V. Imanentinis nindzė

Skaitytojai manęs dažnai klausia, kaip aš tapau imanentiniu nindze. Pribrendo laikas papasakoti.
Skridome ilgai. Labai ilgai. Be sustojimų. Patys suprantat.
Ir štai kartą ramiai stoviu, žiūriu pro iliuminatorių į žvaigždes, timpčiojau žmonos megztą šaliką – ir pašaukė Aouei. Priėjau artyn. Jis žiūrėjo į skelbimų lentą. Paprastai ten kabėdavo tik nuogų bonobo nuotraukos ir paslaptingos kilmės omleto receptas, kurį daug kartų rengėmės išbandyti. Bet dabar kabėjo ir skelbimas:

Daktaras Dziundzabelis kviečia į paskaitą: KAIP SUSIRASTI DRAUGŲ IR DARYTI ĮTAKĄ KITIEMS. Vieta: By-Ku-Ku-9 valgomasis. Laikas: kai ateisit. Įėjimas nemokamas.

– Kas čia per panda? – sumurmėjau. – Jis daktaras?
– Nebent tavo šiknos skylės, – atsakė Aouei. Taip, jis vėl keikėsi. Kelionė ilga. Be sustojimų.
– Eisi? – paklausiau dar sykį perskaitęs skelbimą.
– O tai ne, – tarė Aouei. – 1) ramiai stovėsiu, 2) žiūrėsiu pro iliuminatorių į žvaigždes ir 3) timpčiosiu žmonos megztą šaliką.
Norėjau skelti jam į šnerves, bet nebuvo laiko – nuskubėjom į paskaitą. Šiandien lyg tyčia norėjosi taip imti ir kam nors padaryti įtaką.
Dziundzabelis laukė mūsų prie mokyklinės lentos. Įsitaisėme ant kėdžių.
– Gerbiamieji, – pradėjo Dziundzabelis, – kelionė ilga, be sustojimų, tad visi jaučiame By-Ku-Ku-9 tvyrant įtampą. Kaip laivo kapitonas, jaučiu pareigą ieškoti mokslinių būdų ją prasklaidyti. Taigi, ką daryti, kad susirastume draugų ir darytume įtaką kitiems? – Dziundzabelis mus klausiamai nužvelgė.
– Neapmyžti klozeto, – atsakė Aouei.
– Panda, – nusikeikė Dziundzabelis. – Tai buvo retorinis klausimas, be to, turėk omeny By-Ku-Ku-9 vibraciją, o kur dar rytinė... Tiek to. Kad atsakytume į šį klausimą, pirma turime atsakyti į kitą: kas apibrėžia savą ir svetimą. Kaip manote?
Aouei jau žiojosi atsakyti, bet Dziundzabelis nervingai sumojavo rankomis.
– Knygoje apie fenomenologiją radau įdomų imanentiškumo pavyzdį, – tarė jis, paskui paėmė stiklinę, sodriai nusispjovė į ją ir padavė mums. – Kaip manote, kas čia?
Aouei paėmė stiklinę, žvilgtelėjo vidun ir paskubom perdavė man. Pažiūrėjau. Kad jį kur panda.
– Klausyk, kapitone, – tariau, – kelionė ilga, be sustojimų, visiems mums sunkoka...
– Jūs turbūt manote, kad tai seilės? – paklausė Dziundzabelis. – Cha cha. Taip, tai seilės. – Jis apsisuko ir ant lentos užrašė: SEILĖS. – Bet tai ne šiaip seilės, tai gili filosofinė problema. Seilės yra savumo ir svetimumo priešpriešos simbolis. Suprantate? Mes varinėjame jas po burną, noriai ryjame ir jaučiamės kuo puikiausiai. Bet jeigu mums tektų nusispjauti į stiklinę ir vėl savo seilės išgerti? A? Kas tada?
Mudu su Aouei susižvalgėm.
– Turim virvių? – paklausiau pašnibždom.
– Atsakymas akivaizdus, – tęsė Dziundzabelis. – Tai kas viduje – sava, kas išorėje – svetima. Transcendencija. Štai tęsiant seilių temą... Kai mes poruojamės su bonobo, noriai keičiamės su jomis seilėmis bučiuodamiesi. Kita vertus, daugelyje kultūrų nėra didesnio įžeidimo už spjūvį. Suprantate?
Pateliuškavau stiklinėje gilią filosofinę problemą.
– Ne, – atsakiau.
– Puiku, – toliau dėstė Dziundzabelis. – Seilės yra ašis. Štai žiūrėkite. – Po SEILĖS jis ant lentos užrašė DRAUGAI ir ĮTAKA, paskui nuo SEILĖS prie jų nubrėžė rodykles. – Tinkamas seilių balansas padeda tiek asmeniname gyvenime, tiek karjeroje. Išvada peršasi savaime: norint gyventi harmonijoje, reikia tai, kas transcendentiška, paversti imanentišku. Ir atvirkščiai: tai, kas imanentiška, patranscendentinti. Mes juk vienas kitam – o kartais ir sau – esame seilės.
Padėjau stiklinę su gilia filosofine problema ant stalo ir nusivaliau ranką į kelnes.
– Taip, taip, – kalbėjo Dziundzabelis. – Mes seilės. Nebijokime tai pripažinti. Bet mes transcendentinės seilės, ne imanentiškos. Logiškai mąstant, mums nelieka nieko kito, tik vienas kitą patranscendentinti imanentiškumo būdu ir gyventi harmonijoje.
Stojo pauzė. Ilga tokia. Pagaliau prabilo Aouei:
– a) Šik kaštonais, b) apie ką tu čia?
– Mums reikia vienas kitą patranscendentinti, kad taptume vienas kitam imanentiški... – pradėjo Dziundzabelis.
– Čiumpam! – riktelėjo Aouei.
Surišom daktarą Dziundzabelį, paguldėm ir užklijavom burną. Paskui įjungėm pasaką apie gaidelį ir vištelę. Ji visada jį nuramindavo.
Pasidarė liūdna. Kelionė ilga, be sustojimų...
Nuėjau prie iliuminatoriaus, ramiai stovėjau, žiūrėjau į žvaigždes ir timpčiojau žmonos megztą šaliką. Aouei atsistojo šalimais.
– Jeigu, – tarė po ilgos tylos, pūsdamas pimpeljano dūmus, – jeigu būtų 1) Didžiųjų Papų žvaigždynas ir 2) Mažųjų Papų žvaigždynas – prie kurio dabar skristum?
– Net nežinau, – sumurmėjau. – Prie to, kur arčiau.
– Taaaip, – atsiduso Aouei. – Žinai, – vėl prabilo po pauzės, – gal jis ir teisus? Gal neblogai būtų mums pasitranscendentinti?
Atšokau nuo jo ir apsimuturiavau žmonos megztu šaliku galvą.
Štai taip ir tapau imanentiniu nindze.