rašyk.lt: Kūriniai / Audrius SGG / Ieškoti dienos

Kai valtis tols nuo kranto. Nuo mūsų karo.
Ar mosi man? Ar apkabinusi šalia niūniuosi?
Ištirpęs akmenų takelis mums po kojom skęs.
Kai valtis tols nuo kranto purvino... į švarų.

Kai saulė raudona nelyg širdis. Žemyn į jūrą.
Ar grįši atgalios? Ar galvą ant peties padėsi?
Suskilę, skausmo kupini namai ant kranto degs.
Ir saulė raudona nelyg širdis... į kraują sūrų.

Kai blėstantis ruduo skaudės. Už mūsų kaukių.
Ar liksi jam? Ar į akis, kurias užmiršę, žvelgsim?
Ant kranto nebaigta išgert kava atvės visam.
O blėstantis ruduo skaudės. Gelsvoj palaukėj.

Kai atsigulęs aš stebėsiu dangų. Šitaip švarų.
Ar verksi man? Ar apkabinusi šalia ilsėsi?
Ištirpęs akmenų takelis mus į dieną gražią ves.
Stebėsim tokį gražų dangų. Praėję savo karą...

Blogas komentaras Rodyti?

2015-10-25 20:51

gunta

didesnei atgaila-> didesnei atgailai

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2015-10-25 20:48

gunta

kuro->kuo

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2015-10-25 20:46

gunta

amžinai žmogus (todėl kad žmogus, o ne vabzdys) ieškos ramybės-laisvės, į kurias veda kova(karas); bet ramybė ir laisvė yra viduje, o ne išorėje, kiekvienas kariauja savo karą, kol jo sąmonė išeina savo valia į save laisvą-į savo laisvą ir ramų protą.

principe, per atgailą žmogus dvasiškai ūgteli; kuro didesnė atgaila, tuo gilesnis dvasinis augimas, o kuo didesnis nusidėjimas, tuo didesnei atgaila yra galimybė. štai-atsakymas, kodėl visi šventieji, dauguma jų, buvo velnių velniai savo darbuose, ir nušvitus atgailai, užaugo iki dvasinių šviesulių... nėra nusidėjimo-nėra atgailos, nėra dvasinio augimo. va tau ir kovos. gyvenimo kovos kiekviename savo viduje, jos vyksta kelyje į save ramybėje ir laisvą.

sakralus eilėraštis, jis ne kūrinėlis.
įsivaizduok, randa archeologai po tūkstančių metų šitą tekstą, ir randa kokio nors tom kom poto kratinį... :)

šitą supras, nes upę perbrenda žmogus (nors vanduo teka ir į tą patį du kart neįbrisi) tačiau brenda per upę toje pačioje vietoje, tik vanduo teka, o brenda iš kranto į krantą. (kaip ir prieš tris tūkstančius metų, tūkstantis metų prieš mūsš erą, o taip pat-iš kranto į krantą)

eilėraštis apie meilę, jokios dramos. dvasingas. (o juk meniniai kūriniai dvasiai, o ne pilvui...) 5

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2015-10-16 21:01

TomKomPotas

toks pagraudenimas padėvėtais įvaizdžiais. kartais jaučiu simpatiją tokiems kūrinėliams. 3+

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2015-10-16 11:06

Takioji Neris

Labai gražus eilėraštis. mūsų karo tai nereiškia tikrą karą, bet mes kariaujam kiekvieną dieną ir labai gražu, kada sugebam nuo to apsivalyti. Būtent taip aš perpratau šią mintį.

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2015-10-15 23:24

Ganau avis

Ech tos dramos, tie karai.

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2015-10-15 23:15

Audrius SGG

Ačiū už nuomones. Smagu, kad buvo kam patiko. Raimondai radai, tik nepastebėjai: nuoširdumą ir paprastumą. KrisoHarė: šiame kūrinyje optimizmas yra mirtis.

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2015-10-15 22:58