Įsimylėjusio lyrinio subjekto monologas

nuo aukštumų žemyn nenusileisim
stebėsime pasaulį iš aukštai
išleisiu eiti susitikti aistrą
ir grįžus pasakysi: „ji čionai“

minutė po minutės mes ištirpsim
išblukins laikas veidus (kaip visų)
ir prasidės laikai kada į viltį
tekėsime upe bet nesvarbu

šypsokis man ir tuo metu kai vėjas
užpustęs bus mane jau visiškai
ir nors nepasakysiu visko ką norėjau
vietoj manęs tą pasakys jisai... – – –

2005-01-15