+V (Vidinis)

... darbymetis.
Atrodo, vėl  pradžia,
Kuomet žiema,  kuomet viduržiemis
Ir Sausis žibino penkioliktąją dieną.
Kiek metų jau po jo?
Netgi ne dešimt.
Net ne dvidešimt.

Praėjo, regisi, išnyko,
Ir praeitis jau neišauš daugiau.
Betgi tiktai išgirskite, tik pamatykite
Koks sujudimas čia.
Argi ne šitaip reiškiasi ir vėl pradžia?
Ir klausimas iškyla netikėtas:
Kiek daug pradžių sutilpsta vienoje?
Kodėl sugrįžta vėl,
Atrodytų, jau užmiršti dalykai?
Daug keistenybių esti galvoje.,
Širdy – ogi ir vėlgi nemažiau
Ir kažkodėl atrodo nežinota,
Kiek visa ko po užmerktų akių vokais.

Skambėk, gyvenime, skambėk!
Net ten, kur mūsų nepabūta,
Kur esame nesurasti net Savyje.
Štai raidės A ir B, ir  Jotas...
Jie irgi iš anos Pradžios.
Pažįstami, tikri, nesumeluoti
Kaip ir botagas, kuri rankoje laikau.
.
Kiek daugel telpa vienoje Pradžioj pradžių? 
Nebežinau, kaip reiks suvirškinti iš naujo.
Tačiau  pastumti ją į šalį irgi negaliu.
Girdžiu, vėl įtrepsi kažkas į erdvę,
Kažkas pažįstamas, lyg savas būtų,
Kažkas lyg nuosavu krauju tekėtų,
Lyg sūdyti druska 
Ir duoną valgėme kartu.

Vidinis?
Šventove, leiski susivokti
Arba palik ramybėje kaip akmenėlį…

– Oho! Kiek jūsų  jau...
O aš  maniau, gal pirmas būsiu, -
Taip paprastai kaip vaikas ištarė žmogus
Išvaikščiojęs  kone visais keliais  kartu.
Akis  į viršų kilst:
– Ant durų staktos užrašą  matau.
Na  ką  gi, ačiū bent kad  dar nepaskutinis, –
Ir  pasirašė: +V  (Vidinis)

Įsišvietė kryželis
Ir žvaigždės šviesa sužiuro į akis,
Atgijo  raidės A ir  B, ir Jotas.
Ne  ne,  ne  sapnas  tai
Ir akmenėliu  būti man nereikia.
Vežėjas  aš.
Dar vis vežėjas.
Ir žvengia  žirgas Ygaga,
Viršum  galvų nerimsta paukščių armada, 
O aš  taip  pat, kaip  kažkada:

– Dėkui, kad išgirdote. Ir, prašau, neieškokite krykštaujančių    paukščių. Tai karietos šaukinys kaip paukščių džiaugsmas.  Dėkui, kad  išgirdote. Beje, pasakysiu, kad ginčų dėl karietos kelionių nebuvo: 
– Ponai, jeigu tikite ja, prašom, važiuokite. – Taip šviesiai – tiesiai  pasakyta..
– O ką reiškia „jeigu tikite? “, – girdėjosi klausiant iš toli, toli. Iš Ten.  Ir  vėl smagu kalbėti, kad, girdi, toks  tikėjimas ne  visai įprastas. Ir  todėl ir pats  klausiu:
– Ar tikite, kad įmanoma sumeistrauti  karietą, kuria galima  pakeliauti po praėjusius  laikus. Tarkim,  pasikinkai žirgą  Ygagą ir važiuoji iki  XX  a. pabaigos. O gal  net atgal toliau?  Ar tikite?
 
– Neįsijausk,  vežėjau, neįsijausk, –
Dabar  jau taria  man Vidinis,
Ir ką sakyti, kai taip gera?
O Jotas, kilstėli  armoniką
Nepaisant, kad jis  bosas,
Ir žioja burną  kaip  Virgilijus...
(Na taip, na taip)... kaip Noreika

Yra  pasaulyje dalykų
Labai  tikrų, bet  daug ir – ne,
Kaip atmintis  apie  jaunystę
Galvoj  girgždena  karieta.

Jai  nekalbėsiu, kad nereikia
Tikėt žvaigžde ar  svajone
Tik apkabinsiu savo laiką,.
Paglostęs būtą prieš mane.

Su pasaka išaugo vaikas
Ir  jo širdelėje gražu,
Kad žvaigždės  nekrenta, o laikos
Viršum  naktelių  ir aušrų

– Sako, iš  dainos  žodžio  neišmesi. Lyg  ir ta, bet  lyg  ir  ne. Net ir  be vieno posmo. Negi sunyko iki  tuštumėlės? – pakalbėjo raidė B ir išdidžiau, negu Jotas, taikėsis į Virgilijų  Noreiką:

Širdis svajinga pasiilgo
Kelionės  – pasakos gražios,
Karietą seną pasikinkė,
Kur teiks – liūdės,
Kur reiks – dainuos.