minios reakcijos buvo galima suprasti, jog daugelis jų net nebūtų rizikavę. Ugnies kamuoliui pasiekti priešingą arenos pusę tereikėjo pusės sekundės. Pamėginti tokį nutverti reikėjo ypač greitos reakcijos ir šaltų nervų. Jau ir pats nebežinojau, ar Agielės apsimestinis tvirtumas iš tiesų buvo toks apsimestinis.
Dabar abi priešininkės naudojosi menka pertrauka, laukdamos, kol nusės sprogimo sukeltos dulkės. Agielė nubraukė prakaitą, nenuleisdama akių nuo Feros. Pastaroji atrodė kaip reikiant sunerimusi. Daeva turėjo būti prasčiausia burtininkė, tačiau niekas į šią lygtį neįskaičiavo kitų fizinių savybių. Ji buvo vikri ir turėjo puikią reakciją. Gal aš be reikalo jaudinausi?

Pertrauka baigėsi taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo. Fera irgi pasidarė tam tikras išvadas. Nusviedusi ištuštintą kristalą šalin, ji ištiesė ranką į savo priešininkę ir ore sukilusias dulkes išblaškė kažkoks itin stambus, tačiau nematomas objektas, keliantis vos regimus raibulius ore. Jei ne dulkės, greičiausiai nė vienas iš mūsų nebūtume pastebėję. Agielė tai išvydo, tačiau per vėlai. Dar suspėjo šiek tiek kryptelėti, tačiau neregimas objektas įsirėžė į kairę jos kūno pusę, nublokšdamas merginą atgal ir patiesdamas ant žemės.
Šis kritimas išgelbėjo ją nuo kitų dviejų šūvių, smogusių į arenos sieną. Niekas jų nematė atskriejančių, tik du duslūs trenksmai ir sukilusios dulkės išdavė smūgio vietas. Fera jau šypsojosi, žengdama per įsišėlusį dulkių debesį artyn. Deidrė šalia manęs spaudė abi rankas prie krūtinės, kandžiodama apatinę lūpą.
Agielė pasirito į šalį ir kilstelėjo, pirma ant rankų, tada jau ant kojų, akimis skubiai ieškodama priešininkės. Vėjo šioje vietoje beveik nebuvo ir dulkės neketino trauktis, pamažu blogindamos vaizdą ne tik kovotojoms. Fera vėl kilstelėjo ranką. Nieko nelaukdama, Agielė šastelėjo į šalį, tačiau nespėjo išsisukti. Smūgis ją vėl pamėtėjo atgal. Aš jau pradėjau suprasti, ką blondinė naudojo – ji irgi pasirinko pačius paprasčiausius burtus, telekinezę. Išnaudojusi kristalą, ji neketino burti savo liepsnų tol, kol nebus įsitikinusi, jog pataikys. Be to, ji ką tik pati įsitikino nematomų smūgių didesne nauda. Skirtumas buvo tas, jog be kristalo ji darė gerokai ilgesnes pauzes, beveik kaip tada, arklidėse, ir patys smūgiai veikiausiai neturėjo tiek daug jėgos. Agielė nesilaikė savo šonkaulių ir nesiraukė iš skausmo. Ji tik atrodė šiek tiek apkvaitinta, it priplota  kietoka pagalve.
Nublokšta smūgio, ji skubiai persiorientavo ir dar tebekildama ketino panaudoti kažkokį savo burtą, tačiau Fera ją aplenkė. Kitas smūgis buvo gerokai silpnesnis ir nutaikytas į Agielės ranką. Kristalas išslydo iš merginos pirštų, krito ant žemės ir ėmė riedėti į šalį.
- O ne... - tyliai sušnabždėjo Deidrė.
Fera nusijuokė neišlaikiusi, ištiesusi ranką į rutulį. Šis greitėdamas tolo nuo savo šeimininkės, akivaizdžiai judinamas svetimos valios. Vos kartą panaudotas, Feros rankose jis reiškė pergalę. Agielė suprato tą greičiau nei aš. Užuot puolusi vaikytis savo brangenybės, ji kilstelėjo ranką į blondinę, užmerkdama akis.
- Šūds! - pasisukau į Deidrę, ranka uždengdamas jos veidą.
Mažytę akimirką visa arena nušvito dvigubai ryškiau. Mačiau, kaip aukščiau įsitaisę žiūrovai pavėluotai kilstelėjo rankas, aiktelėdami visi kaip vienas. Giedrą vasaros dieną tokį blyksnį tikriausiai būtų galima palaikyti stipriu saulės zuikučiu. Besileidžiant vakaro saulei ir vis stiprėjant prietemai, tokio užteko trumpam apakinti bet ką.
Kai abu su Deidre vėl pažvelgėme į areną, Fera maudėsi dulkėse, aklai burdama kinetinius smūgius į visas puses, taip pat į tribūnas su žiūrovais. Agielė it katė tykojo jos užnugario, sulig kiekvienu priešininkės paleistu šūviu artėdama vis arčiau. Ir kai Fera galop pro ašaras įžiūrėjo ją, mergina jau buvo užsimojusi paskutiniam smūgiui.
- Palauk!!! Pasiduodu! Pasiduodu!.. - užklykė Elfiora, prisidengdama alkūnėmis. Agielės kumštis sustingo ore.

Po sekundės arenoje nuaidėjo žemas gongas, skelbiantis kovos pabaigą ir mano archonė akivaizdžiai atsipalaidavo, nuleisdama abi rankas ir giliai atsidusdama. Pasilenkė rutulio, tada ėmė valytis nuo rūbų dulkes. Fera tebesišluostė ašaras, dabar jau rimtai verkdama dėl savo pralaimėjimo. Ji tikrai pademonstravo visą puokštę sugebėjimų, ypač naudodamasi kristalu. Būtų turėjusi tokį arklidėse, aš nebūčiau taip paprastai išsisukęs.
- Ačiū deivei Selėjai... - šalia manęs garsiai iškvėpė Deidrė, žvelgdama į dangų.
Į areną žengė dar dvi moterys tarnų rūbais. Pažinau Nildą, skubančią link savo šeimininkės su odine gertuve ir pilku krepšeliu rankose, tikriausiai pilnu medicinos reikmenų. Fera šiuo atveju liko sveika – nė vienas smūgis nepalietė jos kūno. Agielei tuo tarpu teko atlaikyti mažiausiai du smūgius, tačiau ji nesiskundė.

- Negalėčiau pasakyti, jog tai buvo akiai patraukli dvikova, ypač paskutinėmis akimirkomis. Tačiau pergalė yra pergalė, - nuskambėjo iš aukštai švelnus Lilės Rangdos balsas. Jai pritarė daugybė tylių murmesių. - Kita vertus, sugautas ir atgal parsiųstas ugnies kamuolys turėjo savotiško žavesio. Ferai Elfiorai pripažinus savo pralaimėjimą, šios dvikovos nugalėtoja tampa Agielė Daeva. Primenu, jog pagal Abrakso akademijos taisykles, visiems yra draudžiama mesti naują iššūkį abiems šios dvikovos dalyvėms mažiausiai penkias dienas. Nugalėtoja taip pat turi teisę pareikalauti kompensacijos už sugaišintą laiką, jei pralaimėjusioji buvo ta, kuri metė iššūkį... kas šiuo atveju, regis, ir bus teisybė.
Fera rankove nubraukė ašaras ir su neapykanta dėbtelėjo į balkoną. Agielė tyliai laukė, nervingai minkydama rutulį rankoje.
- Ar nugalėtoja turės kokių nors reikalavimų pralaimėjusiai pusei?
- Ne, jūsų šviesybe, - atsiliepė mano archonė.
- Tokiu atveju abi galite palikti areną. Skelbiama pertrauka, - mostelėjo ranka Lilė. Nuaidėjo dar vienas gongas ir abi merginos patraukė kiekviena į savo pusę. Fera atrodė susikrimtusi ir vis dar pikta. Netgi Agielės parodyta gera valia to nepakeitė. Mano šeimininkė tuo tarpu užlipo siaurais laipteliais į tribūnas ir jau suko mano pusėn, lydima Nildos.
Jai dar nespėjus prisiartinti, Deidrė pakilo nuo suolo.
- Aš labai atsiprašau! Negalėjau sulaikyti jūsų sevito, jis nuo manęs pabėgo! - nusilenkė ji.
- Nieko tokio, Deidre, - nusišypsojo Agielė. - Aš jį vėliau tinkamai nubausiu.
- Rimtai? - pakreipiau galvą netikėdamas. Visus kitus žodžius teko nuryti, nes niekaip negalėjau prisiminti teisingos sakinio struktūros. Agielė meiliai pažvelgė į mane – dabar ir ji pradėjo kelti man nerimą.
- Rimtai, Erikai. Tu turėtum gulėti lovoje ir ilsėtis, o ne piešti man paveikslus ir bėgioti nuo tarnų. Bet jei jau esi čia, tai greičiausiai reiškia, jog jėgų tau nebestinga. Be to, kas tai per apranga?
- Šilta ir patogi? - murmtelėjau. Tikėjausi, kad pasirinkau tiksliai tuos žodžius, apie kuriuos galvojau.
- Mhm... Kadangi aš ypač geros nuotaikos, tebūnie, - ji įsitaisė šalia, mostelėdama Nildai taip pat sėstis. Tarnaitė pervėrė mane šaltomis, neperprantamomis akimis, tada pakluso šeimininkei. Valio – bent Nilda atvirto į senąją save ir manęs nebešiurpino.

* * *

Gongui paskelbus pertraukos pabaigą, balkono priekyje vėlgi išdygo tas pats barzdotas, juodais rūbais apsirėdęs mokytojas, o į areną žengė du nauji varžovai, kurių aš dar nebuvau matęs. Stambūs vaikinai niūriais veidais ir įtartinai panašiais veido bruožais. Barzdonui pradėjus savo kalbą, tuojau pat paaiškėjo, jog abiejų priešininkų šeimos vardai tie patys. Broliukai dobiliukai? Ko jie nepasidalino, jog prireikė skelbti oficialią dvikovą?..
- Kadangi akademijos taisyklės draudžia žudyti savo priešininką, šeimos nariai dažnai meta iššūkius vienas kitam, - sušnabždėjo Agielė. - Šie du yra iš kilmingos šeimos, valdančios stambų dvarą. Anksčiau ar vėliau jiems teks kovoti tarpusavyje dėl paveldėtojo pozicijos ir už Abrakso sienų jų dvikova greičiausiai nesibaigs laimingai. Todėl jie naudojasi proga ir stengiasi išsiaiškinti, kuris stipresnis.
Dirstelėjau į merginą negalėdamas patikėti. Regis, ji nejuokavo ir netgi buvo nusiteikusi šiek tiek melancholiškai. Pastebėjusi mano žvilgsnį, ji vėl palinko arčiau:
- Tai nereiškia, jog visi užbaigia savo dienas kovodami su savo broliu dėl paveldėjimo, - paaiškino. - Kartais vienas iš paveldėtojų tiesiog pasitraukia be kovos ir mėgina sukurti savo ateitį kitoje vietoje. Arba lieka tarnauti savo broliui.
Ak mat kaip - tremtinys arba vergas. Taip, tikrai pakėlė nuotaiką, nieko nepasakysi... Pamačiusi mano veido išraišką, Agielė šyptelėjo ir papurtė galvą. Kilstelėjo ranką, tikriausiai ketindama paglostyti mane, tačiau paskutinę akimirką prisiminė kur esanti ir susivaldė. Minia vėl nuščiuvo, Anzu Rangdai žengus į priekį.
- Ar broliai Lydas ir Lumas iš Baberonos klano pasirengę dvikovai?
- Ha! - stūgtelėjo vienas visa gerkle. Jis tikrai buvo pasiruošęs.
- Jo! - kilstelėjo kumštį kitas.
Man dingtelėjo, jog vinimis pagražintos kuokos jiems būtų labiau tikę prie veido nei bet kokia magija. Neišlaikęs ėmiau tyliai juoktis į delną. Agielė nestipriai kumštelėjo į šoną, šnabždėdama surimtėti.
Anzu ištiesė ranką ir balta nosinaitė pradėjo savo kelionę. Visi sulaikę kvapą žiūrėjo, kaip ji leidžiasi žemyn, vėjo šiek tiek panešta į šalį nuo centrinio rato. Greičiausiai Anzu irgi tai pastebėjo, nes audeklas netrukus sklandžiai pasuko atgal, paliesdamas patį rato centrą.

Abu broliai kaipmat palinko vienas į kito pusę, ištiesdami prieš save delnus ir murmėdami užkeikimus. Jie atrodė kur kas lėtesni nei Fera su savo ugnies kamuoliais – gal dėl to, jog neturėjo kristalų? Pamaniau, jog net Agielė būtų atsilaikiusi prieš vieną iš jų...
Poroje vietų ėmė judėti arenos grindinio akmenys. Vienas iššoko iš žemės, pariedėjo šiek tiek į šalį. Tuoj pat išlėkė kitas, prisiartino prie pirmojo ir užropojo ant viršaus. Trečiam pradėjus savo kelionę, dar keli ėmė krutėti, formuodami neaiškią struktūrą. Kitoje arenos pusėje, šalia kito brolio vyko lygiai tas pats, tik vos didesniu greičiu. Grindinio akmenys  jau baigė formuoti žmogaus pavidalo figūrą, kuri dabar palengva keitė formą, aplipdama žemės grumstais.
Netrukus kovos lauke atsirado dar dvi figūros. Beveik metro ūgio, žmogaus formos, dailiai nulygintos žemės sluoksnių, tik labai jau suplotomis galvomis.
Vienas iš brolių užbaigė savo mantrą kur kas anksčiau ir jo golemas pasileido per areną bėgte, it koks miniatiūrinis bulius, taikydamasis į priešingame rate stovintį žmogų. Po akimirkos ir kitas krustelėjo, laiku sureaguodamas į pavojų. Šonu rėžėsi į artėjantį priešininką, išmušdamas šį iš kelio, atgavo pusiausvyrą, pasisuko ir stryktelėjo, užsimodamas abiem strampais, imitavusiais rankas. Smūgio garsas nuaidėjo per visą areną. Man pasirodė, jog abu turėjo mažų mažiausiai subyrėti į sudėtines dalis, tačiau vis dar laikėsi. Vienam buvo suskilinėjęs petys, kitam sulamdė šoną. Abu jautėsi puikiai, nes vis dar judėjo, neketindami liautis. Trumpas apsikeitimas smūgiais, po kurių sukilo debesis dulkių. Menka pauzė ir dar keli smūgiai. Vienas gavo į galvą iš viršaus ir ši dabar atrodė nesveikai įdubusi per vidurį.
Viso lėlių teatro metu nė vienas iš brolių taip ir nekrustelėjo, įsispoksoję kiekvienas į savo golemus. Tarp šeimininko ir jo tvarinio veikiausiai buvo kažkoks kitas, daug patikimesnis ryšys, nes dulkėse atrodė labai lengva pamesti saviškį iš akių, arba sumaišyti su kitu.
Abu golemai atšoko vienas nuo kito, palinko kiek žemiau ir vėl puolė. Jau buvau bepradedąs manyti, jog visa dvikova vyks tik tarp šių tvarinių, tačiau paskutinę akimirką vienas iš jų „apsigalvojo“, metėsi į šalį ir it įkirptas nulėkė prie lėlininko, gainiojamas dirbtinio priešininko. Dabar jo kelyje niekas nesimaišė ir žmogus stovėjo kaip ant delno, stengdamasis savo golemą priversti lėkti greičiau ir sulaikyti užpuoliką. Jam tai ne itin sekėsi – atstumas tarp abiejų lėlių nemažėjo. Besiartinantis padaras nebuvo aukštas, tačiau turėjo akmeninius kumščius ir veikiausiai dusyk pranoko žmogų savo svoriu. Akivaizdi priešininko pergalė?
Pasirodo, ne. Atstumui sumažėjus iki vos kelių žingsnių, iš paskos besivejantis golemas ūmai susmuko ant žemės, o jo šeimininkas pasitiko priešininko lėlę plikomis rankomis. Smūgis kumščiu išsprogdino agresorių į sudėtines dalis, pažerdamas jas plačiu puslankiu, o duslus garsas sudrebino visą areną.
- Jėgos efekto magija, - sumurmėjo Agielė. Tai reiškė, jog broliukas dobiliukas ką tik panaudojo kinetinį smūgį. Sitrų kalboje nebuvo žodžio „kinezė“ ir žiedas tokius žodžius vertė kur kas paprastesniais terminais. Dabar tie terminai buvo įstrigę mano makaulėje šalia modernaus žodyno.
Netekęs savojo golemo, vienas iš brolių garsiai nusikeikė. Jo priešininko lėlė vėl atgijo ir dabar kilo nuo žemės. Turint galvoje, kiek laiko abu sugaišo kurdami jas, susikaupti naujai lėlei nebuvo kada. Aš stengiausi žiūrėti į situaciją skeptiškai. Jei vienas brolis sugebėjo rankomis sutrupinti golemą, kitas veikiausiai irgi turėjo tuos pačius šansus. Likęs golemas jau skuodė visu greičiu į beginklį burtininką, kuris irgi sugniaužė kumščius, ruošdamasis atremti ataką. Likus vos keliems platiems šuoliams, golemas staiga šiek tiek pakeitė pozą, ištiesė „ranką“ ir akmeninis kumštis atsiskyrė nuo kūno, it patrankos sviedinys šaudamas į priekį.
Išvertęs akis bei riaumodamas karo šūkį, vyrukas nukreipė kumštį į atlekiantį akmenį. Dar vienas įspūdingas trenksmas ir akmuo išlakstė skeveldromis. Matyt, kažkas laiku suspėjo sukalbėti savo maldas - į tribūnas nulėkusios atplaišos buvo sulaikytos ore nematomos jėgos.
Kumščio netekęs golemas tuo tarpu visu svoriu rėžėsi į žmogų, patiesdamas jį ant žemės ir pats užgriūdamas ant viršaus.
- Viskas, baigiam! Pasiduodu! - isteriškai krioktelėjo parblokštasis. Ant jo užvirtusi lėlė jau buvo užsimojusi smūgiui ir net Agielė įsitempė supratusi, kuo tai būtų pasibaigę. Gongas išgelbėjo pralaimėjusiojo veidą nuo abejotinų grožio procedūrų. Netrukus tapo aišku, kiek daug vienas brolis mylėjo kitą – užuot nulipęs nuo pralaimėjusiojo, golemas ten pat subyrėjo į sudėtines dalis, pusiau palaidodamas nelaimėlį. Veikiausiai susidūrimo metu jam buvo įskilę pora šonkaulių, nes išsikapstyti pajėgė tik su tarno pagalba.

- Regis, šį vakarą dvikovų dalyviai nėra nusiteikę suteikti mums malonaus reginio, - vėl prabilo Lilė Rangda, šįsyk šiek tiek pašaipiu balsu. Nusistebėjau – ką ji laikė „maloniu reginiu“? Holivudo režisieriai šioje vietoje jaustųsi it pakliuvę į nirvaną.
- Lydui Baberonai pripažinus pralaimėjimą, nugalėtoju skelbiu Lumą Baberoną ir kadangi pats nugalėtojas metė iššūkį, kompensacijų reikalauti jis negali, - tęsė Lilė. - Vėl primenu – kitiems draudžiama šios dienos kovotojus penkias dienas kviesti į naują dvikovą. Dalyviai gali palikti areną.

Nusižiovavau, įsitaisydamas ant suolo patogiau. Vėl prasidėjo pertrauka, kurios metu arenos prižiūrėtojai sugrąžino akmenis ir žemes į vietą. Tikriausiai interjero niokojimas čia buvo dažnas reiškinys, nes niekas pernelyg nesipiktino.
- Tavo idėja apakinti Elfiorą man tikrai pagelbėjo, nors tai vargu ar buvo garbingas triukas, - sušnabždėjo Agielė. - Vienok, toks planas būtų patikęs mano seseriai. Ji kitokia nei aš... Vis dėl to esu tau labai dėkinga, kad net kankinamas ligos stengeisi dėl manęs, - švelniai sumurmėjo man į ausį.
Jausdamasis ne itin patogiai, jau ketinau sumurmėti „maloniai prašom“, bet ji vėl mane aplenkė:
- Tikriausiai atsidėkodama turėsiu atšaukti bausmę, kurios nusipelnei nepaisydamas mano valios ir sprukdamas nuo Deidrės, - sušnabždėjo Agielė.
Man norėjosi verkti. Tiek šmaikščių atsakymų ir jokių šansų išrėžti bent vieną neužsikertant. Daevų ragana viena ranka dalino malones, kita jas atimdama. Jei staiga nusipelnyčiau aukso medalio, ji veikiausiai tuojau pat atrastų už ką jį atimti. Pavyzdžiui, pasinaudotų faktu, jog dar nesu nubaustas už chalato ir pižamos vilkėjimą viešoje vietoje. Arba kad drįsau įkvėpti be jos leidimo. Dirstelėjau į savo archonę, žvilgsniu išreikšdamas gilų nepasitenkinimą. Ji atsakydama nusijuokė, akivaizdžiai patenkinta savimi.

Gongas maloningai pertraukė mudviejų flirtą ir į areną žengė paskutinė šio vakaro pora. Dar du vaikinai, tik šie atrodė gerokai jaunesni nei anksčiau kovoję broliukai. Juodas Barzdonas iš balkono paskelbė jų titulus ir pavardes – šį kartą skirtingas.
- Pažvelk į kitą arenos pusę. Matai keturias merginas pirmoje eilėje? - sušnabždėjo Agielė. - Galiu lažintis, jiedu kovoja dėl vienos iš jų rankos. Greičiausiai tai bus baltaplaukė raudona suknia. Jos veidas visiškai ją išduoda.
- Hmm, - numykiau šiek tiek abejodamas. Agielė greičiausiai buvo teisi, atspėdama merginą – ji sėdėjo tarp savo draugių skaisčiai išraudusi, pamaloninta fakto, jog dėl jos kovojama. Tačiau baltapūkės akys man pakuždėjo, jog dvikovos tikslas greičiausiai bus šiek tiek kitas. Kai mergina meiliomis akimis žiūri tik į savo išrinktąjį, o jo konkurentą laiko paprasta interjero dalimi, pastarajam nebėra tikslo vargintis ir skelbti kautynes dėl jos rankos. Mergina pasirinko, taškas. Tokiu atveju belieka du variantai – arba pašalietis įžeidė pačią merginą ir buvo iškviestas dvikovon tam, kad nurytų savo žodžius, arba jis paprasčiausiai troško išlieti pralaimėjimo pyktį ir šiaip sau išmalti konkurentui dūdą.
Šiaip ar taip, nusprendžiau „sirgti“ už kairę arenos pusę, kur žvelgė ir pati baltapūkė. Kitaip tariant – už dramą bei skaisčią aristokratišką meilę.

Pasibaigus įžangai bei Lilei paskraidinus savo nosinaitę trečią kartą, abu vaikinai nedelsdami griebėsi savo geriausių triukų. Man beliko išversti akis.
Kairė pusė (Princas Baltais Šarvais) stengėsi kažką nuveikti su oro masėmis, tuo tarpu dešinė pusė (Visiškas Blogis) greičiausiai buvo rimtai susižavėjęs telekineze, tačiau jam verkiant reikėjo daugiau praktikos. Žinoma, išburtas vėjas taršė plaukus visiems, kas sėdėjo pirmose keturiose eilėse, o kinetiniai smūgiai baigė išmušti iš mūro tarpų visas samanas penkių metrų spinduliu aplink Princą Baltais Šarvais. Sukeltose dulkėse tiek vienos, tiek kitos magijos efektus galėjai įžiūrėti plika akimi. Man ėmė atrodyti, jog abu vyrukai tikrai nuoširdžiai įsiklausė į tai, ką sakė Lilė Rangda. Užuot daužę vienas kitą, jie nusprendė surengti šou. Praėjus penkioms minutėms, man vis dar buvo neaišku, kaip jiedu ketina užbaigti šią dvikovą, nes Princo vėjas tiesiog pūtė Blogiui į veidą, o Blogis niekaip nepataikė į taikinį.
Be jokios abejonės, abu priešininkai galėjo didžiuotis padoriu išdegimo laiku, leidusiu jiems žaisti į sveikatą, tačiau ar iš tiesų tai buvo pati svarbiausia burtininko savybė? Man atrodė, jog Agielė būtų nesunkiai abu įveikusi netgi neturėdama kristalo. Užtektų blykstelėti abiem tą patį žybsnį ir galėtų tiek vieną, tiek kitą neskubėdama suspardyti... Na gerai, aš būčiau atlikęs barbariškąją darbo dalį, jeigu tik ji sutiktų blykstelėti. Visi ir taip žinojo, jog esu laukinis.

Kažkuris neapsikentęs žiūrovas sukūrė barjerą, atitvėrusį tribūnas nuo siaučiančio vėjo. Matyt tam, kad apsaugotų damų šukuosenas ir jų veidus dengiančią pudrą. Už barjero įsišėlusi stichija galop taip išmaišė visas dulkes, jog vaizdas priminė smėlio audrą Sacharos dykumoje. Niekas neberegėjo nei Princo, nei Blogio. Greičiausiai abu nebematė ir vienas kito, nes tuoj išvydome, kaip magišką barjerą suvirpino ne ten pataikę kinetiniai smūgiai. Dulkių prisotintame ore kiekvienas šūvis priminė Matricoje regėtus lėtai skriejančių, orą virpinančių kulkų efektus. Tik šiuo atveju viskas vyko realiu laiku ir nesulėtintai.
Žvilgtelėjęs į balkoną pastebėjau, jog abi sesutės Rangdos akivaizdžiai nuobodžiavo, kažką aptarinėdamos tarpusavyje. Sioneira visai nesidomėjo tuo, kas vyko duobėje. Vos kilstelėjau savo veidą, ji kilstelėjo savo šydą, mirktelėdama man akimi. Ką, rimtai? Neišlaikęs kreivai šyptelėjau... ir gavau alkūne nuo Agielės.
- Net negalvok apie tai! - griežtai perspėjo mane mergina. Jei ne ryškus nerimas veide, greičiausiai būčiau trinktelėjęs atgal. Agielė tiesiog bijojo, jog mano neatsargios linksmybės užsibaigs mirtimi.

Galop visi išgirdome porą duslių trenksmų, lydimų trumpo, greit nutrūkusio kvyktelėjimo. Dulkių sūkurys prarado greitį, virsdamas netvarkingų debesų chaosu, kuriame abu kovotojai stengėsi pralenkti vienas kitą, kuris garsiau atsikosės. Jei Princas puoselėjo planus, kaip sumaitinti Blogiui kilogramą dulkių, tuomet jis pats užmiršo atsinešti respiratorių.
Vaizdui šiek tiek prašviesėjus, išvydome abu kovotojus gulinčius per porą žingsnių nuo vienas kito, susitikusius šalia arenos centro. Abu buvo sodriai aplipę dulkėmis nuo galvos iki kojų ir abu stengėsi išvalyti gerkles bei kvėpavimo takus.

- Esu tikra, jog šį vakarą judu tikrai kaip reikiant pasistengėte ir... išsukote įspūdingą reginį, - atsklido sarkastiškas Lilės komentaras, išprovokavęs juoką tribūnose. - Deja, per vieno iš jūsų sukurtą dulkių uždangą nė vienas iš teisėjų taip ir neišvydo, kuris sudavė lemtingą smūgį, todėl esu priversta stabdyti dvikovą ir skelbti lygiąsias. Penkių dienų taisyklė tebegalioja ir šiuo atveju, todėl neskubėkite pakartoti panašaus reginio artimiausiu laiku. Malonu, jog šių metų akademijos naujokai rodo iniciatyvą ir savo unikalius sugebėjimus, tačiau jums vertėtų prisiminti, jog arenoje ne tik kovojate vienas prieš kitą, tačiau taip pat esate ir teisiami. Kitą kartą leiskite teisėjams bent viena akimi žvilgtelėti į tai, kas vyksta už uždangos.
Dar daugiau juoko.   Anzu jau žiovavo šalia savo sesers, beveik nevengdama to parodyti. Lilė dar šiek tiek pasimėgavo žiūrovų dėmesiu, tada atsainiai mostelėjo ranka:
- Abu kovotojai gali palikti areną.

* * *

Oksis Morontas buvo pažadėjęs paskolinti savo magišką žiedą tik po savaitės, tačiau kažkokio stebuklo dėka jis atsidūrė ant mano piršto dar tą patį vakarą. Tikriausiai Agielės gera nuotaika po pergalės turėjo šiokios tokios įtakos. Žiedą ji privalėjo grąžinti kitos dienos vakare, todėl iš karto buvau įspėtas, jog turėsiu išnaudoti progą naudingai. Per dvi dienas mano galvoje buvo susikaupę tiek minčių bei idėjų, jog nežinojau, nuo kurio galo pradėti.
- Norėčiau, kad suteiktum man laisvo laiko, - pareiškiau tą patį vakarą, po sočios vakarienės atsekęs savo archonę į jos kabinetą.
- Nesupratau? - pakreipė galvą mergina, įsitaisydama už stalo.
- Klausyk, šis pasaulis man visiškai naujas ir aš dar daug ko nežinau apie jį. Sprendžiant iš to, ką regėjau šiandien, aš nežinau pernelyg daug. Ir man reikia laiko, kad galėčiau susipažinti su viskuo savarankiškai. Man reikia bent kelių valandų kiekvieną dieną, kuomet galėčiau būti laisvas ir nesekioti tau iš paskos.
- Kitaip tariant, tu nori užmegzti pažintis su kitais akademijos nariais, - primerkė akis Agielė.
- Žinoma, - linktelėjau. - Būtinai. Kodėl neturėčiau?
- Erikai, aš tau jau sakiau, kokia padėtis yra tarp skirtingų šeimų šioje vietoje, - merginos balsas ir veido išraiška gerokai sugriežtėjo ir ji kietai sunėrė pirštus. Mintyse jau keikiau save, kad nepasirinkau subtilesnio priėjimo prie temos. Na bet šaukštai po pietų. - Šiandien pats savo akimis matei, kaip brolis kovojo prieš brolį ir niekas dėl to net nosies nesuraukė. Tu vienas atrodei nustebintas šio fakto. Nejau manai, jog žmonės užsinorės draugauti su tavimi žinodami, kieno sevitas esi?
- Ar jų akyse Daevos turi tokią blogą reputaciją?
- Ką?.. Ne, žinoma ne! - skubiai išmurmėjo ji.
- Ar tu manai, jog esu labai kvailas? - kamantinėjau savo archonę ramiu balsu. Agielė nieko į tai neatsakė, įdėmiai stebėdama mane.
- Ar aš išgirdau kažkokias tavo šeimos paslaptis, dėl kurių tu taip bijaisi? Jei taip – nurodyk jas ir aš pažadu, jog nė vienam jų neatskleisiu.
- Ne, - atsiliepė ji. - Tu kol kas neišgirdai nieko tokio, dėl ko man reikėtų nerimauti, bet aš vis tiek nenoriu, kad bendrautum su kitais!
- Bet...
- Nes man tai nepatinka! - pertraukė ji, delnu pliaukštelėdama į stalo viršų. Gestas atrodė itin vaikiškas ir aš turėjau prikąsti liežuvį, kad to neištarčiau balsu. - Teisingai sakei – tau šis pasaulis yra naujas ir tu daug ko apie jį nežinai! Nenoriu, kad kiti pradėtų naudotis tavimi, Erikai! Pridėkime dar tai, jog esi sevitas, už kurio veiksmus esu atsakinga ir suprasi, kodėl nenoriu paleisti tavęs vieno!
Dabar ji akivaizdžiai išradinėjo pasiteisinimus, ir dar ne pačius geriausius pasaulyje.
- Vėlgi – ar tu manai, kad aš esu TOKS kvailas? - pakartojau.
- O tu Deive švenčiausia... - giliai atsiduso ji, pirštais nubraukdama kelias sruogas nuo kaktos. - Ne, aš nemanau, jog esi kvailas. Retsykiais mane aplanko nuojauta, jog tu žinai kur kas daugiau nei išsiduodi ir tai mane šiek tiek gąsdina...
- Tai todėl, kad aš iš tiesų žinau gerokai daugiau, - pareiškiau. - Kartu su Artūru atvykome iš kito pasaulio, kur mokslas yra pažengęs į priekį taip toli, kad mūsų išradimai tau greičiausiai primintų magiją. Tame pasaulyje žmonės jau seniai keliauja oru, bendrauja ir mato vienas kitą milžiniškais atstumais, nesinaudodami jokiais tau žinomais burtais. Mano pasaulyje niekada nebuvo magijos, mes visada kliovėmės TIK mokslu. Todėl natūralu, jog tam tikromis aplinkybėmis aš geriau suprantu, kas aplink mane vyksta...
- Ir vis dėl to sugebi išlėkti iš namų vien su pižama, viešai suduoti merginai į veidą ir nevaldyti liežuvio, kai liepiu tau patylėti?
- Primink man, kaip tai susiję su mano žiniomis? - atsikirtau. - Ir jei dar nepastebėjai, būtent dėl šių mano charakterio savybių visiems taip ir norisi su manimi pasikalbėti... galbūt išskyrus Ferą... Kai šiandien traukiau į areną, pakeliui buvau užkalbintas mažiausiai dešimt kartų, netgi nepaisant to, jog žiedas tebegulėjo Gendalfo kišenėje ir niekas nesuprato mano žodžių!

Na gerai, melavau išsijuosęs. Mane užkalbino tik Izajos, Gremori ir sesutės Rangdos su Sioneira. Visiems kitiems tik atsakiau į pasisveikinimus, bet rimtai – jaučiausi keistai populiarus. Dar nebuvau tikras, ar reikėtų dėl to šokinėti iš džiaugsmo.

Agielė pakilo iš už stalo ir tylėdama prisiartino, įsitaisydama krėsle šalia manęs. Jos veide vėl išvydau apsimestinę ramybę ir tai nereiškė nieko gero.
- Su kuo tu bendravai?
Atsidusau.
- Pirmųjų penkių nebuvau matęs savo akyse, todėl tik atsakiau į jų pasisveikinimus. Tada prasilenkiau su Izajomis bei Gremori... Gremori susidomėjo mano pižama. Mano atsakymo jos vis tiek nesuprato, todėl atsisveikinome labai greitai. Tada prie arenos vartų mane sustabdė abi Rangdos, tačiau ir su jomis pokalbis kažkodėl nesivystė, todėl joms greitai tapo nuobodu. Tik Sioneira sugebėjo susikalbėti su manimi, bet tada mane pasivijo Deidrė ir sutrukdė Lilei tuo pasinaudoti, - išpyškinau trumpai drūtai.
- Tu ir VĖL bendravai su Lilės sevitu? - stryktelėjo iš krėslo Daeva.
- Ei, palauk... Kai prie manęs kas nors prisiartina su malonia šypsena veide, pasisveikina ir užduoda klausimą, jaučiuosi įpareigotas į jį taip pat maloniai atsakyti, - pasiteisinau. - Ką, tavo nuomone, turėjau daryti? Siūlyti Sioneirai dingti man iš akių jos archonės akivaizdoje? Taip, ji moka mano kalbą ir labai trokšta pažaisti „daktarą“, tačiau Lilė ją kol kas laiko už pavadėlio. Tau nėra ko jaudintis.
- Ji demonas, Erikai! Nesakyk, jog neturiu dėl ko jaudintis! Tokias kaip ji valdo vien savanaudiški troškimai! Vienas neteisingas žodis, ne vietoje ištartas pažadas ir ji gali tapti visiškai nesulaikoma! Tai Lilei nėra dėl ko jaudintis - ją saugo archono ženklas! Tavęs tuo tarpu nesaugo niekas!
- Gerai, gerai, supratau, - atsidusau, kildamas ir artindamasis prie suirzusios merginos. - Pažadu, jog būsiu ypač atsargus. Ir jei Sioneirai kažkokiu būdu pavyks mane paversti kvailai besišypsančiu, laimingu lavonu, aš pats užsikasiu į žemę, kad tau nebereikėtų vargintis.
- Tu neturėtum šitaip juokauti, - sumurmėjo ji, išsyk atsipalaiduodama. - Juokauk apie ką nors kita, tik ne tai. Lilės sukubas greičiausiai suviliojo ne vieną dešimtį vyrų, apie kuriuos niekas daugiau nebeišgirdo... Palauk... ką tu darai?

Mudu abu stovėjome vienas prieš kitą, aš Agielės rankose, o ji mano, įbedusi nosį į chalato klostes. Turėjau mintyse atsukti įvykius atgal, kad prisiminčiau, kaip atsidūriau tokioje nepadorioje pozoje.
- Kodėl tu mane laikai? - sumurmėjo ji.
- Nesu tikras, - prisipažinau. - Tu ėmei šaukti ir mane apėmė noras tave nuraminti. Visa kita įvyko kažkaip... natūraliai.
- Aš... aš jau rami, - pratarė ji.
- Mhm.
Kaire ranka glosčiau jos plaukus, stebėdamasis savo neatskleistais sugebėjimais. Gal tai buvo sevito ryšys, paraginęs reaguoti į šeimininkės stresą? Jei taip, tuomet jis veikė net be mudviejų žinios. Daeva įsitempė vos akimirkai, tada vėl atsipalaidavo, murmėdama kažką pati sau.

Sprendžiant iš visų iki šiol pastebėtų reakcijų, Lilės sukubas pelnė nemažą Agielės pykčio dozę. Tegalėjau spėlioti, jog kažkoks nemalonus praeities įvykis paliko randą. Aš tuo tarpu tebelaikiau paslaptyje naktinius Sioneiros vizitus. Ar man reikėjo apie juos pranešti savo archonei?
Nuojauta kuždėjo, jog šiuo metu Sioneira greičiausiai raportavo Lilei su visomis smulkmenomis, vykdydama pastarosios įsakymą. Greičiausiai Lilė uždraus sukubui toliau mane persekioti, tačiau pakaks vienos neatsargios užuominos ir Agielė užsakys man geležinį sarkofagą, iš vidaus padailintą aštriausiomis vinimis.
- Tikrai rami? - pasitikslinau. Ji niūktelėjo smakru žemyn, kas tikriausiai turėjo reikšti „taip“.
- Nuostabu, - sumurmėjau. - Norėčiau ta proga tau pasakyti, jog Sioneira naktį buvo atslinkusi į mano kambarį. Ir po to dar vieną kartą dienos metu, kai išėjai į pamokas.

Kai mergina glaudžiasi prie tavęs beveik visu kūnu, nėra taip sunku pajusti, kaip jos visi raumenys lėtai įsitempia, švelnus glėbys ūmai virsta kažkuo panašiu į plieno spąstus, o žvilgsnis ima gręžti kiaurai it du lazeriai.
- Ką?.. - sumurmėjo Agielė, kilstelėdama veidą. - Ji... ji buvo...
Nutilusi kelioms sekundėms, ji įkvėpė giliau.
- Ji buvo čia tada, kai aš naktį ėjau į tavo kambarį? - prisiminė.
- Taip, - vis dar glosčiau jos plaukus, meiliai žiūrėdamas į tas dvi šalčiu dvelkiančias akis.
- Tu man melavai?!
- Ne.
- Bet kai tada tavęs klausiau, tu sakei...
- Aš neturėjau žiedo ir negalėjau atsakyti į tavo klausimus, - priminiau jai. - Be to, tu klausei, ar pajutau ką nors keisto. Kadangi aš demonų nejaučiu, tegalėjau atsakyti neigiamai.
- Erikai, mes kalbame apie Sioneirą! - drebėjo ji iš pykčio. - Ne šiaip dailią mergiotę, o visą sukubą, kuri lanko tave tikrai ne iš geros valios!
- Jei tu netyčia nepastebėjai, aš vis dar esu labai gyvas, - priminiau jai. - Turbūt tai reiškia, jog susitvarkiau su įsibrovėle be jokių rimtesnių pasekmių, tiesa?
- Negaliu patikėti! - mergina išsiveržė iš glėbio ir atsitraukė atgal, braukdama nuo kaktos plaukus. - Turėjai apie tai pasakyti daug anksčiau! Jei būčiau žinojusi...
- Lilė Rangda apie tai jau žino, - paskubėjau pranešti. - Sioneira pati netyčia išsidavė prie Arenos vartų, man net nereikėjo stengtis. Lilė veikiausiai išpešė visą informaciją dar iki vakarienės, todėl sukubų keršto šiuo atveju mums nėra ko bijoti.
Agielė vis dar svaidėsi žaibais, neketindama nurimti.
- Ir ko ji iš tavęs norėjo naktį? - paklausė piktai.
- Hmm... To paties ko ir visada? - trūktelėjau pečiais.
- Ir tu...
- Pakišau ją po viršutine antklode, kad negundytų savo kūnu, tada mudu kalbėjomės apie magijos mokslą, kol pro duris įėjai tu, - išrėžiau vienu įkvėpimu. Man rimtai grėsė kažkas blogo, tik dar negalėjau tiksliai įvardinti.
- O dieną? - grėsmingai pritilo Agielės balsas.
- Man pavyko ją įtikinti išsirengti ir atsigulti ant pilvo lovos viduryje. Tada ji man papasakojo apie Lilės Rangdos mėgstamiausius burtus, o aš mainais masažavau jos nugarą - kol pro duris neįėjo Deidrė.

Kas per... Mirties bausmės pojūtis pradingo iš Agielės žvilgsnio ir mergina netgi trumpai šyptelėjo puse lūpų, išplėtusi iš nuostabos akis. Ji lėtai papurtė galvą.
- Erikai, ar tu esi tikras, jog tavo tėvas nebuvo demonas? - galop paklausė ji. - Tai ką tu sakai, skamba per daug neįtikėtinai, kad būtų tiesa.
- Jis tik matematikos profesorius, - susimąsčiau. - Nors turiu pripažinti, aš niekada neuždaviau klausimo, maždaug „ei, tėti, ar tu kartais ne pragaro išpera... “. Neturėjau tam rimtų priežasčių.
- Aš dabar net nesu tikra, ar tu tikrai esi žmogus, - sumurmėjo ji. - Jis daro sukubui masažą savo lovoje...
- Ar tai reiškia, kad tu ant manęs nebepyksti? - paklausiau su viltimi. Agielė atsakė man galvos purtymu. Taip ir likau nesupratęs, ar ji man tikrai atleido, ar tik buvo pernelyg apstulbinta  išpažinties.

Likusį vakarą praleidome besikalbėdami apie mano pasaulį. Agielei buvo įdomu absoliučiai viskas, tačiau dėl savaime suprantamų priežasčių mes užgriebėme tik labai mažą „visko“ dalį. Didžioji dalis informacijos jai neturėjo jokios praktinės naudos, tik patenkino paprastą smalsumą. Mokslo išradimai? Apie juos galėjau kalbėti labai apibendrintai, nes didžioji dalis visų išradimų buvo anapus mano paties suvokimo. Kiek žmonių išties žino, kaip veikia pats paprasčiausias radijo imtuvas? Dauguma mūsų žinome faktą, jog tokie egzistuoja kasdieniame gyvenime – ir tai yra viskas. Žinančių kaip pagaminti tokį, yra nykiai mažai.
Mokslas? Aš pakankamai puikiai išmaniau matematiką, fiziką bei chemiją, tačiau jei Agielė būtų paprašiusi išmokyti, greičiausiai būčiau sutrikęs. Nuo ko pradėti mokyti merginą, kuri šventai tiki, jog už jūros prasideda kosmosas ir žvaigždės? Tarp mudviejų žiojėjo plati elementarių žinių praraja.
Nepaisant to, šiaip ne taip sugebėjau jai išaiškinti, kas yra mikroorganizmai ir kokį velnią jie veikia mūsų kūno viduje. Ta gaida ir užbaigėme vakaro pasisėdėjimą.

* * *

- Aš tau suteikiu keturias laisvas valandas šiandien po pietų, - pareiškė Agielė anksti ryte, besiruošdama išeiti į pamokas. Aš taip pat ruošiausi kartu su ja. Skausmas jau buvo pasitraukęs, jaučiau tik nedidelį bendrą silpnumą, kurį galėjau pakęsti.
- O... - murmtelėjau nustebęs ir kartu nudžiugęs. - Ačiū!
- Tau vertėtų nepamiršti, ką sakiau. Aš vis dar atsakinga už tavo elgesį ir kitos Abrakse besimokančios šeimos nėra tokios draugiškos, kokių tikiesi. Bet jei nori tuo įsitikinti savo kailiu, aš tavęs nestabdysiu. Be to, vakar akademijos taryba paskelbė peržiūrėsianti sevitus liečiančius akademijos įstatymus. Tavo unikaliu atveju akademijoje nėra nustatytų jokių konkrečių taisyklių ir Lilė Rangda ketina tai artimiausiu metu ištaisyti.
- Jos kurs įstatymus asmeniškai man? - nepatikėjau.
- Panašu į tai. Nežinau... man pačiai tai labai nepatinka, bet negaliu nieko padaryti. Tiesiog naudojuosi proga, jog kol kas tau negalioja jokios oficialios taisyklės ir skiriu laisvą laiką.
- Tu šiandien stebuklingai kupina optimizmo, - nusišypsojau.
Deidrės ir Agielės antakiai šovė į viršų. Nilda stengėsi prisiminti, ką tas žodis reiškia. Atsidusau.
- Optimizmas yra menas regėti pasaulį teigiamai, - paaiškinau. - Net jei aplinkui vyksta karas ir visi tavo priešai laimi.
- Žiedas keistai išvertė... turbūt todėl jog tokio žodžio mūsų kalboje tiesiog nėra, - susimąstė mano archonė. Pasaulis be optimizmo? Tiesiog valio man...
- Nieko tokio. Pasistengsiu, jog šis žodis kuo plačiau prigytų. Dėl viso pikto, pakartok jį man, kai nusiimsiu žiedą, gerai?
Nusiėmiau žiedą, Agielė pakartojo. Tai buvo lygiai tas pats žodis, tik sitrų kalbos fone jis nuskambėjo keistai. Visa laimė, šioje planetoje dar negimė kalbininkai – ypatinga gyvių rūšis, besimaitinanti barbarizmais ir kakojanti naujadarais. Man vis dar sekėsi.

* * *

Pirmos dvi pamokos – jėgos magija (telekinezė) ir Oksio Moronto monotoniška litanija apie kristalus, kurią sąžiningai pramiegojau, praėjo be incidentų. Fera Elfiora taip ir nepasirodė. Jos rudaplaukė draugė dalyvavo viena ir  į mūsų pusę nė nepažvelgė. Netgi kiti dalyvaujantys atrodė keistai aprimę ir ne taip priešiškai nusiteikę. Agielė po senovei liko atsiskyrusi ir tuo netgi patenkinta.
Aš tuo tarpu stengiausi būti draugiškas ir mandagus. Porąsyk pastebėjau mano pusėn siunčiamas meilias pusseserių Izajų šypsenas ir kitus palankaus dėmesio ženklus. Regis, prie abiejų merginų prisijungė dar viena, kuri stengėsi neatsilikti. Nuojauta man kuždėjo, jog už kulisų vyko kažkas keisto ir turėčiau nedelsiant apsidairyti šešėlių markizės Gremori.
Tie, kurie gyvenate dvidešimt pirmame amžiuje ir esate nors kiek panašūs į mane, turėtumėte suprasti – jei merginos, iki šiol laikiusios jus nereikšminga interjero dalimi, ūmai pradeda rodyti ryškius palankumo ženklus, metas smarkiai sunerimti. Pasitikrinkite - gal kas nors iš šeimos narių laimėjo tarptautinėje loterijoje aukso puodą bei tiesioginiame eteryje pažadėjo pasidalinti su visais giminaičiais? Jei taip nutiko – pradėkite viską neigti ir pamatysite, kaip viskas sugrįžta į savo vėžes. Jūs vėl niekam nereikalingas, ačiū dievui. Merginos nėra užsislėpusios gerosios samarietės, pasiruošusios įsimylėti jus per sekundę ir dargi be jokios regimos priežasties. Jei manote priešingai, tuomet persikalibruokite smegenis, kol ne vėlu.

Ilgosios pertraukos metu Agielė vėl išsirinko nuošaliausią staliuką toje pačioje poilsio zonoje, tačiau šį kartą nusprendė paeksperimentuoti – kai papietavome, ji pasiūlė man apsidairyti po rūmus vienam. Dar buvo likusi beveik valanda, po kurios privalėjau sugrįžti pas savo archonę. Ak taip – aš dar turėjau pasistengti nedaužyti sutiktoms merginoms į veidus, vengti skandalų ir, pageidautina, nesukelti karo. Jei netyčia pastebėčiau raudonu herbu pažymėtas duris, turėjau tokias apeiti plačiu lanku – akademijos studentų taryba. Aš nebuvau studentas ir man ten nebuvo ką veikti. Juodais herbais pažymėtos durys reiškė mokytojų privačias menes. Turėjau jų irgi vengti. Visi kiti ženklai nebuvo uždrausti. Turėjau įtarimą, jog likusių pamatysiu ne tiek jau daug.
Ilgai negalvojęs pakilau iš už stalo ir patraukiau prie laiptų, kurie mane jau ilgokai domino, tačiau dar nepasitaikė progų užlipti. Mačiau, kaip jais kyla kiti, todėl drąsiai ten pat patraukiau ir aš. Laiptai suko ratu aplink plačiausią pasaulyje koloną ir jungė kelis aukštus. Kitame rūmų gale buvo dar vieni tokie patys. Tiesą sakant, išplanavimas šioje vietoje neatrodė itin sudėtingas ir pasiklysti nebuvo kur.
Antrame aukšte išvydau milžinišką, šešėliuose paskendusį centrinį koridorių, kurio abiejose pusėse spingsojo vaiduokliškai blyškios lempos, vangiai nušviečiančios grindis nuklojusius kilimus bei giliai sienose įsodintas masyvias duris. Šis koridorius neturėjo jokių atšakų. Kitame jo gale tokie pat laiptai vedė atgal į pirmą aukštą. Kaip ir minėjau – nėra kur pasiklysti.
Durys, sprendžiant iš ženklų, vedė arba į auditorijas, arba buvo pažymėtos juodais mokytojų herbais, po kuriais išvydau man kol kas nesuprantamu vietiniu raštu įrėžtus vardus. Blyškiai šviečiančios lempos buvo sudarytos iš tų pačių gelsvų kristalų ir veikiausiai naudojo magiją.
Įveikęs pusę koridoriaus, pastebėjau ir raudonu herbu papuoštas dvivėres duris, kurių man Agielė įsakė vengti. Tuo tarpu priešingoje pusėje išvydau panašias duris be jokio herbo... ar tai reiškė, jog galėjau jas praverti? Impulso pastūmėtas nusprendžiau išmėginti laimę ir trūktelėjau už labiau apdilusios rankenos.
Durys dusliai sutratėjo, pasiduodamos. Patalpa už jų atrodė kur kas ryškesnė – šviesa sklido pro kelias spalvoto stiklo vitrinas ir puikiai apšvietė daugybę lentynų, lūžtančių nuo knygų bei popieriaus ritinių. Supratau pakliuvęs į biblioteką.
Čia buvo susirinkę vos keli žmonės, tyliai įsitaisę su išsirinktomis knygomis kiekvienas savo kamputyje. Man įėjus, jie labai trumpai žvilgtelėjo į mane ir tuojau pat vėl sugrįžo prie savo skaitinių. Šalia įėjimo stovėjo knygomis nukrautas pusapvalis stalas, tačiau bibliotekininko už jo neišvydau. Man ir nereikėjo. Odiniuose viršeliuose įspaustų raidžių nepažinojau, todėl pasitenkinau trumpa kelione aplink vieną iš lentynų, pakeliui žvilgtelėdamas, ar kuriame nors veikale nepamatysiu piešinių. Deja, komiksai šiame pasaulyje dar nebuvo paplitę – man beliko atsidusti ir traukti atgalios.

Išslinkęs į koridorių atsargiai uždariau duris ir atsisukęs susidūriau akis į akį su Fera Elfiora.
Ji veikiausiai nustebo ne mažiau už mane, tik dar pražiojo burną ir giliai įkvėpė, kilstelėdama rankas prie krūtinės.
- T... tu?.. - išsprūdo merginai.
Žiūrėjau į ją, nutaisęs nekaltas akis bei svarstydamas, ką galėčiau tokiu atveju pasakyti, kad išsiskirtume daugmaž taikiai ir nesukėlę dar vieno triukšmo. Agielė uždraudė veltis į konfliktus ir aš norėjau būti geras sevitas. Bent vieną valandą.
Fera irgi žiūrėjo, tikriausiai prisimindama abu kartus, kai gavo nuo manęs į veidą. Atrodė pernelyg išsigandusi. Agielės šalia nebuvo ir Fera nežinojo, ko turėtų tikėtis iš neprižiūrimo laukinio. Ji taip pat stovėjo viena, o artimiausi praeiviai sukiojosi mažiausiai už pusšimčio žingsnių, kol kas nekreipdami į mudu dėmesio. Nė vienas iš jų nebūtų suspėjęs sulaikyti manęs.
Mintyse apsvarstęs visus už ir prieš, kilstelėjau ranką ir labai atsargiai paliečiau Feros skruostą. Vargšelė tikriausiai pagalvojo, jog vėl suduosiu, nes įsitempė beregint, sudrebėdama visu kūnu.
- Ar mes galėtume pamiršti viską, kas tarp mudviejų įvyko bloga ir užbaigti šį beprasmį karą? - švelniai paklausiau.
- K... ką? - suvapėjo ji.
- Jau du kartus sakiau ir pakartosiu dar kartą, - palinkau arčiau prie jos veido, nenuleisdamas akių nuo josios bei pirštais glostydamas skruostą, – tu labai daili mergina ir man tikrai skaudu žaloti tavo veidą, Fera. Jausčiausi daug maloniau, kasdien regėdamas tave nerūpestingai besišypsančią ir laimingą, nekrūpčiojančią nuo kiekvieno mano judesio, tai kodėl mums nesudarius taikos čia ir dabar?
- Ak... taikos, - sumurmėjo ji. - G... gerai?
Ar ji iš tiesų norėjo taikos? Buvau tikras, jog Feros galvoje šiuo metu tvyrojo visiškas chaosas ir ji mažų mažiausiai jautė nepaaiškinamą šiurpą. Aš dabar nebuvau tas, kurį ji iki šiol pažinojo.
- Ačiū, - nusišypsojau jai, prisitraukdamas arčiau ir atsargiai apkabindamas. - Esu tikras, jog pykčiu nepaženklintas tavo veidas taps atgaiva daugeliui iš mūsų. Mano šeimininkė taip pat bus laiminga, galėdama tarti tau vieną kitą  žodį, nesibaimindama kandžių atsakymų...
Pamėginkite kada nors apkabinti iš gipso išlietą žmogaus skulptūrą ir maždaug suprasite, ką savo rankose laikiau aš. Fera buvo tokia įsitempusi, jog net oras trumpam sustingo jos plaučiuose. Kai ėmiau glostyti jos galvą, ji vos vos atsileido, pagaliau leisdama sau atsargiai iškvėpti. Rimtai – aš galėjau įsidarbinti gyvačių užkalbėtoju.
Visai čia pat prasivėrė raudonu herbu pažymėtos durys, išleisdamos į koridorių Lilę Rangdą,   Olianą Izają bei man dar nematytą vaikiną, pasipuošusį prabangiai atrodančiais rūbais. Trys poros akių nukrypo į mano pusę. Turint galvoje, jog visi iki vieno pažino tiek mane, tiek Feros Elfioros rūbų spalvas, tokia scena jiems turėjo atrodyti mažų mažiausiai neįmanoma. Ūmai supratau vėl nuvylęs savo archonę.
- Erikai, gal malonėsi paaiškinti? - atsargiai pasiteiravo Lilė.
- Hmm... - susimąsčiau, meiliai glostydamas savo aukos plaukus. - Aš pasiūliau Ferai taiką ir beveik esu tikras, jog ji sutiko su pasiūlymu, - atsargiai paaiškinau.
- Beveik?
- Palauk... - truputį atleidau rankas, keldamas blondinės smakrą aukščiau, kol mudviejų akys vėl susitiko. - Fera, ar galiu tikėtis, jog mudu tikrai daugiau nesipyksime?
- T... taip, - tyliai sumurmėjo ji. Visiškai užkalbėta ir dar per plauką nuo ašarų.
- Tu net neįsivaizduoji, koks dėkingas esu... Ak, atleisk, aš turbūt turėčiau tau leisti keliauti, - paleidau ją, žengdamas žingsnį atgal.
Fera nurijo gumulą, darsyk atsargiai dirstelėjo man į akis ir apsisukusi patraukė atgal – tikrai ne į tą pusę, kur ketino traukti iš pradžių. Priminti jai šį faktą greičiausiai būtų buvę šiek tiek per žiauru.

- Kalbant apie keliones, - galop prisiminė Lilė, akimis palydėjusi Ferą. - Nepaspruk, Erikai. Mes kaip tik ketinome iškviesti tave ir Daevą į tarybos menes. Gal malonėsi pasakyti, kur dabar yra tavo archonė?
- Esu tikras, jog leidžia savo vienišas akimirkas prie stalo, įprastoje vietoje, - parodžiau į poilsio zonos pusę, stebėdamasis savo paties žodžiais. Poetiškos akimirkos su Fera trinktelėjo į smegenis ne jai vienai. - Ar man nueiti ir pakviesti ją?
- Ne, tuo pasirūpins Hagetis, - Lilė žvilgtelėjo į išsipuošusį vyruką, tada mostelėjo man. - Tu verčiau užeik, mudu turime apie ką pasikalbėti.
Ne, tai nebuvo pasiūlymas ir aš turėjau pakankamai proto, kad pajusčiau skirtumą. Hagetis patraukė ieškoti Agielės, aš įsliūkinau paskui Lilę ir Olianą į tarybos patalpas. Viduje mus pasitiko Anzu, Keira ir dar trys nepažįstami vaikinai, veikiausiai panašaus kalibro kaip ir imperatoriškoji šeima.
Lilė neatrodė itin patenkinta manimi. Vos tik peržengiau slenkstį, ji čiupo mane už rankos ir pasivedė į šalį.
- Ką tu padarei Sioneirai? - paklausė itin griežtu balsu. - Ir nemėgink išsisukti, aš žinau, kur ji lankėsi naktį!
- Ar jai viskas gerai? - susirūpinau.
- Ji ne tokia, kokia buvo anksčiau! Nuolat maldauja iš manęs malonių, tarsi nebežinotų savo vietos! Vakar visą naktį inkštė ir maldavo išleisti į Daevų rezidenciją... Ar tu kaip nors užkerėjai mano sukubą?
- Ne, - paneigiau. Ji stipriau sukando dantis.
- Noriu, kad pasiduotum jai, - prakošė Lilė. - Man nesvarbu, ar išgyvensi. Pasiduok Sioneirai, arba tavo archonė sužinos visą tiesą. Žinau, kad ji negali pakęsti mano sevito.
- Gerai, - linktelėjau. Toks nerūpestingas atsakymas ją pribloškė vietoje.
- Gerai? - pasitikslino.
- Man iš tiesų tinka abu variantai, - susimąsčiau. - Tačiau būtų idealu, jei pirmiau mano archonė sužinotų visą tiesą iš tavęs, o tada tu galėtum suteikti Sioneirai leidimą aplankyti mane dar kartą.
Ji žiūrėjo į mane nemirksėdama, negalėdama aprėpti tokio pasiūlymo logikos. Tačiau Lilė toli gražu nebuvo kvaila.
- Tu viską prisipažinai Daevai, - atsiduso susipratusi.
- Atleisk, jog sugadinau akimirką, - nutaisiau nekaltas akis. - Bet aš tikrai neprieštarauju, jog Sioneira atsliūkintų naktį į mano lovą. Ji puiki pašnekovė ir mudu turime daug bendrų temų...
- Bet tu jai nepasiduosi, - piktai spragtelėjo pirštais Lilė.
- Negaliu to pažadėti, - trūktelėjau pečiais. - Tačiau man regis, jog Sioneirai labiau nepatiko tavo draudimas mane lankyti, nei mano atsisakymas. Panaikink jos draudimą ir ji vėl liks patenkinta, - pasiūliau.
- Kodėl man atrodo, jog šitaip tik atiduosiu savo sukubą į tavo klastingas rankas? - sumurmėjo Lilė Rangda. - Kas tu per padaras, Erikai? Tu atrodai kaip žmogus, bet...
- Jeigu aš atrodau kaip žmogus, kalbu kaip žmogus ir elgiuosi kaip žmogus, tuomet tai turėtų reikšti, jog esu žmogus, ar ne? - pasiūliau merginai teoriją.
- Tik jei nebūtum toks klastingas it demonas... - sumurmėjo ji.
- Su visa pagarba, jūsų didenybe, - šyptelėjau jai. - Jums vertėtų pažvelgti į veidrodį.
Taip, aš ją palyginau su demonu ir dabar Lilė teikėsi parodyti savo šypseną, tarsi būčiau pasakęs komplimentą.
- Tu veikiausiai net neįsivaizduoji, kiek žmonių tavo vietoje atsidurtų už grotų, ištarę panašius žodžius, - plėšriai šypsojosi Lilė.
- Esu tikras, jog tavo draugijoje sužinosiu pakankamai greitai. Galų gale, dar tik penkios dienos praėjo, kai aš esu šiame pasaulyje. Ši bus šešta... - užlenkiau pirštus, stengdamasis prisiminti dienas. Pirmoji – arklidės ir pažintis su Daevos namais. Antroji – pirmasis viešas pasirodymas. Trečioji... ar trečiosios pabaigoje mane paguldė liga? Aš jau pradėjau painiotis. Turbūt vertėtų pradėti rašyti dienoraštį.
- Man jau smalsu, - susijuokė ji, - kiek dienų prireiks, kad per savo liežuvį atsidurtum kalėjime. Neužsimiršk, Erikai. Tave kol kas... - ji nutilo, tarsi kažką prisiminusi, tada jos agresyvi šypsena vėl atvirto į pūkuotus kačiukus vidury pievutės. - Nieko tokio. Pats pamatysi anksčiau ar vėliau. Eime, mūsų laukia rimtesni reikalai.
Rimtesni nei kalėjimas? Įdomu.
Mudu sugrįžome prie likusiųjų, patogiai įsitaisiusių krėsluose aplink nedidelį stalą, nukrautą puspilniais grafinais ir taurėmis. Anzu akys linksmai žėrėjo, išvydusios  seserį ir mane. Pusseserės Izajos šį kartą pasilaikė viliojančius žvilgsnius sau, o visi trys vyrukai, kaip jiems ir priklausė, labiau domėjosi merginomis nei manimi.
Lilė nurodė man laisvą krėslą. Jai dar nepasiekus savojo, pro duris žengė Agielė ir ją atlydėjęs  tarybos narys. Mano archonė atrodė sunerimusi... Ne, palauk. Ji atrodė visiškai rami, tačiau mano instinktai kuždėjo priešingai.
- Agiele Daeva, malonu jog atsakei į tarybos kvietimą. Prašau, įsikurk patogiau, - mostelėjo Lilė. Visi kantriai stebėjo, kaip mano archonė paklūsta. - Akademijos taisyklės, liečiančios žmogaus tipo sevitus, buvo priimtos vakar vakare. Šiandien jos bus paskelbtos oficialiai, tačiau norėjau, jog susipažintum su jomis anksčiau nei kiti. Manau, nereikia aiškinti, kodėl.
Ak štai kas... Akademijos įstatymai, galiojantys tik man vienam.
- Aš suprantu, - dirstelėjo į mane Agielė.
- Bet kol mes nepradėjome, tau pirmiau vertėtų išgirsti kitą tarybos sprendimą, kuris nuo šios dienos įsigalios visų iššaukimo ceremonijų metu, - nusišypsojo Lilė. - Taryba nusprendė, jog nuo šiol visi archonai, ceremonijos metu iššaukę sau žmones, privalės jiems pasiūlyti pasirinkimą – tapti jų sevitais arba laisvais imperijos žmonėmis. Mes tikime, jog yra nesąžininga žmones įkalinti sevito užkeikimais prieš jų valią, kad ir iš kur jie būtų iššaukti. Mes turėtume kilniau žvelgti į savo pačių rūšį, tiesa?
Agielės veidas šiek tiek pablyško. Ji sėdėjo sustingusi it statula, tebežiūrėdama tiesiai į Lilę bei tyliai svarstydama ką tik išgirstą sprendimą. Jei teisingai supratau, Taryba ką tik plačiai atvėrė man duris į laisvę...
- Tiesiog genialus sprendimas, - nesusilaikiau, spragtelėdamas pirštais.
Visi tarybos nariai – net ir vyrukai – nusišypsojo man pritardami. Agielė pažvelgė į mane didelėmis akimis, tarsi negalėdama patikėti tuo, ką išgirdo. Blogiausia buvo tai, jog nė viena pusė nesuprato mano žodžių tinkamai.
- Aišku, - susigriebė mano archonė po akimirkos. - Dėkoju, kad suteikėte man garbę išgirsti apie tai anksčiau už visus.
Tyla. Visi laukė, kol mergina pasakys dar ką nors, tačiau Agielė atkakliai tylėjo, ramiai stebėdama Lilę bei laukdama, laukdama, laukdama...
- Ir tai viskas, ką ketini pasakyti? - neišlaikė ši.
- Argi jūs neminėjote akademijos taisyklių, skirtų mano sevitui? - atsakė Daeva. - Aš pasirengusi jas išklausyti.
- Taip, bet matai, jei tavo sevitas sugalvotų tinkamai pasinaudoti pirmuoju nutarimu, mums galbūt net nebereikėtų visų likusių taisyklių, - ar man pasirodė, ar visi tarybos nariai dabar šypsojosi it rykliai, pasiruošę sudraskyti užvaikytą vienišą delfiną? Ir ne – tas delfinas buvau ne aš. Mano vaidmuo buvo apsimesti mailiumi, įstrigusiu delfino pauodegyje.
- Pažadu, jog būtinai pasinaudosiu jūsų nutarimu, - kukliai nulenkė galvą Daeva.
- Pažadu jai būtinai apie tai priminti, - pratariau neišlaikęs. Vėl entuziastingos šypsenos man nuo tarybos narių bei nuoskauda Agielės aštriame žvilgsnyje. Atsidusau.
- Kodėl tau nesužinojus Eriko pasirinkimo čia ir dabar, Daeva? - pasiūlė Anzu, žaisdama su plaukų sruoga. - Niekam ne paslaptis, jog ir tu pati nesi juo patenkinta. Tai gal nustok dvejoti ir pasinaudok proga?
Man dar nespėjus apgalvoti Anzu žodžių, Daeva pakilo iš savo krėslo, prarasdama iki šiol išlaikytą rimtį.
- Tebūnie, - pratarė, paeiliui nužvelgdama kiekvieną iš jų. Jos pirštai šiek tiek virpėjo iš pykčio. - Jei taryba to pageidauja, tebūnie.
Ji pasisuko į mane ir aš susivokiau pirmą kartą bežiūrįs į ją iš apačios. Keistas jausmas...
- Tu visą šį laiką norėjai laisvės, Erikai, - pasakė man Agielė bespalviu balsu. - Dabar turi kuo puikiausią progą. Ar nori ja pasinaudoti?