Jungtinis darbas su renapoezija. Į visus klausimus atsakys vakvakas.

Šis kūrinys buvo publikuotas poezijos konkurso „visi porom, Dievas – už tvoros“ antrajame etape.

kūrinio bendraautorė - renapoezija

Lipu tribūnon. Mosteliu pajuodusiu sparnu: meldžiuosi Viešpačio  galybei.
Tik jis supras, ko mintyse geidžiu.  Ir ką galėčiau vardan to aš paaukoti.
Garsiai tyliu, o salėje visi man pritaria prikimusiais balsais.
Staiga kažkas jų, iš labai toli, nelyginant  višta, pakėlęs balsą ima kudakuoti,
Kol ne tik man, bet ir visiem juodiem dėl kudakavimo aštraus pavojų sukelia gyvybei.

Suėmęs galvą, tartum anglis pajuodusiais sparnais,
Pasineriu į pagal spalvą artimą pasaulį.
Mane ir vėl  prismaugia palei juosmenį pavydas.
Kad, kaip kiti, neidentifikuoju konspiracinės apgaulės
Ir nebeguodžia jau net mėgavimasis ne laiku aplankančiais erotiniais sapnais.

Esu nuliūdęs. Negaliu pakęsti, kai komforto zonoj knibžda konkurentai.
Nors jie už nugaros. O jei jie prieky, aš tiesiog pasisuku šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu.
Jie vėl už nugaros. Ir skrisčiau sau aukštyn kranksėdamas (ne kudakuodamas), 
Bet taip per galvas lipdamas aš metastaze, organizme plintančia, tampu,
Lyg negaliotų man kanonai, šventinimai, sakramentai.

O... Koks aš vargšas, juodas. O gal pilkas? Ne, vis tik juodas.
„Esi sumautas kovarnis! “ – girdžiu...
Bandau sukrankt, bet snapas jau užšalęs, po bandymo išreikšti, kuo lipdamas tribūnon aš tampu.
(Ko gero, paprastu gaidžiu,
Nors ne raudonas, rodos, ant galvos man kuodas).

„Išbraukite. Išbraukite, prašau! ”-
Vėl pabudau iš ne laiku aplankiusio aš sapno apie vaivorykštinius kiaušinius ne vietoje padėtus.
Dėl kažkokios, daugybę kartų paukščiais pažymėtos priežasties, visi kelia po ranką.
Blaškaus, nes nežinau, kurį pakelti sparną, kad man taip pat lesykloj skirtų šiek tiek vietos.
Keliu abu (už kiaušinius, vyrai!). Jei priskaičiuos per daug – aš neprisipažinsiu, bet atsiprašau.