Laiškai Zofijai VIII

Miela Zofija.

Štai ir atėjo mano, mūsų taip pamėgtas rudenėlis. Juk ir tu, kiek pamenu, visada grožiesi jo spalvomis ir brauki ašarą dėl pamažu mirštančios gamtos.
Gal dar ilgai būčiau neparašęs, nes nėra ką rašyti, bet vienas beprotis mūsų tarpe (tik tai nereiškia, kad ir aš toks), jo vardas kažkoks nevietinis Sfinksas sako, ko nerašai Zofijai, girdi tu, tinginy. Aš ir nežinojau, kad jis mus pažįsta arba gal tik tave. Nežinojau, ką atsakyti, todėl tik pabėgau.

Bet, kaip bebūtų, gerai, kad jis priminė man tave. Tas gyvenimas taip nenumaldomai bėga, kad baigiu viską ir visus pamiršti. O dar tiek žmonių pas mus. Mūsų ligoninė parodė gerą krikščionišką pavyzdį ir pirmoji pasisiūlė priimti neribotą skaičių pabėgėlių, kurie tik panorės būti uždaryti beprotnamyje. Buvo tikimasi, kad niekas nenorės čia apsigyventi, bet gudrios galvos suklydo. Priplūdo čia tikrai nemažas srautas juodo gymio žmonių. Jiems čia patinka – nieko nereikia veikti, valgyti duoda, tad jie arba meldžiasi, arba lošia kortomis.

Blogiausia, kad turime su jais miegoti. Lovų neužtenka, tad turime įsileisti po vieną juočkį pas save pusei nakties. Kitą pusę nakties užbaigiame jau su kitu. Mat jie taip keičiasi, miega tik po pusę nakties, kad visiem išeitų bent po kartą numigti. O mums tai, kaip sakė vyriausiasis gydytojas, yra tolerancijos kitai rasei ir kitai religijai kursas. Nežinau, ar visi atlaikys šį kursą, nes dauguma yra bepročiai, bet dėl manęs nesijaudink, mieloji, aš gi ne toks, aš apsiprasiu.

Tavo Makalojus