Peizažas su T. Vaisieta

Iš Radijo karietos montažų

Atrodytų, dar Jo nėra,
tačiau  žinau – ir jis yra.
Atėjo  prisimintinu pabūti.
Todėl toks pats, kaip ir tada.
Taip, taip, aš apie Tomą čia kalbu,
Taip,  taip, Tomą  Vaisietą.
Noruliuose užgimęs,
Perlojoje  mergas mylėjęs
Nedzingėn  –  į mokyklą  ėjęs.
Gražuolis,  kad... imk  molį
Ir lipdyk,  lipdyk. lipdyk
Sudievinto žmogaus statulą.

Dėkoju, Tomai,
Kad šitaip vėl į atmintį
Nelyg dėlė į kūną.
Lipdyt tavęs nereiks.
Prisimenu, barei:
Išgirdęs dainą
– Ką paistai?  Ką, vežėjau, paistai? –
Galvoj girgždena karieta?
Jau nemenkai  gyvenimo pamatęs,
Bet, patikėk, tokios galvos dar –  ne

Nebuvo man skaudu
Net pasistiepus rodyti į ją:
– Tomai Vaisieta, pažiūrėk, kad ji,
Netgi aukštesnė už mane,
Galva vežėjo, o joje –
Matyk, girdėk,  mąstyk! –
Visais kelias girgždena karieta.
Nejau manai, kad prireikia meluoti,
Kai nuojautose jau ir Dievą šaukiantis girdžiu?

Palaukęs minutėlę pasakei;
– Atrodo, kad išties „girgždena“, –
Ir peržegnojęs:
– Dieve, te nebūna taip...

O šaukinys, kaip paukščių armada
Po visą dangų nenurimo.

Po metų daug
Kaip ir tada,
Vėl  išgirstu Tomą Vaisietą:

– Ten  sustabdai  karietą, priklaupi ant kelių prie upės,  upelio, upokšnio, šaltinio ir  iš rieškučių  geri ir geri. Vanduo švarus, kaip dangus. Galbūt jis būtent  toks, kad jau nutekėjęs prieš 100 ir daugiau metų?
  Arba – antai! –žmogus.  Tu pats  ne kartą  stovėjai prie  jo kapo su vėlinių  degančia žvakute, o  Ten tas  žmogus  gyvena Pasitinka  karietą, kviečia nelauktus  svečius  į savo  bustą, sodina  prie  vaišių  stalo ir  jam įdomu žinoti, ar  jie iš toli?  Iš  kokio Lietuvos  kraštelio  jo svečiai.

Aš taip čia iš erdvės nelyg iš knygos
Jei koks žiupsnelis ir nukrito,
Tai čia,  prie kojų, ant grindų.
Kaip upės vandenį rieškučiomis
Pakelsiu prie burnos
Ir gersiu, gersiu...
Mano šventovės atmintį pamėgo.
Neišpustysiu vėjais,
Užmirštimi apželti jų neleisiu.

Apsidairiau po užmerktų akių vokais.
Kiekvieną, kas ir kaip atėjo, priglaudžiu arčiau.
Ir ką  gi? Sutirštėja nuostabi  erdvė,
Ir stebuklingai į  karietą noksta
Seni laikai įsišviečia,
Dėlioja daiktus, kur kas buvę kaip,
Net kelias jau po kojomis paklotas.
Peizažas vėl atgijo kaip kadais
Ir žirgas Ygaga  tiesiog  iš  pasakos,
Net žvengti liovęsis,  į  ienas kinkosi.
Štai šitaip vėl iš naujo atsiranda  karieta
Kai jau tari, kad  Dievo nebėra,
Kai patiki, kad  šitaip būt negali.

O žmonės tie,
Kurie ir vėl  sutiksit  mus
Į jūsų laikmetį  atėjusius pabūti,
Gal netikėkit mano reginiais,
Jeigu  be jų ramiau.
Girdėkit mus kaip kliedesį beprotnamio,
Kaip išdaigas velnių,
Žegnokite ranka ir  kryžiumi,
Skubėkite pakviesti  kunigą
Kad jis pašventintų karietos apsėstus namus.

– Ir  vis dėlto, - sujudo  Jotas ir, pakėlęs  armoniką, pražodino  burną:

Yra  pasaulyje  dalykų
Labai tikrų, bet daug  ir  - ne
Ar  kas  galėjom pamanyti,
Kad vėl keliaujam karieta.