+S (Julija Sinkis)

Iš Radijo karietos montažų.

Norėtųsi ir  man
Greičiau matyt išnokusią karietą
Ir tart  komandą: по местам! (į vietas).
Kad ir labai ne koks vežėjas būtum,
Tačiau kariškio bent šiek tiek
Jo elgsenoje būtinai yra. 
Meldžiau kantrybės sau
Ir kartais nesuvaldomam liežuviui,
Dėbčiodamas į staktą viršum durų
Ir laukdamas, kol pirmas ekipažas
Be praradimų į karietą grįš.
Iš tų  laikų, iš tos žiemos,
Iš sausio vidurio,
Penkiolikta diena žymėto.
Ir štai ant staktos vėl kryželis
Ir parašas: + S (Sinkis Julija)

Kalbėki,  ponia, pakalbėk,
Kai Dievas su tavim
Suprantame, kad su mumis
Taip pat kartu:

– Buvome Druskininkuose. Tai vienuolika  dolerių į parą. Ir  kambariukas, ir  maistas. Ir daktaras tave patikrina. Ir masažus daro. Ir vonias daro. Tai mes ten buvom penkias ar šešias dienas. Kambarys, kur mes valgėm – dvidešimt aštuoni žmonės. Buvo šeši lietuviai, o visi kiti žydai Tai jūs žinokit: kur jau žydas eina, tai ten gera vieta. Tai dabar šituos Druskininkus reikia garsinti Amerikos laikraščiuose. Ir visi Amerikos lietuviai – jau pasiturintys – atvažiuotų į Druskininkus ir atvežtų pinigą. Atplauktų doleriai. Bet jie neateis, kol jūs nepadarysite skelbimų, kiek kainuoja. Ir viską Tai visos  senos ledi  čia  suvažiuos ir atveš daug  dolerių. Labai gražūs Druskininkai. Tokie  gražūs, tokie  pušynai ir  tas ežeras...

Kalbėki, Julija  kalbėk.
Kai amerikonė gimtą kraštą  giria,
Lengviau atsikvepia krūtinė –
O tu, Tėvyne, šimtąkart nepaprasta.
Net  pagalvoju:  netiesa,
Kad ir poezijai rinktinių žodžių reikia.
Kažko, kas būtų mįslė,
Kažko, lyg net ne man;
Lyg angelams
Lyg  dangui pagiedota.
O tu kalbėki,  Julija, kalbėk
Kaip muziką klausau tave
Girdžiu  nelyg  M. K. Čiurlionį.
Štai vėl į masę iš tylos
Išnoksta ji, būtoji karieta
Kur net ir Dievą  kalbinom kaip  žmogų.
Atrodytų, sudužo net  be priežasties,
Palikus šipulius kelis,
Bet gal -  kad ir per ją mokėtume priimti  karą.

Į ekipažą renkamės,
Ir Viešpats žvakę laiko.
Šviesa žvaigždynų  po akių vokais
Bet  šit po truputį, labai lėtai,
Ateina išmintis, kai reikia ir savęs paklausti:
Kam reikalinga ji, mūsiškė praeitis,
Kai į karietą  renkamės tie  patys?

Tą pirmą kartą šitaip klausti nereikėjo
Atsimenu, kaip Tomas V:                                         
– Sakyk, vežėjau, kodėl tokia  kelionė?
Kaip ją  suprasti?
Ir ko ieškosime  joje?
– Širdies... Žmogaus širdies, Tomai  Vaisieta.
Ir nesijuok, prašau,
Dar nemanyk, kad išprotėjo senis.