AurimazTrumpa priešistorė:
Magiškos ceremonijos metu Agielė Daeva pagrobia Eriką su Artūru iš paralelinio pasaulio, taip apstulbindama visus Abrakso akademijoje susirinkusius svečius, mokytojus ir save. Dar niekada niekam nebuvo pavykę iššaukti sau žmogaus. Ką daryti su dviem? Jai reikėjo tik vieno tarno!
Kai ant Eriko nugaros ima skausmingai ryškėti magiška tatuiruotė, Agielė atsikvepia lengviau - pagaliau ji irgi įsigijo sau sevitą. Gaila, jog ne tokį, kokį įsivaizdavo. Bet iš bėdos tiks ir šitas.
Kitą rytą pabudęs arklidėse, Erikas susiduria su trimis burtininkais, atėjusiais pajodinėti ir viena akimi dirstelėti į keistąjį žmogų iš kito pasaulio. Neišmanantis vietinių papročių bei nemokantis vietinės kalbos, Erikas įsivelia į peštynes su Fera Elfiora ir pirmą kartą savo akimis įsitikina, jog magija nėra vien pigūs triukai. Fera ir Iberijus Kantas nesėkmingai stengiasi pamokyti šviežiai keptą sevitą, kol apsireiškia mokytojo lydima Agielė. Erikas gauna magišką žiedą, kurio dėka pagaliau gali suprasti, kas jam yra sakoma. Ir jam labai nepatinka tai, ką išgirsta.
Agielė Daeva nė neketina grąžinti Eriko namo, jis privalo tapti ištikimu Daevos tarnu ir vykdyti visus jos įsakymus... ką, rimtai?
Pasirodo, jog viskas yra labai rimta. Parsivedusi į savo menes bei supažindinusi jį su visais namiškiais bei tarnais, mergina sugeba įtikinti Eriką, jog šis neturi jokios kitos išeities. Sevito gyvenimas nėra jau toks blogas - reikia tik klausyti, paklusti ir vykdyti. Erikas nusprendžia žaisti pasiūlytą vaidmenį, paslapčia vildamasis netrukus sutikti kitą, labiau patyrusį burtininką, kuris tikrai žinos, kaip jį sugrąžinti į jo paties pasaulį.
Kitą dieną išėjęs kartu su savo šeimininke į pamokas, Erikas ūmai susipranta, jog jo planai sprukti turės palaukti geresnių laikų, mat Agielė nutylėjo keletą svarbių faktų. Ji vengia bendrauti su kitais klasiokais, laikosi nuo jų atokiai ir verčia Eriką daryti tą patį. Vėl apsireiškusi Fera Elfiora atskleidžia, jog Agielė yra ne tik vietinė atsiskyrėlė, tačiau ir pati prasčiausia burtininkė visoje Akademijoje. Erikas pavaišina besityčiojančią Ferą delnu į veidą, taip tik įrodydamas visiems aplinkiniams esąs "laukinis sevitas". Įtūžusi Fera nusprendžia atsigriebti iššaukdama Agielę dvikovon (mat akademijos taisyklės draudžia burtininkams kovoti su sevitais tiesiogiai). Kai Erikas pasisiūlo tapti Agielės ginklu, Fera susivokia rimtai įkliuvusi - ji norėjo kovoti tik prieš pačią silpniausią burtininkę, o ne jos laukinį sevitą...
Į konfliktą kaipmat įsikiša pašaliniai - sesutės Anzu ir Lilė nusprendžia ištiesti Ferai pagalbos ranką bei trumpam išvesti Eriką iš rikiuotės. Tam pasitelkiamas Lilės sevitas - sukubas, vardu Sioneira, kuriai nesugeba atsispirti nė vienas sveiko proto vyras. Planas kažkodėl nenusiseka ir Erikas mandagiai atsisako Sioneiros paslaugų, taip sukeldamas visų nuostabą bei įtarimus, jog galbūt jis visai nėra žmogus.
Tą patį vakarą, sėdėdamas prie vakarienės stalo, Erikas pajunta silpnumą ir pykinimą. Jį paguldo nežinoma liga. Kuomet Agielė ir visi kiti įtaria nuodus, Erikas įtaria, jog jį pagaliau įveikė naujojo pasaulio mikroorganizmai ir dabar viskas priklausys tik nuo to, ar jo organizmas atlaikys pokyčius.
5. Demoniška fizika
Kai vėl pramerkiau peršinčias akis, už lango buvo visiškai tamsu. Židinyje liepsnojo ugnis, o mano plaukuose žaidė kažkieno pirštai. Hmmm.... malonus jausmas turint galvoje, jog paskutiniu metu patyriau ištisą ne itin sveikų pojūčių puokštę. Galva vis dar svaigo, akys bijojo šviesos, ausyse spengė ir netgi po trimis antklodėmis nesijaučiau itin šiltai. Šalčio jausmas retsykiais pradingdavo, užleisdamas vietą nepakeliamo karščio bangoms. Norėjau spirti visas antklodes šalin, svetimos rankos neleido to padaryti. Maudydavausi prakaite, kol vėl sugrįždavo prakeiktas šaltis. Ciklai keitė vienas kitą, lydimi besikartojančių sapnų. Šie buvo ypač ryškūs ir absoliučiai beprasmiai. Sapnavau kanalizacijos vamzdžius, besiraitančius erdvėje į begalybę, besišakojančius į smulkesnes atšakas, kurios savo ruožtu šakojosi į dar smulkesnes – ir taip be pabaigos. Mano protas klajojo išilgai vamzdžių, stengdamasis surasti bent vieną galą, tarsi ten lauktų išsigelbėjimas. Lyg tyčia, nė viena atšaka neturėjo tokio ir man beliko kankintis. Pabudęs negalėjau paaiškinti sau, kodėl.
Dabar gi drebulys atrodė gerokai atslūgęs ir aš šiaip ne taip pakreipiau galvą, ketindamas pamatyti savo slaugę. Įsitaisiusi krėsle šalia mano lovos sėdėjo Nilda. Jos ranka, glostanti mano galvą, pernelyg nenustebino. Itin meilus, rūpestingas žvilgsnis privertė pasijusti nejaukiai.
Prieš prarasdamas sąmonę suspėjau įrodyti Agielei, jog nuodai čia niekuo dėti. Nilda – juo labiau. Mudu tik juokavome apie nuodus, dėl dievo meilės... Galų gale, jei Nilda iš tiesų būtų ketinusi mane pribaigti, kiek laiko truktų mano kančios?
Jos tarpusavyje pasitarė. Lengviausiai įsigyjami nuodai mane būtų pribaigę per pusę minutės. Brangesniems ir greičiau veikiantiems Nilda neturėjo nei pinigų, nei kontaktų. Aš vis dar buvau gyvas, net ir praėjus penkioms minutėms. Išvada – niekas manęs nenuodijo. Į klausimą, kas iš tiesų nutiko, niekas neturėjo atsakymų, o aš jau gulėjau be sąmonės, sapnuodamas savo kanalizacijos vamzdyną. Visos pamokos apie mikrobus ir mikroorganizmus turėjo palaukti geresnių laikų.
Taigi, Nilda liko gyva ir dabar žiūrėjo į mane taip, lyg būčiau ištraukęs ją iš drakono nasrų. Mano instinktai nežinia kodėl kuždėjo saugotis – įprotis iš ankstesnių laikų, vargu ar turintis ką nors bendra su dabartine situacija. Nilda buvo tiesiog Nilda. Man labiau patiko, kai ji niurzgėjo ant manęs. Meiliai nusiteikusi, ji mane gąsdino. Dar turėjau prie to priprasti.
- Kiek laiko aš šitaip guliu?.. - pratariau.
Ji man atsakė. Mirkt. Mirkt. Velniava – Agielė laikėsi savo pažadų ir jau buvo grąžinusi žiedą Oksiui Morontui. Visa laimė, jog mergina privertė mane praktikuotis. Beveik galėjau suprasti tarnaitę, tačiau suformuoti atsakymą vis dar buvo be šansų. Sergantis ir dar be galimybės susikalbėti. Beliko tikėtis, jog mano archonė ką nors sugalvos iki dvikovos su Elfiora.
Prisiminęs dvikovą panorau atsisėsti. Nilda pagelbėjo man, pataisydama visas tris pagalves, tačiau ji turėjo kitų tikslų nei klausytis mano nesuprantamų žodžių. Aš norėjau pasikalbėti su Agiele dėl mudviejų laukiančios dvikovos. Nilda ketino sugirdyti man kažkokį sultinį ir litrą vandens. Galop turėjau jai nusileisti. Mano laimė, jie nesugalvojo pasitelkti senoviškų gydymo būdų, tokių kaip blogų dvasių išvarymas atveriant kaukolę, kraujo nuleidimas dėlėmis ar, neduok dieve, tuzinas klizmų per dieną. Sultinys buvo gardus ir netgi šiek tiek numalšino krečiantį šaltį. Po akimirkos vėl miegojau it užmuštas, ieškodamas nesibaigiančio kanalizacijos vamzdyno pabaigos.
* * *
Pabudau jau prašvitus, aršiai raginamas šlapimo pūslės. Patalai buvo permirkę nuo prakaito, o kambaryje nemačiau nė gyvos dvasios. Laikas? Aš iki šiol nepastebėjau šioje vietoje nė vieno laikrodžio, todėl galėjau tik spėlioti. Išlipau iš lovos ir prisilaikydamas baldų bei sienų išslinkau į koridorių. Pasitiko mirtina tyla. Suradau mėlynas dureles ir skubiai susitaikiau su motina gamta. Besiruošdamas grįžti išgirdau Deidrės neramų balsą – ji buvo mano kambaryje ir greičiausiai supanikavo, neradusi manęs lovoje.
Kai užkimusia gerkle iškarkiau jai, kur esu, mergina išlindo į koridorių ir padėjo sugrįžti atgal į lovą. Regis, ką tik vėl buvau išbartas, tačiau itin meiliai. Geras jausmas, ypač prisiminus, kaip prieš kelis metus mane slaugė abi dvynės. Vienu metu jos jau tarėsi suvynioti mane į kilimą ir pastatyti kampe – kad nemėginčiau grįžti prie savo kompiuterinių žaidimų.
- Kur Agielė? - sumurmėjau.
Deidrė man atsakė. Jei teisingai supratau, Agielė iš pat ryto išjojo į Tunlį, pas žolininkę. Keistas jausmas – kai nesistengiu galvoti apie Deidrės tariamus žodžius, ima atrodyti, jog puikiai ją suprantu. Vos tik pradedu gilintis – apima abejonės ir žodžių prasmės ima blėsti. Man rimtai vėl reikia to žiedo.
- Aišku... - atsidusau.
Pala, ar aš ką tik pasakiau tai jų kalba? Deidrė irgi žiūrėjo į mane nustebusi. Pamėginau dar ką nors pasakyti – šnipštas gavosi. Regis, kalbos mokymasis buvo labiau instinktyvus.
Mergina padėjo man persirengti, pakeitė patalynę ir aš vėl buvau paguldytas. Po kelių sekundžių miegojau it užmuštas, sekdamas nesibaigiančiais vamzdynais bei jausdamas nenumaldomą norą surasti nors vieną nulūžusią atšaką. Veltui.
* * *
Šį kartą mane pažadino pati Agielė. Mergina atrodė truputį susivėlusi bei vilkinti kitokio stiliaus rūbus, greičiausiai skirtus jodinėjimui. Ilgą suknią pakeitė rusvos kelnės, mėlyni marškiniai ir odinis, raiščiais suvarstytas švarkelis, perrištas plonu diržu. Ir ji buvo ginkluota. Du lenkti durklai puošė merginos šlaunis.
Pastebėjusi, kad man jau šiek tiek geriau, ji plačiai nusišypsojo ir ėmė traukti iš kelioninio krepšio nedidelius pilko audeklo maišelius, pažymėtus nesuprantamomis runomis. Netrukus apsireiškė Nilda su karštu vandeniu bei keliais puodeliais ant padėklo. Kol Agielė ruošė žoleles ir nesiliaudama tarškėjo apie savo kelionę į Tunlį (pajėgiau suprasti galbūt penktadalį), Nilda privertė mane dar kartą išsirengti, nušluostė prakaitą ir vėl pakišo po naujomis antklodėmis. Darsyk sapnuoti prakeiktą kanalizaciją netroškau, todėl įsitaisiau lovoje pusiau gulomis ir pasistengiau išlaikyti dėmesį. Man vis dar svaigo galva ir diegė visus raumenis, tačiau akys nebebijojo šviesos. Nauji mikroorganizmai jau užgrobė visas teritorijas mano kūne ir dabar pjovė visus senbuvius be pasigailėjimo. Kalnai lavonų reiškė, jog turėsiu gerti daug vandens, padėsiančio išplauti karo pasekmes. Nenutuokiau, kaip ilgai tai užtruks.
- Kiek dabar laiko? - murmtelėjau.
Nilda ir Agielė kilstelėjo galvas.
- Šešta vakaro, - atsiliepė pastaroji.
- O kur... kaip... - Aaa, šūds! Vos tik ėmiau galvoti apie žodžius, viskas galvoje susivėlė. Kaip jos čia nustato tą laiką? Kur visi laikrodžiai? Kaip to paklausti?
- Čia, - Agielė pati susiprato, pastebėjusi mano sutrikimą. Ji priėjo prie židinio ir parodė į pailgą cilindrą sienoje. Iš pirmo žvilgsnio jis panašėjo į paprasčiausią ornamentą, kokių čia buvo sočiai. Dabar pastebėjau, jog jis šiek tiek išsiskyrė iš kitų sienos elementų – turėjo stiklinį paviršių. Už stiklo šiek tiek matėsi skirtingų spalvų sluoksniai. Žinoma – smėlio laikrodis. Iš lovos negalėjau pastebėti, kaip smėlis byra, tačiau jo lygis aiškiai buvo matomas, jei tik žinojai, į ką žiūrėti. Spėjau, jog stiklo paviršius buvo sužymėtas padalomis. Kol kas nežinojau, kas ir kaip tą daiktą apversdavo smėliui išbyrėjus. Galbūt tai vyko automatiškai, nes užtektų trumpam susivėlinti ir turėtum rimtų bėdų...
Nusipurčiau visas technines mintis ir pamėginau susikaupti į tai, ką Agielė darė. Mano smegenys veikė absoliučiai chaotiškai, gaudydamos nereikšmingas smulkmenas ir išpūsdamas jas iki absurdiškai sudėtingų koncepcijų. Net nereikėjo pernelyg stengtis. Kanalizacijos vamzdynas mano sapnuose irgi buvo liguistos vaizduotės padarinys – kiekvienas varžtas, veržlė ir tarpinė buvo tiksliai savo vietose, į ką būdamas sveikas net dėmesio neatkreiptum.
Iš lengvo snaudulio pažadino keistas kvapas. Agielė priglaudė puodelį prie mano lūpų, aš gurkštelėjau ir sudrebėjau. Šleikščiai kartu. Tikėjausi, jog ji žino, ką daro.
- Geras berniukas. Dabar miegok, - mamos lūpos palietė kaktą ir aš nusmigau į patalus. Šį kartą vamzdžiai užleido vietą šimtams smagračių bei dantračių, besisukančių tiek į vieną, tiek į kitą pusę. Aukštai pakibusių ciferblatų rodyklės rodė patį įvairiausią laiką, o pro skyles kiekvieno centre byrėjo smėlis. Ko man šioje vietoje reikėjo? Velnias žino. Kankino bloga nuojauta, kad jei ko nors skubiai nesiimsiu, smėlis mane galų gale paskandins. Turėjau užkopti dantračiais bei spyruoklėmis iki rodyklių – ant vienos iš jų turėtų būti saugu, ar ne?
* * *
Ugnis židinyje buvo virtusi vos rusenančiomis anglimis, už lango vėl juodavo nakties tamsa, o mano galva šį kartą buvo it niekada šviesi. Net kambarys nustojo suktis. Nejutau nei šalčio, nei ypač nemalonaus karščio. Tik pajudėjęs supratau, kad vis dar esu smarkiai nusilpęs. Kai vienišos žvakės šviesoje pamėginau įžiūrėti laikrodį, pastebėjau svetimas kojas, besiilsinčias šalia, ant patalų. Žvilgt į šoną – visai čia pat nemirksėdamos mane stebėjo dvi gintarinės akys.
- Kas... Sioneira? - pratariau.
Ne, aš tikrai nesapnavau. Ir Agielė vargu ar būtų sutikusi palikti sukubą vienoje patalpoje su manimi. Tai reiškė, jog turėjau slaptą lankytoją. Galbūt netgi dvi.
- O kur... tavo archonė?.. - atsargiai pasitikslinau.
- Lilė Rangda nuėjo miegoti, - sumurkė Sioneira tyliu balsu. - Kai ji miega, aš turiu laisvo laiko sau.
- Ar tu įėjai pro duris? - pažvelgiau į durų pusę.
- Ne.
- Žinoma, kad ne... - sumurmėjau. - Kodėl tu mano lovoje?
- Aš... pati nesu tikra, - atsiliepė ji plonu, beveik vaikišku balsu, - tu mane domini. Ar galiu palįsti po tavo antklode?
- Man gerai ir taip, - pasistengiau apsikamšyti, kad jai neliktų vietos. - Palauk... kodėl mudu taip lengvai susikalbame?
Dėl viso pikto žvilgtelėjau į savo pirštus. Ne, žiedo vis dar neturėjau. Sioneira žiūrėjo į mane nesuprasdama.
- Aš ką tik kalbėjau savo kalba, tiesa? - ištariau balsu. - Tiesa. Aš kalbu lietuviškai. Kaip čia yra, kad ir tu kalbi lietuviškai?
- Nežinau, - trūktelėjo petį. - Kai aš noriu kurio nors žmogaus, tiesiog prisimenu jo kalbą ir tiek. Niekada negalvojau, kaip tai įvyksta.
- Tu užsinori ką nors sužinoti ir tiesiog iš karto sužinai? - pasitikslinau.
- Mmm... - Sioneira pasistengė apgalvoti mano žodžius, tačiau netrukus tapo aišku, jog ilgas galvojimas nebuvo jos mėgstamiausias užsiėmimas. Sukubo pirštams pradėjus žaisti mano plaukuose, jos veidas kaipmat prarado mąslią išraišką ir akys ėmė švytėti auksu. Blogai.
- Tau vertėtų liautis, - atsargiai pasiūliau jai. Kažin, ar labai pavojingas yra sukubas, paliktas be priežiūros? Neketinau rizikuoti erzindamas ją. Regis, Sioneira ir nebuvo nusiteikusi pykti.
- Tu vis dar nepasiduoti, - nusiminė ji.
- Prisiminkime, kas nutinka tavo visiems partneriams miegamajame, pridėkime mano neapsakomą norą išlikti gyvu ir tada suprasi, kodėl negali palįsti po mano antklode, - šyptelėjau.
- Bet juk daugiau nei ketvirtis jų lieka gyvi, - pamėgino įžvelgti teigiamą pusę Sioneira.
- Būtent, - paliečiau jos ranką. - Spėju, likę trys ketvirčiai atrodo labai negyvi ir tuo patenkinti. Ar šeimininkė dėl to ant tavęs nepyksta?
- Jai svarbu, kad nesimaitinčiau arti namų, - trūktelėjo petį mano dailioji išdykėlė. - Paprasti kaimiečiai jai nerūpi.
- Kaip gerai, jog ši vieta yra per arti namų, - sumurmėjau. - Kodėl tau nenuėjus kur nors toliau ir nepasiieškojus stipraus vyro, kuris atlaikytų tavo apetitą? Esu tikras, jog už akademijos sienų atrastum keletą kaimų.
- Jie visi per greitai pasiduoda, - atsiduso demonė. - Man net nereikia stengtis. Užtenka akimi pamerkti ir kiekvienas iš jų yra pasiruošęs nuplėšti mano rūbus ir patenkinti savo aistras. Kartais užtenka pažvelgti žmonių vyrui į akis ir jau žinau, kas manęs laukia. Tačiau kai žiūriu į tavąsias, aš nežinau ką galvoti ir tai mane varo iš proto... Ar tikrai negaliu palįsti po antklode? Man šalta?
Ha, žinoma... Ką ten Agielė sakė apie demonus? Lengvai suvaldomi, jei tik žinai taisykles?
- Sioneira... tavo tikrasis vardas juk nėra Sioneira, tiesa?
- Mano tikrą vardą žino tik Lilė, - sumurmėjo demonė. - Tau jo niekada nepasakysiu, tu ne mano šeimininkas... bet norėčiau, kad juo būtum. Žinodamas mano tikrą vardą, galėtum daryti su manimi ką tik panorėjęs.
Ji prisiglaudė gerokai arčiau per visas tris antklodes, permesdama vieną koją bei uostydama mano kaklą.
- Ne, - pirštu spragtelėjau jos dailią nosį. - Liaukis.
- Tie, kurie išgyveno, vėliau kalbėjo patyrę dangišką malonumą, - šnabždėjo man demonė. - Argi tu nenorėtum?
Ar bereikia sakyti, kaip greitai tokie žodžiai sugadino visą romantišką atmosferą? Mano laimei, Sioneira buvo truputį naivoka ir kalbėjo tai, ką galvojo... Pala – tai reiškia, ji buvo nuoširdi. Argi aš nesistengiau surasti sau bent bent vieną nuoširdų pašnekovą, kuris nebūtų Daeva?
Norėjau tuojau pat griebti progą už ragų. Va tik jei ši būtybė nesistengtų suteikti man mirtino malonumo, būtų kur kas geriau.
- Sioneira, noriu kad žinotum, - atsargiai pradėjau, paliesdamas pirštais jos skruostą. - Galbūt kurią nors dieną aš sutiksiu su tavo norais. Tu labai daili ir aš tikiu, jog tavo sugebėjimai verti aukščiausių pagyrimų.
Jos akys viltingai nušvito, ausys krustelėjo, gaudydamos kiekvieną žodį.
- Ar tai reiškia, jog man reikia labiau pasistengti ir tu sutiktum jau dabar? - ėmė giliau kvėpuoti.
- Tau pirmiau reiktų žinoti taisyklę, - priekaištingai brūkštelėjau nosytę. - Jei pamėginsi man pakenkti, ar užvaldyti prieš mano valią, aš paprašysiu Agielės Daevos, jog ji uždraustų tau įeiti į šiuos namus. Taip pat perspėsiu tavo archonę apie šiuos naktinius vizitus. Ji greičiausiai nebus labai patenkinta.
- Ne! - iškvėpė ji. - Aš... aš galiu ir palaukti!
- Labai norėčiau tuo tikėti, - žiūrėjau jai į akis. - Bet mudu žinome, kas tu esi. Ar galėčiau kliautis, jog nesulaužysi duoto pažado?
- Demonų pažadai galioja tik žinant jų tikrą vardą, - sumurkė Sioneira. - Net ir žinant tikrą vardą, tau reikėtų labai atsargiai ir tiksliai rinktis žodžius, nes mano rūšis visados stengiasi apeiti juos.
- Kitaip tariant, tavo žodis nieko vertas?
- Aš nesu žmogus, - uostė ji mano lūpas. - Mane valdo aistros ir aš bejėgė joms atsispirti. Pažadai bei priesaikos yra jūsų išradimas, ne mūsų.
- Bet tu esi sevitė? Tu davei pažadą savo archonei, - priminiau.
- Ne. Lilė Rangda mane išsikvietė ir aš buvau sukaustyta sevito ženklu, - ot velnias, Sioneira pagaliau rado pretekstą atsisėsti ir nusimesti viršutinę rūbų dalį, atidengdama nuodėmių vertą kūną. Jos nugarą taip pat puošė juoda tatuiruotė, gerokai besiskirianti nuo mano. Pastebėjusi mano instinktyvią reakciją, ji plačiai nusišypsojo. Rimtai užsinorėjau nugalabyti Mažąjį Eriką, kad netrukdytų lošti pokerio su demonais.
- Kadangi tu buvai tokia atvira ir sąžininga, manau, man reiktų leisti tau pasislėpti po antklode... po VIRŠUTINE antklode, - skubiai pasitaisiau.
Sioneira primerkė akis, greičiausiai galvodama apie tokio pasiūlymo privalumus bei trūkumus. Tarp mudviejų liktų dar du storos medžiagos sluoksniai ir aš nebematyčiau jos apnuoginto kūno.
- Man jau nebėra taip šalta, - nusišypsojo ji. Man norėjosi trinktelėti galvą į sieną, tačiau ši ir taip buvo apsunkusi.
- Ar tu visada sakai tiesą? - paklausiau.
- Taip, bet tik savo tiesą, - pasakė nekaltu balsu. - Demonams sunku išgalvoti nebūtus faktus. Apeiti jau turimus daug paprasčiau.
- Kai sakei, jog tau šalta, ar melavai?
Jos žvilgsnis akimirkai ėmė blaškytis į šalis.
- Marš po antklode, - nurodžiau jai, atlapodamas viršutinės kraštą. - Ir jokių triukų, antraip pati žinai, kas bus.
Sioneira kaltai šyptelėjo, tada įsirangė ir vėl prisiglaudė, murkdama bei murmėdama.
- Tu suradai puikų pakaitalą priesaikoms ir pažadams, - išgirdau murmant. - Šantažas ir grasinimai mane įkalina ne blogiau nei šeimininkės įsakymai. Tačiau tau vertėtų įsitikinti, kad pajėgsi jais pasinaudoti.
Sąžininga iki galo. Atsargiai paglosčiau jos šilkinius plaukus. Demonės kūnas kaipmat atsipalaidavo.
- Tu vis dar nori, kad tau pasiduočiau, tiesa?
- Mhmmm, pasiduok man kuo greičiau, - sumurkė šypsodamasi.
- Tau teks manimi aklai pasitikėti ir šiek tiek palaukti, - pasakiau jai. - Kol surasiu patikimesnį būdą tave suvaldyti bei įsitikinsiu, jog po mudviejų pasivartymo tikrai liksiu gyvas. O kol kas mudu galėtume tiesiog pasikalbėti. Apie ką nors.
- Bet aš nesiliausiu stengtis, - pažadėjo ji.
Man beliko atsidusti.
Taip ir gulėjome – aš po savo trimis antklodėmis, ji po viršutine, apglėbusi viena ranka ir įbedusi nosį man į petį.
Sioneiros žinios apie magiją pasirodė esančios itin išsamios, tačiau tuo pat metu keistai ribotos. Be abejo, ji žinojo patį žodį ir netgi pati sugebėjo keletą triukų, tačiau visai nelaikė jų magiškais. Tai, kas man atrodė magiška, jai buvo savaime suprantama, įsigėrę giliai į instinktus. Būtent dėl šios priežasties Sioneira pasirodė beesanti niekam tikusi mokytoja. Ji instinktyviai nujautė, kaip mudu buvome iškviesti iš savo pasaulių tarnauti savo archonams, tačiau nė už ką nebūtų sugebėjusi logiškai paaiškinti, kaip mudviems sugrįžti atgal į savo namus. Jos instinktai žinojo atsakymą, tačiau protas nesugebėjo tų žinių išversti į jokią kalbą. Be to, Sioneira neįstengė įsivaizduoti, kodėl ji turėtų išduoti Lilę Rangdą ir sprukti savo keliais. Jos visai nejaudino sevito statusas ir man vargu ar buvo lemta kada nors suprasti ją iki galo.
Ir ji išliko visiškai savanaudiška, besistengianti pasinaudoti kiekviena pastebėta mano silpnybe. Blogas, blogas sukubas.
Tolesnės kalbos krypo į neilgą mudviejų patirtį šiame pasaulyje. Kaip ir aš, Sioneira kol kas nebuvo regėjusi daug - tik akademiją ir imperijos sostinę, kai Lilė porąsyk buvo grįžusi namo. Imperatoriaus duktė savo sevitę iššaukė prieš metus ir labai ja didžiavosi. Dvariškiams Sioneira buvo tikras galvos skausmas. Moterys jos nekentė. Vyrai slapta apie ją svajojo, net ir nujausdami, kuo tai gali baigtis. Dėl jos dėmesio netgi įvyko kelios oficialios dvikovos, kurių nugalėtojai nežinojo ką daryti su savo pergalėmis. Sioneira buvo Lilės nuosavybė, o Lilė savo sevitės rankos tikrai neketino niekam žadėti. Aš tuo tarpu pirmą kartą išgirdau, kaip iš tiesų vyksta oficialios dvikovos. Daug teatrališkų judesių, daug spalvingos magijos ir minios aplodismentai favoritui... net jei šis gulėjo paslikas. Akademijoje nė vienas iš kovojančių negalėjo užmušti savo priešininko – tokia baigtis galėjo sukelti labai rimtus konfliktus tarp galingų šeimų ir akademijos valdžia neketino rizikuoti. Tuo tarpu sostinėje toks draudimas nebegaliojo. Jo paprasčiausiai nereikėjo – jei pamėgintum užmušti savo priešininką ir jo šeimai tai nepatiktų, turėtum visą aibę problemų. Antra vertus, jei minėtų problemų labai troškai – kodėl gi ne?
Sioneirai buvo nusispjaut, ar dvikovoje dėl jos dėmesio kas nors žuvo. Jai rūpėjo tik jos pačios aistros. Ir ji neturėjo jokių favoritų, išskyrus savo archonę. Kaip ir kiekviena demoniška būtybė, Sioneira turėjo sau būdingą sugebėjimą atsirasti kur panorėjusi, nebent vieta būtų iš anksto uždrausta arba apsaugota tam tikrais magiškais barjerais. Ji galėjo apžavėti ir suvilioti. Panorėjusi galėjo tapti itin stipri ir ši savybė priklausė daugiau nuo emocijų nei nuo fizinių savybių. Abejojau, ar jos kūnas iš tiesų sudarytas iš tokių pat medžiagų kaip ir mano. Išgirdusi tokį klausimą, ji paėmė mano delną ir pamėgino įvairuoti jį sau tarp kojų, kad patikrinčiau. Kaip ir minėjau – blogas, blogas sukubas. Pasakiau, kad antrojo mūsų susitikimo proga jai priklauso tik galvos glostymas ir ji turėtų šiąnakt su tuo susitaikyti. Užuot nusiminusi, ji pastatė ausis, sužiuro į durų pusę ir beregint išsisklaidė ore, palikdama mane vieną bei gerokai sutrikusį.
Po akimirkos durys prasivėrė ir užsimiegojusi Agielė įšlepsėjo basa vidun, prilaikydama mėlynos pižamos iškirptę. Stabtelėjo už kelių žingsnių, apsidairė po kambarį įtarimo kupinomis akimis, dešiniame delne nykščiu glostydama gelsvo kristalo rutulį.
- Erikai, ar pastebėjai čia ką nors keisto? - šiaip ne taip sutramdė žiovulį.
Žinoma, kad pastebėjau, tačiau kaip aš jai atsakysiu, neturėdamas žiedo? Tyliai papurčiau galvą. Sioneira elgėsi pavyzdingai, jei nepaisysime tam tikrų sukubo elgesio subtilybių. Kol kas neturėjau priežasties ją išduoti.
- Kodėl nemiegi? - susirūpino ji. Trūktelėjau pečiais.
- Tu juk supranti, ką tau sakau?
- Taip, - murmtelėjau. Šis žodis buvo paprastas. Agielė nervingai nusišypsojo, tada vėl įdėmiai nužvelgė kambarį. Nuleido kristalą.
- Pajutau svetimą esybę kažkur šioje pusėje, tačiau dabar nesu tikra... - atsiduso. - Greičiausiai paspruko. Tau viskas gerai? Jau geriau jautiesi?
Taip, aš jaučiausi geriau ir būčiau dar geriau pasijutęs, jei mudu dabar galėtume pasikalbėti be jokių kliūčių. Akimirkai net panorau, jog Sioneira grįžtų ir padirbėtų už vertėją. Dėl atlygio būtume nesunkiai susitarę. Va tik Agielė vargu ar apsidžiaugtų tokiais svečiais.
- Negaliu ir aš užmigti, - atsiduso ji. - Vos sumerkiu akis, matau save arenoje, stovinčią savo kampe, už trisdešimties žingsnių nuo Elfioros ir mano kristalas... tuo metu jis visai tuščias, išnaudotas.
Ji vėl kilstelėjo gelsvą rutulį, paglostydama jį kita ranka.
- Visą dieną kroviau į jį savo galios trupinėlius, daugiau net nebetelpa... supranti, ką tau sakau, tiesa?
Supratau, jog sekantį vakarą ji atrodys it zombis, jei šią naktį neužmigs. Tada apie pergalę beliks tik pasvajoti. Pasislinkau šiek tiek į vieną lovos pusę, atlapojau viršutinės antklodės kampą ir ženklais nurodžiau Agielei gultis.
- Ką? Aš... aš neturėčiau! - sutriko ji. - Man tikriausiai reikėtų grįžti...
Pavarčiau akis ir vėl pakartojau gestą. Mergina žvilgtelėjo žemyn, į savo pižamą, tada į mane, vis dar abejodama.
- Galbūt galėčiau trumpam, - sumurmėjo. - Tu juk tik sevitas, taisyklės man nedraudžia...
Šaunu. Jos akyse ką tik nustojau būti žmogumi. Akimirką pasijutau lyg namuose, nukeliavęs šešis metus į praeitį. Tuoj štai atsivers durys ir įeis vidun rankšluosčiu prisidengusi sesuo, ketindama pasigrobti MP3 grotuvą be mano leidimo...
Agielė nepastebėjo mano piktos minos, atsargiai guldydama rutulį ant staliuko. Kai atsisuko, aš jau buvau susitvardęs ir susitaikęs. O ką galėjau padaryti, net negalėdamas protingai atsikirsti? Ji įsirangė į lovą, apdairiai palikdama tarp mudviejų pakankamai didelį tarpą. Užklojau ją ir vėl patogiai įsitaisiau. Keista – miegas visai neėmė. Galbūt Sioneira kartu su savo apžavais suteikė man energijos, kad ilgiau atsilaikyčiau jos rankose? Kas žino, ką toji demonė dar sugeba? Ji net pati nesuvokia, kad moka kerėti.
- Turėtum pamėginti užmigti, kad greičiau pasveiktum, - nusižiovavo Agielė. - Bet abejoju, ar rytoj vakare būsi sveikas ir pakankamai stiprus. Man reikės vienai kažkaip įveikti Elfiorą... Nujaučiau, kad tavo pasiryžimas tapti mano ginklu atrodė pernelyg gerai, kad taptų tiesa.
Ištiesęs ranką spragtelėjau pirštu Agielei į nosį. Ji krūptelėjo ir sumirksėjo, prisidengdama pusę veido antklode.
- Liaukis...
- Tu pirma, - sumurmėjau dar net nesuspėjęs apgalvoti žodžių. Atsidusau. Ši lingvistinė – psichologinė abrakadabra jau ėmė rimtai erzinti. Liko tik rasti būdą, kaip bendrauti su ja visiškai negalvojant, tačiau kartu užduodant tuos klausimus, kurie man ir jai tikrai svarbūs.
Pro antklodės kraštą žvelgiančios dvi akys atrodė šiek tiek paraudusios ir apsunkusios. Man staiga dingtelėjo, kad ši naktis jau turbūt antroji, kai Agielė negali užmigti. Pasiverčiau šiek tiek ant šono ir viena ranka pasiekiau jos susitaršiusius plaukus.
- Ką tu darai? - sumurmėjo ji, gūždamasi giliau į antklodę.
- Miegok, - iškasiau iš atminties žodį.
Jos akys vis dar žiūrėjo su įtarimu, tačiau galvos glostymas darė savo ir ji pamažu atsileido. Nildos rankos mano plaukuose buvo raminantis prisiminimas. Netgi Sioneira negalėjo atsispirti tokiam gestui, tad ką jau bekalbėti apie dvi paras nemiegojusią archonę. Po kelių minučių ji jau murmėjo per miegus, o aš dar ilgai skaičiavau mintyse peraugusias kalnų kates, kol kitapus lango stiklo pasirodė pirmoji šviesa.
* * *
Pramerkęs akį pirmiausiai pastebėjau lovos gale sustingusias Nildą ir Deidrę, kurių veiduose atsispindėjo nuostaba, sumišusi su trupučiu nerimo. Kadangi viena iš jų žiūrėjo tiesiai į mane, o kita – kažkur šalia, ten pat dirstelėjau ir aš.
Ak, taip... Prisiminimai beregint siūbtelėjo į pabudusias smegenų dalis. Agielė tebepūtė į akį greta manęs, mano delnas tebesiilsėjo jos plaukuose ir šios imperijos aukštuomenė itin griežtai laikėsi taisyklių, nusakančių moterų ir vyrų santykius. Net ir jų pačių miegamuosiuose.
Mano laimei, aš neturėjau žodžių pasiteisinimams - tiesiogine prasme. Vargu ar tokie būtų pagelbėję šiuo atveju, todėl nutaisiau abejingą veidą, išsiritau iš lovos ir nusvirduliavau link durų, murmėdamas kažką apie tualetą savo gimtąja kalba. Visus raumenis dar diegė ir jaučiau silpnumą, tačiau kiti nemalonūs pojūčiai jau buvo dingę. Liga pagaliau pasiekė finišo tiesiąją.
Kai grįžau atgal, Deidrė ir Agielė jau buvo dingusios, o Nilda laukė manęs su arbata rankose. Jos veidas vėl buvo atgavęs tą pačią itin meilią išraišką... prie kurios man dar reikėjo priprasti.
Išgėręs kartų gėrimą išslinkau į didžiąją menę. Daeva jau buvo pasirengusi išeiti ir jos veide dominavo lengvas nerimas. Net pats pasijutau kaltas. Suteikiau merginai tiek vilčių ir dabar tegalėjau žiūrėti, kaip ji stengiasi įveikti sunkumus viena. Pastebėjusi mane, Agielė nusišypsojo ir pataršiusi plaukus liepė eiti ilsėtis.
Pusryčių metu stengiausi sugalvoti kokį nors planą, kuris nors truputį pagelbėtų merginai dvikovoje, tačiau veltui. Apie Agielės sugebėjimus žinojau labai mažai. Asmeniškai buvau patyręs jos kumštelio stiprumą bei tapęs magiško išdegimo liudininku. Kristalo rutulys gelbėjo Agielei šiek tiek praplėsti jos menkas ribas, tačiau jei priešininkė sugalvos panaudoti panašų, tuomet jai galas. Spėjau, jog gandai apie mano ligą jau buvo pasklidę ir Elfiora veikiausiai šokinėjo iš džiaugsmo. Tai nereiškė, jog ji pamirš apsidrausti. O jei ir pamirštų – netoliese sukiojosi Gremori, galinti priminti tokias smulkmenas vien tam, kad pažiūrėtų, kas iš to išeis.
Aš tuo tarpu buvau įkalintas kalbos barjerų ir vos pavilkau kojas. Galva normaliai ėmė veikti tik pastaruoju metu ir tik tam, kad suvokčiau, kokia beviltiška yra situacija.
Grįžęs į savo kambarį kritau į lovą ir jau ketinau imtis beviltiško plano – miegoti su viltimi, kad iki aštuntos vakaro atgausiu jėgas. Kaip tik tada pastebėjau sujudančią užuolaidą, iš už kurios kyštelėjo ranka ir pusė veido. Sioneira vėl buvo čia.
- Tik nesakyk, kad tavo šeimininkė vis dar miega, - atsisėdau, nuleisdamas kojas. Demonė išlindo iš už užuolaidos ir žengė artyn, atsargiai dirsčiodama į durų pusę.
- Lilė dabar pamokose. Man draudžiama sekti ją į pagrindinius rūmus, - atsiliepė ji.
Nesunku buvo susigaudyti, kodėl. Tikriausiai niekas neketino šluostyti vyriškų seilių upių, besidriekiančių Sioneiros pėdsakais.
- Tai jau trečias mudviejų pasimatymas, - nedrąsiai šyptelėjo gražuolė. - Tokia proga man priklauso šis tas daugiau nei vien plaukų glostymas, tiesa?
Ak štai kas... Klastinga, klastinga demonė. Jos laimė, kad aš irgi apsidžiaugiau ją pamatęs. Sioneira buvo kol kas vienintelė, galinti bendrauti su manimi be jokių kliūčių.
- Vien už tokį atkaklumą, esu tikras, jog priklauso, - nusijuokiau neišlaikęs. Jos šypsena taip pat praplatėjo ir demonė nesivaržydama pamėgino įsitaisyti man ant kelių. Ji buvo liekna ir ne itin sunki, tačiau mano iškankintam kūnui ir to užteko. Ji sumirksėjo sutrikusi, pastebėjusi mano veido išraišką.
- Mano kaltė. Turėjau perspėti, kad visą kūną skauda, - pasiteisinau.
- Ak... atleisk? - ji vikriai nuslydo nuo mano kelių ant lovos ir parietė kojas po savimi. - Ar tave kas nors sumušė?
- Ne. Tik mano kūnas stengiasi apsiprasti su šiuo pasauliu, todėl dabar nesijaučiu itin gerai, - paaiškinau, neketindamas pernelyg gilintis.
- Mmm... - Sioneiros gintarinės akys atrodė šiek tiek liūdnos. - Aš ir vėl negalėsiu tavęs suvilioti?
Taip, ji buvo absoliučiai savanaudiška demonė. Jos laimė, kad dieviškai graži ir sąžininga – tiesiog negalėjai ant jos ilgai pykti.
- Manau, jog truputį galėsi, - pratariau pagalvojęs. Jos veidas vėl nušvito. Atsargiai paėmiau ją už rankos, įdėmiai žvelgdamas į akis. - Manau, mudu puikiai susitartume. Aš tau galėčiau padaryti masažą, o tu man atsakytum į kai kuriuos klausimus.
- M... masažą? - ji atrodė gerokai nustebusi. - Tu?.. Man?
- Tik nesakyk, jog nežinai tokio žodžio.
- Ne, žodį aš žinau, - pakreipė galvą. - Tačiau žmonių vyrai man masažų paprastai nedaro... nebent krūtų graibymą galima būtų laikyti tokiu.
- Aha, - murmtelėjau nustebęs. - Kuo jūs tada iš viso užsiimate, jei tai ne paslaptis?
- Jau sakiau vakar, - prikando lūpą Sioneira. - Aš suvilioju vyrus, tada jie nuplešia mano rūbus ir tenkina savo aistras... dažniausiai iš užnugario, kol visiškai nebepajėgia pajudėti. Jei pasijuntu soti anksčiau nei jie spėja numirti, tiesiog užmigdau juos ir traukiu namo.
Savo pasakaitę ji susakė visiškai nekaltu balseliu, tarsi kalbėtų apie vainikėlių pynimą vidury pievos. Man beliko palinksėti galva.
- Tavo sutartis man tikriausiai patiktų, - laižėsi demonė. - Tačiau tau vertėtų žinoti, jog negaliu atsakyti į klausimus, jei atsakymai į juos sukeltų pavojų mano šeimininkei.
- Dėl to gali nesijaudinti, - patikinau ją. - Nors Lilė Rangda man nepatinka, kenkti jai kol kas nesiruošiu.
- Nežinau, kodėl, tačiau man norisi tavimi tikėti, - sumurmėjo ji, glausdamasi arčiau. - Ar dabar gausiu savo masažą?
Po kelių akimirkų ji jau gulėjo nuoga ant pilvo, vidury lovos, nerūpestingai nusviedusi savo rūbus kur pakliuvo, o aš darbavausi ties jos kaklu ir mentėmis, jausdamas tiek jos stangrią, švelnią odą, tiek savo skaudančias rankas. Pirmas klausimas buvo atsakytas neištarus nė žodžio. Taip – demonai irgi turėjo įsitempusius, sustirusius raumenis. Sioneira balsu išreiškė pasitenkinimą, kai pamėginau atpalaiduoti josios. Man tikriausiai vertėtų apsirūpinti kvapniaisiais aliejais, jei ši išdykėlė sugrįžtų antram raundui. Dar nežinojau, kaip reikės tai paaiškinti Agielei. Gal man tiesiog spjauti į visą politiką ir sakyti tiesą?
Masažas šiek tiek apsunkino mūsų pokalbį, nes demonei buvo sunku susikaupti į mano klausimus. Šie iš tiesų buvo susiję su Lile Rangda. Man reikėjo skubiai sužinoti šį bei tą apie burtininkus ir jų burtus. Kurie iš burtų buvo patys paprasčiausi ir plačiausiai žinomi? Sioneira tarnavo Lilei visus metus ir panašios informacijos buvo sukaupusi pakankamai. Anot jos, paprasčiausi burtai buvo tokie, kuriems nereikėjo daug žinių ir vaizduotės. Plačiausiai buvo paplitusi telekinezė bei įvairios jos formos. Telekinezei nereikėjo jokių specifinių žinių, ypač kai ji buvo pritaikoma pačia grubiausia forma – kinetiniais smūgiais. Tokiems net nereikėjo jokių burtažodžių - užteko matyti objektą, kuriam ketinai suteikti smūgį. Poveikio stiprumas priklausė nuo to, kokį energijos kiekį kerėtojas pajėgė konvertuoti per tą mažytę akimirką.
Laipteliu aukščiau stovėjo šviesa. Naktį nesugebantis pasišviesti burtininkas net nebuvo laikomas burtininku. Šviesai skirti „eilėraščiai“ irgi neegzistavo, jų paprasčiausiai nereikėjo. Pats akivaizdžiausias pavyzdys švietė visiems virš galvų kiaurą dieną, užteko įsivaizduoti ir konvertuoti energiją į šį vaizdą.
Ugnis tuo tarpu buvo kur kas sudėtingesnis reiškinys. Kartu su šviesa, joje dar buvo įkaitusios plazmos karštis. Sioneira, žinoma, nežinojo tokių smulkmenų, tačiau iš jos ankstesnių pavyzdžių man jau buvo pakankamai aišku. Nežinodami tikslios ugnies sandaros, burtininkai kliovėsi tuo, ką matė židinyje, degant malkoms. Ten buvo karštis, liepsna ir šviesa – būtent apie tai ir buvo eiliuojama visose versijose, pačiais įvairiausiais būdais. Nė vienas iš jų neturėjo nieko bendro su mokslu.
Kai murkdama iš malonumo demonė pradėjo man versti trūkstamus žodžius į sitrų kalbą, jau buvau rimtai nusiteikęs suteikti jai „laimingą pabaigą“. Mano rankos slinko prie jos šlaunų vidinės pusės – kaip tik tada Sioneira ūmai nutilo, piktai sušnypštė ir šastelėjo nuo lovos, lenkdamasi išmėtytų rūbų.
- Atsiprašau, - kilstelėjau delnus. - Daugiau į tą zoną nesikėsinsiu, supratau...
Ji suniurnėjo kažką nesuprantamo ir išnyko, taip nieko ir nepaaiškinusi.
Po akimirkos durys prasivėrė ir vidun žengė Deidrė su antklodžių ryšuliu glėbyje. Nuleidau rankas, lengviau atsidusdamas. Sioneira pyko visai ne ant manęs, o ant Visatoje tvyrančio nuolatinio chaoso, kuris neleido jai patirti malonumo. Mintyse padėkojau dievams, kad demonė tik išnyko, o ne užpuolė vargšę tarnaitę. Vargu ar būčiau pajėgęs ją sustabdyti.
Deidrė truputį nustebo, aptikusi mane klūpintį lovos viduryje. Kadangi abu turėjome problemų su kalba, išvengiau bereikalingo aiškinimosi, ką iš tiesų veikiu tokioje pozoje. Ženklais parodžiau tarnaitei, kad norėčiau gauti popieriaus lapą ir su kuo rašyti. Pamažu mano galvoje dėliojosi planas, ką tokio Agielė galėtų nuveikti Arenoje, kad Elfiorai tikrai nepatiktų. Tai reiškė, jog ketvirtojo pasimatymo metu Sioneirai būsiu skolingas kur kas daugiau nei šį kartą. Vyliausi, jog tuo metu būsiu atgavęs visas jėgas.
Deidrės atgabentas popierius atrodė storokas, tačiau pakankamai lygus ir beveik baltas. Vietoje rašiklio gavau rašalinę ir smailintą plunksną. Su šia dar reikėjo išmokti elgtis, todėl tuojau pat pareikalavau dar vieno popieriaus lapo.
Kadangi Agielė vargiai būtų supratusi užrašytas instrukcijas, man beliko vienintelė reali išeitis –viską pavaizduoti komikso stiliumi. Mano laimei, su šiais patirties jau turėjau. Kai dar tebebuvau keturiolikos metų paauglys, su vienu iš draugų truputį padauginome „Marvel“ produkcijos ir nusprendėme patys sukurti savo komiksą. Tuo metu jautėmės patys išmintingiausi pasaulyje, turintys ką pasakyti bei parodyti plačiosioms masėms. Esu tikras, jog visi paaugliai anksčiau ar vėliau patiria tokią akimirką ir imasi kokios nors veiklos ne pagal savo nosį. Mudu buvome ne išimtis. Dešimt įžanginių puslapių šiaip ne taip nupiešėme per savaitę. Tada supratome, jog komikso kūrimas yra siaubingai nedėkingas užsiėmimas. Tai, kam mes sugaišome beveik septyniasdešimt valandų, draugo vyresnysis brolis peržiūrėjo vos per kelias minutes ir kreivai šypsodamasis pareiškė „judu bičai pavarot... apie ką čia? “
Patogiai įsitaisęs prie staliuko, padalinau popieriaus lapą linijomis į keturias dalis. Viršutinėje dalyje, kairėje pusėje nupiešiau Agielę, stovinčią savo kampe, arenoje, su kristalo rutuliu vienoje rankoje. Prieš ją, kitame arenos kampe stovėjo Fera Elfiora. Abi pasiruošusios kautis. Jas abi stebėjo minios žiūrovų. Net neabejojau, kad šių susirinks pakankamai, Agielė tai irgi nujautė.
Žemesnėje skiltyje abi priešininkės jau buvo sulaukusios signalo pradėti. Blondinė griebėsi burtų, kuriuos geriausiai išmanė. Spėjau, jog tai bus ugnis. Galų gale, Fera žadėjo susvilinti Agielės veidą. Kokiais dar burtais pajėgtų tą atlikti? Taigi – ugnis.
Mano archonė tuo tarpu kaire ranka prisidengė akis, tuo pat metu sukurdama vieną lengviausių efektų – šviesą. Ne šiaip žiburėlį, skirtą rūsyje pasišviesti, ne... Jos šviesa privalėjo žūtbūt trumpam apakinti Ferą, išvesti ją iš pusiausvyros. Galbūt tam netgi bus sunaudota didžioji dalis kristalo įkrovos. Koks skirtumas? Ši dvikova niekaip negalėjo tapti spalvingos magijos šou, jei Agielė ketino nugalėti. Viskas turėjo būti atlikta kuo greičiau ir kuo brutaliau.
Trečioje skiltyje Elfiora pati trynėsi akis, užmiršusi savo ugnies burtus. Visi žiūrovai atrodė apspangę – o ko jie tikėjosi? Garbingo apsikeitimo liepsnomis? Agielė tuo tarpu visu greičiu skuodė į savo priešininkę, pasiruošusi išburti dar vieną blyksnį, jei ši atsitokėtų anksčiau.
Paskutinis piešinys. Mano archonė jau pasiekusi Elfiorą. Ši mėgina kažką burti, tačiau Agielės kumštis jau lekia plačiu lanku į šios veidą. Ir jei smūgis nors kiek primins tuos, kuriuos aš patyriau, turėtų vieno visiškai užtekti. Jei ir neužteks, Elfiora nepajėgs išburti nieko, kol Agielė sukiosis per žingsnį nuo jos. Šie žmonės pamokų metu praktikavosi pernelyg idealiomis sąlygomis. Jokio blaškančio triukšmo, visi po vieną, gražiai. Štai dabar ir atėjo metas patikrinti, kiek tai veikia.
Atsidusęs peržvelgiau visus keturis eskizus, tada ėmiau ryškinti detales bei dėlioti šešėlius. Plunksna girgždėjo, čirpė ir visaip kaip stengėsi nužudyti mano ausis. Poroje vietų jau kėpsojo rašalo dėmės. Velniai jų nematė. Dėl viso pikto sudėliojau lotyniškus numerius kiekvienos skilties kamputyje. Priekabiai peržiūrėjęs kelis kartus, patikrinau smėlio laikrodį ir išslinkau ieškoti Deidrės. Jei pamokų laiko grafikas nesikeitė, tuomet tarnaitė jau turėjo ruoštis iškeliauti pas savo šeimininkę su pietumis. Pasitikęs ją prie virtuvės, įdaviau į rankas susuktą popieriaus ritinėlį. Ji buvo pakankamai protinga ir man neprireikė daug aiškinti.
* * *
Kai pabudau, pro langą vidun plūstanti šviesa atrodė įtartinai susilpnėjusi. Skubiai atsisėdau lovoje, sugrieždamas dantimis iš skausmo. Po pietų prigulęs pasnausti tikėjausi, kad iš pamokų grįžusi Agielė mane pažadins ir mudu aptarsime dvikovos planą. Neabejojau, jog man teks įtikinėti savo archonę vardan pergalės mesti aristokratišką savigarbą per tvorą ir trumpam pasikliauti išgyvenimo instinktais.
Smėlio lygis jau buvo ties septinta valanda su puse. Tai reiškė, jog Agielė sėdo ant žirgo ir spruko iš akademijos pabrukusi uodegą... Jei rimtai, greičiausiai ji nenorėjo su manimi kalbėtis, nujausdama ko iš jos paprašysiu. Grieždamas dantimis iš skausmo, užsimečiau mėlyną chalatą, suradau savo šlepetes ir išlindau į foje, Daevų menėse neradęs nė gyvos dvasios. Kažkas šurmuliavo virtuvėje. Įslinkęs pro duris išvydau vyrą ir tris moteris, besisukiojančius aplink puodus rūškanais veidais. Jie irgi nujautė, jog vakarienė greičiausiai nebus itin linksma. Vyras ir dvi moterys buvo nuolatiniai virtuvės darbuotojai. Deidrė jiems tik pagelbėjo. Išvydusi mane, tarnaitė gerokai sunerimo.
- Ar Agielė buvo grįžusi? - paklausiau griežtai ir dar savo kalba. Deidrė nebuvo tokia kvaila, jog nesuprastų klausimo, ypač išgirdusi šeimininkės vardą. Negana to, ji greičiausiai buvo gavusi įsakymą netrukdyti manęs ir neatsakinėti į klausimus, jei imčiau ieškoti Agielės. Mano laimė, Deidrė nesugebėjo apsimetinėti. Manęs vengiantis žvilgsnis, nevykusi pastanga nukreipti pokalbį ir aš jau lėkiau pro duris į kiemą. Dėkui Deivei – Agielė visgi nespruko nuo Elfioros, gėdingai pabrukusi uodegą. Vietoje to, ji ketino gėdingai sutikti savo pralaimėjimą arenoje. Aš tam nebūčiau pritaręs – dėl to ir visas šis cirkas.
Pasiekęs keturių vartų perėją prisiminiau vilkintis tik pižamą, chalatą ir šlepetes. Jei ne apvalios pirmų sutiktų praeivių akys, būčiau ir tai pamiršęs. O kas man? Tegu žiūri ir mokosi – mados greitai keičiasi.
- Erikai! - Deidrė pagaliau susiprato apsivožusi su šeimininkės įsakymais ir dabar vijosi mane, ketindama partempti atgal.
- Labas vakaras, - skubiai burbtelėjau tai pačiai porelei. Ir nėriau pro vartus, paspartindamas žingsnį. Antrajame akademijos kieme išvydau gerokai daugiau žmonių – visi jie traukė link arenos, ketindami pamatyti šio vakaro reginį. Daugiau žmonių, dekoratyviniai krūmai dešinėje... Atlikau nesudėtingą aritmetiką ir po akimirkos Deidrė visu greičiu praskuodė pro šalį, naiviai tikėdamasi nutverti mane minioje. Išlindęs iš už krūmų pasirinkau kitą kelią, tuo pačiu pasisveikindamas su dar keliais nustebusiais praeiviais. Merginos ėmė juoktis prisidengusios lūpas. Nieko nuostabaus – ką tik Daevos sevitas išlindo iš krūmų vien tik su naktiniais ir chalatu. Valio man – buvau garsus ir visi čia pažinojo mane iš veido. Merginos dėl viso pikto nusprendė luktelėti, ar neišlįs iš tų pačių krūmų dar daugiau kompromituojančios medžiagos. Vienas iš vaikinų pakuždėjo arčiausiai stovinčiai į ausį. Ši nutaisė pasibjaurėjusį vaidą. Dar daugiau juoko. Nujaučiau, jog šį vakarą Agielės pralaimėjimas nebus vienintelė stambi naujiena.
- Hm? - grįžtelėjo į mane kažkur matyta raudonplaukė, išgirdusi atsainų „labavakarą“. Ak taip – Oliana Izaja ir jos pusseserė laikėsi kartu, kaip visada. Trečioji kompanijoje buvo pilkoji šešėlių markizė Eligija Gremori, šį kartą vėl pakeitusi stilių bei spalvų kombinaciją. Šios trys merginos greičiausiai turėjo atskirą menę, skirtą vien suknelėms.
- Ar nieko nepamiršai, Erikai? - nužvelgė mano skaudantį kūną Gremori. Jos lūpose netgi tariausi išvydęs šypseną. Rimtai – jei išmatuočiau liniuote atstumą tarp jos lūpų kampučių, pusės milimetro skirtumas veikiausiai susidarytų.
- Jūsų laimė, kad visi mano geriausi atsakymai į kvailus klausimus pasiliko toli už kalbos barjero, - pasakiau, nelėtindamas žingsnio. - Išgraužkit ir iki kito.
Abi pusseserės irgi nusišypsojo, atsakydamos į mano malonią šypseną. Gremori tik mirktelėjo. Rimtai įtariau, kad be manęs ir Artūro į šią planetą bus prasmukę keli kiborgai iš paralelinės visatos ir Gremori šiuo atveju buvo visai ne pavardė, o modelio gamyklinis akronimas. Dar turėjau išsiaiškinti, ką jis reiškė.
Kuo arčiau arenos, tuo daugiau pažįstamų veidų. Didžiąją minios dalį sudarė tarnai ir svita, atlydėję savo šeimininkus. Dar čia buvo susirinkę mokytojai, visi iki vieno juodais rūbais, be jokių išskirtinių ženklų. Jei dvikovos šioje vietoje buvo naudojamos vietoje egzaminų, tai juodieji turėjo puikią progą įsitikinti, ką jų moksleiviai įsikalė į savo galvas.
Visai netoliese ėmė garsiai juoktis vyriška kompanija, kurioje atpažinau tik vieną senokai bematytą snukelį. Kietas Vyrukas arba kitaip – Iberijus Kantas vėl buvo išsipuošęs ir pasiruošęs šimto metų partizaniniam karui. Ginklų iš už jo diržo kyšojo nesveikai daug. Jis ir jo draugai dabar linksminosi, aptarinėdami mano pasirodymą. Kadangi kitų keturių kilmės bei sugebėjimų nežinojau, pasilaikiau visus nepadorius gestus sau. Ir pačiu laiku.
- Va tai aš TIKRAI pavadinčiau efektyviu apsireiškimu, - išgirdau medumi teptą balsą. Anzu Rangda gestu sustabdė visą tarnų bei savo pakalikų svitą. Jos sesuo Lilė prisidengė lūpas, kaip ir didžioji dalis ją lydinčių damų. - Labas vakaras, Erikai. Ar tavo šeimininkė pritrūko pinigų tavo rūbams?
- Prašyčiau, - pavarčiau akis. - Ji turi tiek pinigų, jog aš pradėjau naują rūbų mados liniją. Nilda ir kompanija kaip tik kala podiumą anapus tvoros. Lankstinukai, skrajutės ir kitos šiukšlės pasipils rytoj iš ryto, taip kad saugokitės!
Abi sesutės susižvalgė, nesupratusios nė žodžio. Man beliko atsidusti. Tiek žodžių iššvaistyta veltui. Bet pala...
- Tai jau ketvirtas mudviejų pasimatymas, Erikai, - sumurkė Sioneira, apsireikšdama man iš kairės bei keldama nuo veido tankų šydą. Ji savo šypsenos nė neketino slėpti, kaip ir savanaudiškų ketinimų. - Ar šį kartą man kas nors priklauso?
Vyrų balsai aplink mus kaipmat nuščiuvo. Jau beveik galėjau girdėti į grindinį tyškančias seiles.
- Turėk gėdos, - burbtelėjau demonei. - Jei mudu pradėsime šioje vietoje tenkinti tavo geidulius, revoliucija bus garantuota.
- Mmm, taip, turbūt tavo tiesa, - prigesino savo entuziazmą sukubas. - Aš patykosiu kitos progos.
- Sioneira, tu supranti šį žmogų? - paklausė Lilė griežtu balsu, kurį išgirdusi demonė šiek tiek įsitempė.
- Taip, šeimininke. Jis vis dar nepasiduoda mano apžavams, tačiau jo rankos ir pirštai tikrai magiški, - paskutinius žodžius ji kone išmurkė.
- Iš kur tokios žinios? - susidomėjo Anzu. Sioneira dirstelėjo į ją didelėmis akimis, greičiausiai susipratusi, kokią duobę išrausė liežuviu. Jei Lilė pareikalaus tiesos, ji turės paklusti. Archonė galėjo uždrausti Sioneirai iš viso mane lankyti. Man nuo to nebuvo nei šilta, nei šalta.
- Pasakyk savo šeimininkei, jog mes visi vėluojame į Daevos ir Elfioros šou, - dirstelėjau į arenos vartus. Rimtai – esu per daug geras. Ši demonė turėtų man masažą daryti kiekvieną vakarą, užuot zyzusi paslaugų iš manęs.
- Turint galvoje, jog aš esu viena iš teisėjų, mes turime kalnus laiko, - nusišypsojo Lilė, išklausiusi vertimą. - Tai kaip ten dėl magiškų rankų, Erikai? Dar vienas tuščias gandas, ar jau spėjai susipažinti su Sioneira be mano žinios?
Atsidusau.
- Jei tau iš tiesų taip rūpi, kodėl tau neatėjus į mano kambarį vėlai vakare ir neįsitikinus savo... - pasiūlymo nespėjau užbaigti. Gal ir gerai – turėjau įtarimą, jog siūlymas susipažinti intymiai man galėjo baigtis turistine kelione po vietinius požemius.
- Erikai!!! - pastebėjo mane Deidrė, vikriai laviruodama minioje. Ji ir išgelbėjo mane nuo savęs.
- Šūds! Man laikas vidun! Gero jums vakaro, panos! - skubiai išbūriau, nerdamas pro vartus. Jos nežinojo, kaip reaguoti į tokį įžūlų elgesį, todėl mane besivejanti Deidrė natūraliai tapo kitu taikiniu. Girdėjau, kaip sesutės įsakmiai sustabdė tarnaitę ir ši ėmė atsiprašinėti išsigandusi, tik dabar atpažinusi imperatorišką svitą. Aš tuo tarpu patekau į platų praėjimą tarp dviejų tribūnų su žiūrovais. Šių susirinko daug, tačiau laisvų vietų taip pat buvo likę pakankamai. Ypač apatinėse eilėse, kur tikriausiai grėsė didžiausias pavojus nukentėti nuo į tikslą nepataikiusių burtų. Man tiko, nes neturėjau jėgų kopti kur nors aukščiau.
Prieš mane, šiek tiek žemiau plytėjo arenos kovos laukas – tas pats, kuriame su Artūru atsiradome pirmą kartą. Tai buvo apskrita, akmenimis išmūryta duobė, mažiausiai keturiasdešimties žingsnių skersmens. Joje aiškiai matėsi trys atskiri ratai – vienas didesnis viduryje ir du mažesni priešinguose arenos galuose. Agielė ir Fera jau laukė viduje, abi sustojusios savo mažesniuose ratuose. Blondinė pastebėjo mane tuo pat metu, kaip ir mano archonė. Ar aš taip smarkiai išsiskyriau spalvomis? Vargiai. Tiesiog susirinkusi minia ėmė murmėti į mano pusę, išvydusi tiek netikėtą svečią, tiek jo neįprastą aprangą. Tai ir patraukė abiejų kovotojų dėmesį.
Jei Fera ir buvo nutaisiusi pergalingą miną iki man atvykstant, tai dabar ji atrodė nesveikai išblyškusi. Tikriausiai pagalvojo, jog atėjau viešai prilupti jos. Deja, neturėjau jėgų net nusileisti į duobę. Agielė tuo tarpu atrodė nustebusi ir sunerimusi. Kai įsitaisiau ant suolo, akivaizdžiai ketindamas likti paprastu stebėtoju, viena iš kovotojų lengviau atsiduso, o kita nuleido akis į žemę.
Už kelių žingsnių nuo manęs sėdėjo vienintelė žiūrovė, drįsusi įsikurti pirmoje eilėje. Dirstelėjau į ją viena akimi. Po to dar kartą, jau gerokai įdėmiau. Tai buvo ta pati rudaplaukė, visur lydėjusi Ferą Elfiorą. Nusišypsojau neišlaikęs – mudu akivaizdžiai buvome vieninteliai tikri sirgaliai, kiekvienas sergantis už savo pusę. Išvydusi mano šypseną bei įtartiną aprangą, rudaplaukė atsargiai persėdo keliais žingsniais toliau.
Minios šurmulys ėmė staigiai rimti. Pasirodė jau matyta imperatoriškoji svita, traukianti tribūnos viršumi į platų balkoną, rezervuotą kaip tik abiems sesutėms ir jų palydai. Lilė ir Anzu patogiai įsitaisė savo krėsluose. Sioneira atsisėdo šalia savo šeimininkės, nuleidusi šydą, kad neblaškytų vyriškos auditorijos dėmesio.
O šalia manęs klestelėjo visa išraudusi Deidrė. Dėbtelėjo piktomis akimis, netardama nė žodžio, tada sužiuro į areną, į savo šeimininkę, kurią ką tik nuvylė. Nujaučiau, kad man vėliau teks atsiprašyti paauglės. Dar vienas masažas?..
Mūsų dėmesį patraukė balsas, sklindantis nuo balkono. Nepažįstamas vyras juodais drabužiais turėjo priklausyti mokytojų klasei – jie vieninteliai rengėsi juodai. Jis atrodė gerokai garbesnio amžiaus, su plačia, pilka barzda, dengiančia didžiąją dalį veido. Ir jis ką tik aiškiu balsu paskelbė šio vakaro programą.
Tapo aišku, jog Agielės ir Feros dvikova nebus vienintelė. Dar dvi poros metė savo iššūkius, o viena netgi sutiko perkelti dvikovos laiką. Tikriausiai tam, kad krūvoje būtų linksmiau. Mesti burtai lėmė, jog Daevai ir Elfiorai teks žengti pirmoms, štai abi ir stovėjo pasiruošusios, šiek tiek įbaugintos minios dėmesio.
Teisė paskelbti dvikovos pradžią atiteko Anzu Rangdai. Vos juodai apsirėdęs vyras baigė savo kalbą, mergina nieko nelaukdama pakilo iš savo krėslo ir lengvu žingsniu prisiartino prie balkono krašto. Ji nebuvo nusiteikusi daug kalbėti.
- Agiele Daeva, Fera Elfiora, ar judvi pasirengusios?
Abiejų atsakymai nuskambėjo tuo pat metu, tvirtai ir užtikrintai. Kaži, kaip iš tiesų jautėsi mano archonė? Vaidinti tvirtą ji sugebėjo puikiai – net ir tada, kai viduje viskas byrėjo į šipulius.
Anzu ištiesė ranką. Balta nosinaitė pakilo nuo jos delno ir lėtai nuskriejo virš arenos centro. Suvirpėjo, burtams nustojus veikti, tada ėmė laisvai kristi. Žiūrovai nuščiuvo, areną apgaubė mirtina tyla.
Kažkur anapus akademijos sienų nuaidėjo tolimas man dar neregėto paukščio klyksmas.
Visa čia pat Deidrė tyliai šnabždėjo maldą.
