Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







2. Agielė Daeva

Traukdamas paskui savo „šeimininkę“, pagaliau gavau progą apsižvalgyti už arklidžių sienų. Mudu žingsniavome baltais akmenimis grįstu taku, tarp kruopščiai nušienautų parko pievų. Gerokai tolėliau baltavo aukštos sienos, supančios visą teritoriją, o ši atrodė tikrai milžiniška.
Mažiausiai trys futbolo stadionai būtų sutilpę tarp sienų ir aš tariausi vieną netgi įžvelgęs netoliese. Greičiausiai ten buvo tas pats amfiteatras, kuriame su Artūru atsiradome vakar. Pažinau kelias vėliavas, išdažytas nesuprantamais simboliais.

Palei baltas sienas rikiavosi tokios pat spalvos pastatai sidabriniais stogais, daugiausiai trijų aukštų. Keli iš jų priminė ūkinius pastatus. Man už nugaros liko baltai dažytos arklidės, šalia kurių stūksojo dar pora vieno aukšto statinių. Tiesiai prieš mus kilo pats didžiausias, ir ko gero pats ištaigingiausias vietinis pastatas – tikrų tikriausi rūmai, padabinti daugybe skirtingų vėliavų, lyg koks tarptautinis viešbutis. Abipus rūmų išvydau pora stambių vartų – kaip tik į vienus iš jų, berods,   Agielė ir taikėsi.

Centrinę teritorijos dalį užėmė jau minėtas amfiteatras, kurį supo plačios pievos ir retmiškis, labiau panašus į vietinį parką. Pakeliui išvydau darbininkus, tvarkančius bei puoselėjančius vietinę augmeniją.   Takais tingiai pėdino porelės ištaigingiau apsirengusių žmonių. Netoliese pievoje pastebėjau po baltais skėčiais sustatytus lauko baldus, kur tarnai pilstė gėrimus prisėdusiems pailsėti.
Buvau kažkokioje tvirtovėje, stebėjau vietinės grietinėlės gyvenimą ir neturėjau žalio supratimo, kurioje pasaulio vietoje visa tai galėjo egzistuoti.

- Kokie čia rūmai? - paklausiau, prisitaikydamas prie Agielės žingsnio jai iš kairės.
Mergina dirstelėjo į mane akies krašteliu, tada papurtė galvą:
- Aš su tavimi turėsiu daug rūpesčių, ar ne?
- Ką? - nesupratau.
- Liepiau tau užsičiaupti ir sekti man iš paskos. Dabar tu vėl kalbi ir dargi drįsti prisigretinti man iš šono. Ar tau sunku mane suprasti, ar vykdyti pačius įsakymus?
- Ei, klausyk, - taikiai kilstelėjau delnus, - aš puikiai viską girdėjau, bet juk tau nenukris liežuvis, jei atsakysi į paprastus klausimus, ar ne? Aš net nežinau, kur dabar esu!
- Problema yra ne tavo klausimai, - ramiai atsakė mergina. - Tavo pats elgesys mano atžvilgiu yra problematiškas. Už uždarų durų, kur nėra pašalinių akių, esu pasiryžusi atleisti daugybę tavo elgesio klaidų. Tačiau viešumoje tu privalai elgtis pagal taisykles...
- Dabar tu kalbi beveik kaip ta Super Blondinė... - sumurmėjau.
- Kas?
- Fera Elfi... kažkokia tai. Ta pati, kuri gavo į dūdą nuo manęs... netyčia.
Agielė dirstelėjo į mane kur kas aštriau. Jos akys sužibo šaltu pykčiu.
- Būčiau dėkinga, jei manęs nelygintum su ja!
- Gerai.
Ji nusuko akis į kelią, žvilgsniu apšaudydama artimiausius žmones.
- Tai kokie čia rūmai? - neatlyžau. Kai ji pavartė akis, skubiai pridūriau. - Klausyk, mudu žinome, kad šiandien aš nieko neišmanau apie vietines taisykles. Senasis Gendalfas tą žino. Netgi Fera Blondinė tą žino. Rytoj dėl šių taisyklių bus kita kalba, tai gal atsakyk pagaliau į kelis paprastus klausimus?
Ji stipriau suspaudė lūpas, nelėtindama žingsnio. Aš nesiruošiau atsilikti ir sekti jai iš paskos, todėl netrukus mergužėlė atsileido:
- Tai Abrakso akademijos pagrindiniai rūmai, - parodė į didžiausią pastatą. - Mes dabar esame antrajame akademijos kieme, kur daugiausiai gyvena tarnai.

Abrakso akademija? Lyg ir girdėtas pavadinimas, tačiau nebuvau tikras, ar jis priklausė geografinių, ar fantastinės literatūros žinių kategorijai.
- Hm... O kurioje šalyje yra ši akademija?

Sakyk, kad Jugoslavija! Verčiau tegu būna Jugoslavija – vis tame pačiame žemyne...

- Rangdos Dominijoje, Sitro Imperijoje, - lygiu balsu išpyškino Agielė.
Rimtai? Kokio šėtono?..
- O kas už šios imperijos sienų? - griebiausi naujos taktikos.
- Už imperijos sienų yra daug šalių, - atsiduso ji nepatenkinta. - Tau vertėtų patikslinti... Pietuose tvyro Nolahų dykumos. Rytuose būtų Urtoro žemės, šiaurėje – jūra ir Aiserbo salos...
- Jūra? - pastačiau ausis. - O už jūros – kas?

Sakyk, kad Norvegija! Na pasakyk, jog Norvegija! Gerai, tiks ir Suomija...

Mergina dėbtelėjo į mane, taip aiškiai išreikšdama, jog jai nepatinka, kai tokie šmikiai kaip aš pertraukia jos žodžius. Trumpai susimąsčiusi trūktelėjo pečiais:
- Žvaigždės?..

Man net rankos nutirpo. Tuo vienu žodžiu Agielė pasakė daugiau nei reikia. Žvaigždės... Šių žmonių žinios, technologiniai pasiekimai, komunikacijos – viskas sutilpo tame viename mažame žodelyje. Net galva apsvaigo. Buvau kur kas toliau nuo savo namų, nei galėjau įsivaizduoti.
- Kaip aš čia iš viso pakliuvau? - pralemenau. - Kur... Kur yra Artūras? Tas bičas, kuris su manimi atsirado ten... arenoje?
- Štai dėl tokių klausimų aš ir norėjau pasikalbėti prie keturių akių, - ramiai paaiškino Agielė. - Jau vakar daugelis suprato, jog judu nesate šiaip du prasčiokai iš artimiausių kaimų. Kad judu esate iš kažkur toliau, nei mūsų žinios siekia. Tas Artūras... jis tavo draugas?
- Ne... Nepasakyčiau. Veikiau šeimos pažįstamas. Mudu turėjome šiokių tokių tarpusavio nesutarimų.
- Jį priglaudė Gremori klanas. Nežinau, kam jiems jo prireikė. Tu tapai mano sevitu ir mano nuosavybe. Joks kitas archonas neturėjo į tave teisių. Tuo tarpu Artūras liko paprastu, pašaliniu žmogumi. Man jis buvo nereikalingas. Galbūt Gremori žmonėms buvo smalsu jį apžiūrėti iš arčiau.
- Ar galėsiu su juo pasikalbėti?
- Ar mudu išties negalime palaukti su klausimais? - neištvėrė Agielė. - Tik šiek tiek? Iki mano menių ne taip jau toli.
- Tavo viršus, - nusileidau.
- Jei ši keista frazė reiškia, jog tu nusiteikęs sekti man iš paskos ir nekalbėti, tuomet esu nepaprastai dėkinga, - atsiduso mergina.

Mudu žengėme pro vartus ir atsidūrėme nedideliame kiemelyje, iš keturių pusių supamame sienų ir masyvių vartų. Du iš jų buvo šiek tiek praverti. Pro vienerius įėjome ir dabar Agielė taikėsi į kitų vartų properšą. Kad ir kur buvo jos menės, kelias iki jų neatrodė labai jau trumpas.

Už antrų vartų atsivėrė naujas, tokio pat dydžio kiemas ir aš vos nesudejavau. Rimtai? Šie žmonės buvo galinio kiemo gigantomanai. Šis nuo ankstesniojo skyrėsi tuo, jog parkas atrodė gausiau apželdintas, takai gerokai platesni ir pastatai palei teritorijos sienas – kur kas ištaigingiau atrodantys. Galėjau prisiekti, jog nuo arklidžių mudu nužingsniavome beveik kilometrą.

Agielė pasuko per parką, taikydama į vieną iš pastatų. Šis, kaip ir visi kiti aplinkui, buvo iš balto akmens, trijų aukštų ir sidabro spalvos stogu. Plačius langus puošė akmens raižinių, vaizduojančių įvairias augmenijos dalis, apvadai. Kiekvienas balkonas dengtas atskiru stogeliu, įmantrūs turėklai atrodė šiek tiek tamsesni nei visas likęs baltas fasadas. Sienomis į viršų kopė meniškai išraizgyti akmeniniai vijokliai, čia pat pagyvinti tikrais augalais, pasipuošusiais violetiniais žiedais. Abipus laiptų aikštelės stovėjo po skulptūrą – kairėje pusėje ranką į dangų tiesė jauna moteris viena atidengta krūtimi, o dešinėje į ją žvelgė keturkojis gyvis, primenantis stirną. Virš įėjimo kabėjo vieninteliai spalvingi fasado elementai – keturi herbai. Jei mano istorinės žinios buvo ko nors vertos, šie turėjo būti šeimų ženklai. Tai reiškė, jog šiame pastate gyveno mažiausiai keturių šeimų atstovai.
- Kas ji tokia? - parodžiau į moters skulptūrą.
Agielė sustojo taip staiga, kad vos neatsitrenkiau į ją. Dešinė merginos ranka sušėrė man į krūtinę – nestipriai.
- Viena, kai tu neklausai mano įsakymų, - pasakė nepiktai, - bet kur kas rimčiau, kai nesilaikai savo paties žodžių. Dar pameni, jog turėjo būti „mano viršus“?
- Jaučiuosi kaltas ir tinkamai išbartas, - nulenkiau galvą. - Tai... kas toji moteris?
Agielė papurtė galvą, liūdnai šyptelėdama pati sau. Tada pažvelgė į statulą beveik pagarbiai.
- Tai deivė Selėja, mūsų namų, klano ir regiono globėja. Stirna dešinėje laiptų pusėje vardu Irsi. Ji - deivės Selėjos sevitas. Kiekvienas iš šių pastatų akademijoje turi savo dievybės simbolius.
- Sevitas... kaip aš?
- Mudu tikrai negalime ištylėti nė kelių žingsnių, ar ne?
- Supratau. Dabar TIKRAI tavo viršus, - pažadėjau.
- Man jau smalsu, kiek ilgai tai truks, - svarstė ji.
Kadangi jai buvo smalsu, nusprendžiau išmėginti save ir patylėti iki kelionės galutinio tikslo, net jei smalsumas užgraužtų mirtinai. Per daug neatsakytų klausimų ir nelaimėtų ginčų. Ji nuoširdžiai tikėjo, jog esu jos sevitas / tarnas ir nujaučiau, jog šią fantaziją man reikės sugriauti kažkaip subtiliai. Rimtai – du sutikti žmonės svaidosi liepsnomis, viena mėto savus ir svetimus į orą telekinezės pagalba. Gendalfas dirba už ugniagesį, tad norom nenorom kyla klausimas – ką ši žaliaakė sugeba?
Burną praverti panorau vos už minutės. Agielė žengė pro duris į pastato foje ir tą pačią akimirką jos nuotaika pasikeitė it burtų lazdele mostelėjus. Mergina tapo nervinga ir baikšti, begniaužianti suknios medžiagą nuo įtampos pabalusiais pirštais. Laiku susičiaupiau, nors įtariau, jog tokią akimirką ji vargu ar būtų barusi mane. Suėmusi save į nagą ir metusi mano pusėn trumpą žvilgsnį, pasuko prie laiptų. Sekiau iš paskos svarstydamas, kokie dar baisūs sutvėrimai gali veistis tokioje vietoje, jei net pati Agielė bijo.
Vienos iš masyvių durų antrame aukšte buvo padabintos šeimos herbu, vaizduojančiu stirną ir medį, kurio šaknys laikė apglėbusios nedidelį pastatą. Prisiartinusi prie durų Agielė vėl nervingai dirstelėjo į mane, tada nulenkė rankeną ir žengė vidun. Jei kitos rankos pirštai nebūtų taip stipriai gniaužiami, būčiau netyčia pamanęs, jog jinai iš tiesų sugrįžo namo.
Viduje mergina apsidairė. Aš irgi apsidairiau, nes viešpatėliau – menės buvo išties nenormaliai didelės ir erdvios. Vien šioje, kur abu dabar stovėjome, būtų sutilpę šeši ar septyni mano asmeniniai kambariai, likę kažkur laiko ar dimensijų klystkeliuose. Šviesa plūdo pro tris plačius langus šiek tiek spalvotais, vaizdą visiškai išblukinančiais stiklais. Patalpa tiesiog mirguliavo skirtingų atspalvių šviesoje. Grindis dengė raudoni kilimai, puošti mėlynais raštais. Patalpos viduryje išvydau prabangiai atrodančių baldų ansamblį – dvi stambias, mėlynas sofas su raudonomis pagalvėlėmis, pailgą raudono stiklo staliuką metalinėmis kojomis ir porą fotelių. Prie vieno iš pastarųjų buvo palikta žema minkšta kėdutė kojoms ištiesti. Tiek šalia fotelių, tiek prie sofų stovėjo aukštos juodo metalo žvakidės – šios atrodė truputį keistokai. Be keturių atšakų žvakėms jos visos turėjo po gerokai aukštesnę penktą atšaką, laikančią gelsvą, nykščio dydžio kristalą. Kadangi žvakės šiuo metu nedegė, man beliko spėlioti, kokį papildomą efektą gali sukelti kristalai joms šviečiant.
Vienintelės rimčiau atrodančios durys buvo tos, pro kurias įėjome ir dar vienas, kur kas mažesnes pastebėjau prie vieno iš langų, patalpos kampe. Be jų, iš šios vietos vedė du platūs, atviri praėjimai į kitas patalpas – kairėje bei dešinėje, Šie buvo dengti pusiau permatomomis, melsvomis užuolaidomis, šiek tiek leidusiomis įžvelgti ten esančią situaciją.
Mėlyna ir raudona – pagaliau susigaudžiau, jog tai buvo pagrindinės dvi vyraujančios spalvos, kaip ir Agielės rūbuose ar šeimos herbe ant durų. Trečia, mažiausiai naudojama spalva buvo rusva ir aš galėjau galvą guldyti, jog šis spalvų trio atstovavo šeimą kaip ir jų herbas. Bet jei tai tiesa, tuomet šie palociai privalėjo priklausyti Agielei – spalvos sutapo. Nesutapo tai, jog mergina atrodė išsigandusi, lyg pataikiusi į svetimus namus.
Atsargiai apsidairiusi pro pusiau permatomas užuolaidas, ji pasijuto kur kas drąsesnė ir ėmė naršyti aplinkui kur kas energingiau. Tačiau nerimastinga grimasa niekaip nedingo iš jos veido. Galų gale ji priėjo prie pagrindinių durų, trumpam pravėrė jas ir šūktelėjo į foje:
- Nilda!
Po kelių akimirkų pasigirdo skubūs žingsniai ir lengvas, neįkyrus beldimas į duris.
- Įeik, Nilda...
Pašauktoji pakluso. Ji atrodė kur kas vyresnė už mane ar Agielę. Galbūt jau sulaukusi trisdešimties, jei tik vietiniai gyventojai senėjo panašiais tempais, prie kokių buvau pratęs. Atrodė pernelyg liesa, ar per daug išstypusi į viršų – nelygu kaip pažiūrėsi. Veidas siauras, šiek tiek aštrių bruožų, tačiau malonus akiai. Akys neįskaitomai tamsios, lūpos išblukusios iki siauros linijos. Moteris vilkėjo mėlynos ir raudonos spalvų rūbus, tik šie atrodė kur kas paprasčiau ir praktiškiau pasiūti. Be to, ji ryšėjo rusvą prijuostę, po kuria stengėsi paslėpti delnus. Metusi trumpą žvilgsnį mano pusėn, ji nukreipė akis į Agielę. Iš veido neatrodė, kad jos prisibijotų.
- Nilda, o kur... - Agielė skėstelėjo rankomis, įsistebeilydama į tarnaitę apvaliomis akimis, tarsi ši pati turėtų susiprasti, ko klausiama.
- Jūsų sesuo išvyko iš karto po pusryčių, šeimininke, - atsakė ši.
- O... o kada grįš?
- Panelė Lilija išvyko į Sorotą, - po šių žodžių Agielės pečiai nusileido žemiau iš palengvėjimo. - Ir sprendžiant iš paskutinių jos žodžių, nemanau, kad sekantis vizitas įvyks artimiausiu metu.
- Ką ji pasakė? - vėl sunerimo mergina.
Nildos veidu nuslydo grimasa ir ji vėl žvilgtelėjo į mane.
- Iš karto po pusryčių ji pareiškė „man jau gana šito cirko“ ir tai buvo paskutiniai jos žodžiai. Vėliau išgirdau iš vartų sargo, jog panelė išjojo iš akademijos su visa palyda, nurodžiusi, jog keliauja namo.
- Švenčiausioji Deive, - sumurmėjo Agielė, - ji viską papasakos tėvui savaip!
- Jūsų tėvai sužinos bet kuriuo atveju, šeimininke, - pakreipė galvą moteris, vėl dirstelėdama mano pusėn.
- Taip, bet iš kieno lūpų... Nors ką aš mėginu apgauti! Kad ir kas viską papasakotų, esmė ta pati. - Agielė giliai atsiduso ir tada atsitiesė. - Nilda, susipažink su Eriku, mano sevitu. Erikai, prieš tave stovi vyriausioji šių namų tarnaitė, Nilda Ostarsa ir aš tikiu, kad tau teks labai daug išmokti iš jos.

Kadangi buvau davęs bandomuosius tylos įžadus, man beliko šiek tiek žemiau nulenkti galvą prieš moterį ir piktai dėbtelėti į merginą – aš neketinau būti jokiu tarnu. Ne šiame gyvenime. Sprendžiant iš veido išraiškos, Nilda neturėjo žalio supratimo, kaip turėtų su manimi elgtis. Tą pastebėjo ir Agielė.
- Nilda, jis mano sevitas. Tai reiškia, jog jis taip pat yra tarnas, nepaisant neįprasto titulo. Kol kas niekas tiksliai nežino jo pozicijos, todėl nusprendžiau viską vertinti paprastai. Tu esi vyriausia namų tarnaitė, o jis – vyriausias mano tarnas. Judviejų padėtis lygi, todėl jauskitės laisvai vienas prieš kitą.
Aš pakreipiau galvą, nesiliaudamas spiginti šeimininkę „tu ką, rimtai? “ žvilgsniu.
- Man bus malonu jums pagelbėti, Erikai, - pratarė Nilda formaliai.
Žvilgtelėjau į ją ir kilstelėjau du nykščius. Tarnaitės akys išsiplėtė.
- Erikai? - paklausė Agielė su ledo priemaiša intonacijoje. Pirštu pabaksnojau į savo lūpas.
- O... Tu jau gali kalbėti, - leido ji, tuo pačiu dar išsiduodama, jog mano įkyrus taisyklių laikymasis ledo toli gražu neištirpino, tik priaugino naujų varveklių. Tačiau dabar man buvo nusispjaut.
- Nilda, man labai malonu su jumis susipažinti, - vėl nulenkiau galvą prieš tarnaitę. - Neabejoju, kad mudu dar pabendrausime ir aš labai daug iš jūsų išmoksiu.
- Jūs labai malonus... - spėjo sumurmėti jinai, o aš jau nukreipiau akis į Agielę:
- Gal jau dabar galime rimtai pasikalbėti?
- Taip, aš pamenu, ką pažadėjau, - šaltai atsakė mergina, sukdama prie vieno iš praėjimų. Praskleidusi užuolaidą, ji grįžtelėjo į tarnaitę.
- Nilda, parūpink gėrimų ir užkandžių dviems. Ir dar – Erikui reikia tepalo nuo nudegimų. Mudu būsime mano kabinete.
- Kaip pageidausite, šeimininke, - tarnaitė išskubėjo vykdyti įsakymo. Aš nusekiau paskui merginą.

- Sėskis, - Agielė parodė į vieną iš fotelių, sustatytų aplink apvalų, žemą staliuką. Prieš vienišą langą stovėjo masyvus rašomasis stalas – už jo mergina ir įsitaisė, prisitraukdama rašalinę su plunksna. Iš stalčiaus ištraukusi popieriaus lapą padėjo prieš save, tačiau plunksnos kol kas nepalietė.
Apsidairiau prieš atsisėsdamas. Patalpa buvo įrengta kaip ofisas: šalia stalo, per ištiestos rankos atstumą stovėjo gausiai apkrauta knygų spinta, kitoje stalo pusėje raudonavo stambi skrynia kaustytais kraštais. Dar viena didžiulė, keturių durų spinta stūksojo prie galinės sienos, kur jai kompaniją palaikė komoda ir vieniša, žema kėdutė. Dvi jau pažįstamos žvakidės – viena šeimininkei ir kita stovėjo netoli manęs. Kaip ir prieš tai regėtoje patalpoje, lubos čia buvo aukštos ir jaučiausi lyg pakliuvęs į itin prašmatnų vienuolyną. Jei uždainuočiau, savo balso aidą veikiausiai išgirsčiau sugrįžtantį ne vieną kartą.
- Taigi, - atsiduso Agielė, nervingai žaisdama pirštais ant stalo, - prieš mudviems pradedant, privalau tau kai ką pasakyti, Erikai. Tai, ką šiandien iškrėtei Ferai Elfiorai, negali daugiau kartotis. Tu dabar esi mano sevitas. Tai reiškia, jog tavo veiksmai tampa mano asmenine atsakomybe. Ir šiandien aš išvengiau rimto pažeminimo tik todėl, kad Fera pati rimtai prisivirė bėdos, panaudodama magiją ne tam skirtoje teritorijoje ir nepaklusdama ten buvusiai Eligijai Gremori. Šiandien tau ir man paprasčiausiai pasisekė. Aš nenoriu, kad mums reiktų kliautis panašia sėkme ir ateityje, ar aiškiai išsireiškiau?
- Gerai... man aišku, - linktelėjau. - Jei taip, aš irgi norėčiau tau kai ką pasakyti, kol nepradėjome.
Mergina linktelėjo, sunerdama pirštus.
- Įsivaizduok, jog dar vakar aš buvau visiškai laisvas Erikas, kuris smagiai ėjo sau į parduotuvę, nesirūpindamas dėl jokių gyvenimo negandų. Netoli parduotuvės susitikęs Artūrą, mūsų Erikas nusprendė su juo draugiškai pabendrauti – abu seniai nesimatė, ar panašiai. Jiems bebendraujant, diena ūmai virto naktimi ir Erikas staiga pasijuto begulįs visai kitoje vietoje, gal net kitame sumautame pasaulyje, ar Visatoje. Jis ne tik buvo pagrobtas iš savo gimtojo miesto, tačiau jam netrukus buvo smogta į veidą, jis buvo apšaudytas ugnies kamuoliais, pamėtytas į orą ir po to jam dar buvo įsakyta aklai paklusti, tarnauti ir būti geručiu sevitu. Vargšas Erikas net neturėjo kada įsiterpti ir pasidomėti, o kokio šėtono jam apskritai būti tuo sevitu? Kodėl jam paprasčiausiai neparodo kelio namo, iš kur jis buvo pagrobtas? Jis būtų labai – tiesiog neapsakomai – dėkingas, jei jį paprasčiausiai sugrąžintų atgal, kur jo laukia nesulaukia susirūpinę tėvai, keturios seserys ir visa stalo žaidimų klubo brolija.

Kai baigiau savo pasakaitę, Agielės apatinė lūpa atrodė pakankamai atvipusi. Ji netikėdama žiūrėjo tiesiai man į akis ir jos žvilgsnyje netgi galėjau įžvelgti augančią paniką.
- Tu... tu nenori būti mano sevitu?..
- Jei kas nors tave tokiu būdu pagrobtų iš namų, labai norėtum būti sevitu? - paklausiau, vos tramdydamas savo pyktį. - Dabar mane domina tik viena – kaip jūs sugebėjot mane su Artūru atgabenti čionai ir ką turėčiau padaryti, kad sugrąžintumėte mudu atgal... Na gerai, pradžiai užteks ir mane vieną. Artūras palauks.
Nenorėjau jai kol kas minėti, jog tiek aš, tiek Siga nesusikrimstumėm nė per nago juodymą, jei Artūras pasiliktų čionai visam laikui.

- Tai neįmanoma, - tyliai pratarė Agielė, kildama iš savo krėslo. - Tai ne... Visi sevitai juk yra surišami su savo archonais ir visada jiems paklūsta, jaučia prisirišimą!.. Tu iš tiesų nejauti jokio noro man tarnauti?
- Leisk valandėlę pamedituoti tuo klausimu, - paprašiau. - Mmm... Ne. Visiškai jokio noro. Atleisk.
- Bet... mudu juk pažymėti... Mudu turėtume... aš nesuprantu, - purtė galvą mergina. Ji skubiai atsmaukė rankovę nuo kairės rankos ir žvilgtelėjo į juodą tatuiruotę, juosiančią liauną riešą.
- Žymė vis dar čia, - sumurmėjo pati sau. Tada dirstelėjo į mane. - Nusirenk viršutinius rūbus!
- Be rankovių, matai? - kilstelėjau rankas. - Jokių žymių, kad ir ką tai reikštų...
- Nusivilk. Rūbus! - pakartojo Agielė kur kas agresyviau, rausdamasi stalčiuje. Ištraukusi nedidelį veidrodėlį, ji apėjo stalą ir sustojo prieš mane laukdama, kol įvykdysiu jos įsakymą. Dievaži, nekenčiu kai man įsakinėja, bet dabar ir man tapo smalsu. Nusivilkau susvilintus marškinėlius ir ji parodė į spintą man už nugaros:
- Eik ten.
- Tau reiktų išmokti gražiai paprašyti, - neišlaikiau.
- Prašau, - kaipmat pridėjo.
Atsidusęs pasukau link spintos. Mergina šiek tiek luktelėjo vietoje, nenuleisdama nuo manęs akių, tada pati priėjo ir pravėrė vienas iš keturių spintos durų. Viduje buvo pilna knygų ir juoda oda aptrauktų skrynelių bei dėžučių. Ant kitos durų pusės kabėjo pailgas, blausus veidrodis. Agielė trūktelėjo mane už rankos, atsukdama nugara į veidrodį. Tada įdėjo veidrodėlį man į ranką.
- Pats pažiūrėk.
Ėmus graužti negerai nuojautai, dirstelėjau viena akimi į savo nugarą. Dabar jau mano lūpa atvipo ir vos susilaikiau nepaleidęs didžiausios bandos keiksmažodžių.
Visa nugara buvo padengta juodo rašalo tatuiruote, nuo kaklo apačios iki... Skubiai trūktelėjau džinsus žemiau. Aha – iki uodegos galo. Sudėtingos geometrinės figūros jungėsi į didesnį, kažkokio gyvio galvą primenantį darinį. Tarpai tarp linijų buvo užpildyti smulkiais, nesuprantamais simboliais. Per tuos prakeiktus simbolius natūralios odos spalvos beveik nebesimatė. Liko keli pliki plotai ties mentėmis, kur turėjo būti gyvio akys. Ir vienas plotas per vidurį, šiek tiek žemiau. Nasrai.
Pragariškai deginantis skausmas, patirtas vakar, amfiteatre - dabar tapo aišku, ką jis reiškė. Dėl viso pikto įtempiau nugaros raumenis, ketindamas įsitikinti, jog akys manęs nemulkina. Tatuiruotė krustelėjo, ištikimai sekdama mano odos paviršių.
- Dabar motina mane tikrai išvarys iš namų, - iškvėpiau.
- Matai? - Agielė akivaizdžiai triumfavo. - Mudu pažymėti, Erikai. Tu turi sevito žymę. Aš turiu archono žymę. Mes abu surišti...
- Gerai, supratau. Aš įsigijau sumautą tatuiruotę ir dabar merginos manęs labiau bijos – labai ačiū! Ką dabar turėčiau daryti, kad galėčiau grįžti namo?
- Tu tikrai nori grįžti namo? - ji atkakliai stengėsi atrasti mano akyse bent menkiausią ženklą, jog man LABAI knieti jai patarnauti. Žinojau, kad tokių ženklų ten negalėjo būti ir iš tolo.
- Nesuprask klaidingai, - padėjau rankas jai ant pečių, - tu esi daili mergina ir kitomis aplinkybėmis aš galbūt sutikčiau apsimesti tavo sevitu, bet dabar turiu kitų rūpesčių. Mano šeima tikriausiai kraustosi iš proto, nesulaukdama manęs grįžtančio. Labai tikiuosi, jog tu tai suprasi.
- Girdžiu, ką tu sakai, - tarė ji tyliai. - Bet Erikai... aš negaliu tavęs grąžinti atgal. Nežinau, kaip. Nežinau, kur. Be to, jei ir žinočiau – mudu surišti. Negaliu panaikinti šito ryšio, kad ir kaip norėčiau. Net nežinau, ar turiu tokią teisę taip paprastai paleisti savo sevitą... kuris netgi nenori būti mano sevitu... kažkoks prakeikimas! Aš jau net nebežinau, ką turėčiau nuveikti!
Ašaros ėmė ristis Agielės veidu ir ji atsitraukė, lėtai sukdama link stalo. Ūmai pasijutau paskutiniu šunsnukiu – dėl mano kaltės štai verkė mergina, o aš niekaip nenorėjau sutikti vergauti jai, kad tik ši pasijustų geriau... Rimtai - pats keisčiausias kaltės jausmas, patirtas per visus dvidešimt vienerius gyvenimo metus. Ką turėčiau daryti? Prieiti, apkabinti ir prisiekti tarnystę iki gyvos galvos?

Ir ji nežinojo, kaip vargšą Eriką sugrąžinti namo. Dabar mane ėmė graužti kartus suvokimas, jog būsiu čionai įstrigęs tikrai ilgam. Gal net visam gyvenimui. Ką tai iš tiesų reiškė, mano protas kol kas nepajėgė aprėpti, tačiau žinojau viena – rimtai pasiilgsiu interneto ir picos vakarėlių, bežaidžiant stalo žaidimus...

- Panele Agiele? - pertraukė mano introspekciją susirūpinęs Nildos balsas ir mudu dirstelėjome į užuolaidos pusę. Tarnaitė laikė rankose padėklą su valgiais ir gėrimais, dirsčiodama tai į savo ponią, tai į mane. Na gerai, man skirtas žvilgsnis neatrodė pats šilčiausias. Ir kvailam būtų aišku, kad kai kambaryje verkia moteris, ten pat stovintis vyras (t. y. - aš) privalo būti kaltas. Valio man...
- Palik maistą ant stalo, Nilda, - šniurkštelėjo Agielė, skubiai valydamasi veidą rankogaliais. Tarnaitė pakluso, pasukdama prie staliuko taip, kad praeitų kuo arčiau manęs.
- Ką tu padarei Agielei? - išgirdau tylų, tačiau neabejotinai agresyvų klausimą. Jokių abejonių – Nilda buvo pasiruošusi nukąsti man galvą dėl savo ponios. Ką aš jai galėjau atsakyti? Ji jau ir taip tikėjo, kad esu šunsnukis.
- Pasakiau tiesą, - sutikau jos piktą žvilgsnį.
- Tai kitą kartą meluok!
- Rimtai? Čia tokia pirma tavo pamoka?
- Liaukitės abu šnabždėtis! - neišlaikė Agielė. - Nilda, palik mudu vienus!
- Aš lauksiu kitame kambaryje, panele, - nulenkė galvą tarnaitė. - Jei vėl manęs prireiktų.
Palikusi padėklą ant stalo bei paspiginusi mane dar vienu arktiniu žvilgsniu, išėjo.

- Paimk tepalą ir pasitepk savo nudegimus, - tyliai pratarė mergina.
- Man viskas bus gerai...
- Taip, kai pasitepsi! - pertraukė Agielė. - Tu gal ir nenori būti mano sevitu, tačiau aš vis dar turiu savo archonės pareigas! Ir viena iš jų yra rūpintis tavo sveikata.
- Rimtai? Vis dar žaisime šitą žaidimą?
- Žaidimą... - pakartojo ji, papurtydama galvą. - Erikai, aš negaliu sugrąžinti tavęs namo. Niekaip. Turėdamas tai galvoje, pasvarstyk, ką DAR tu galėtum veikti mano namuose, šioje šalyje, šioje imperijoje? Tavo nugara pažymėta sevito ženklu. Bet kuris kitas burtininkas, nesvarbu – archonas ar ne, pažins tokį iš tolo. Tu esi sevitas, nori to ar ne. Negana to, šiuo metu tu esi vienintelis toks sevitas per visą mums žinomą istoriją! Vakar, kai atsiradai prieš mane, visi svečiai tai matė! Po dviejų savaičių neliks imperijoje užkampio, kur apie tave nebūtų girdėję! Tad pasakyk man, ką tu ruošiesi daryti, jei nenori būti mano sevitu?
- Oi, palauk... - kilstelėjau ranką. - Ką reiškia „vienintelis toks“?
Agielė atsiduso, visa virpėdama.
- Dar niekas ritualo metu nebuvo iššaukęs žmogaus, - pasakė. - Yra žinomos penkios sevitų kategorijos. Trys iš jų yra skirtos demoniškoms būtybėms. Dvi – įvairiems gyvūnams. Aš tikrai nesitikėjau tavęs. Meldžiau, jog būtų demonas, ar drakonas... Turbūt kažką ne taip pasakiau, gal iš jaudulio praradau koncentraciją, gal...
- Čia yra drakonų?! - neišlaikiau.
Agielė skėstelėjo rankomis, graudžiai šyptelėdama iš mano išraiškos.
- Kažkur ten... gal dar yra, - numojo. - Švenčiausioji Deive, kaip aš meldžiau vieno sau!
Atsidususi stebėjo vieną tašką, tada krestelėjo galvą ir susitvardžiusi pažvelgė į mane kur kas ramiau bei griežčiau.
- Sėskis! - išgirdau komandą.
- Štai ir vėl prasideda... - sumurmėjau. - Tavo žiniai, aš nesu pratęs girdėti įsakymus, todėl nenustebk, jei imsiu šaudyti piktais žvilgsniais ir smulkintais trintukais.
- Kuo?
- Nesvarbu... - aš atsisėdau ir ji žengė arčiau, pakeliui paimdama nuo padėklo mažą stiklinį indą odiniu dangteliu.
- Rūbus pakelk... Antra vertus, jei tu dar neapsisprendei, kas toks esi, galbūt man taip pat reikėtų pamiršti savo archonės, pareigas... Nilda!

Ot šūdas! Manęs nekenčianti tarnaitė prisistatė beveik akimirksniu.
- Sutvarkyk Eriko nudegimus. Gali jam nebūti itin švelni.
- Ei, aš ir pats galiu... - užprotestavau, tačiau tepalo indas jau nukeliavo į tarnaitės rankas.
Šiai vos vos šyptelėjus, tyliai urgztelėjau iš savo „laimės“. Prakeiktas moteriškas solidarumas. Dėl viso pikto marškinėlius nusivilkau, kad tarnaitei nekiltų pagundų panaudoti ko nors panašaus į skalpelį. Ji nebuvo švelni visiškai. Mano laimė, jog nudegimus patyriau minimalius.
- Ar mes vis dar galime kalbėtis ir keistis informacija? - pasitikslinau, kęsdamas Nildos taukuotą masažą.
- Jei nori, - abejingu balsu atsiliepė mergina, teatrališkai įsitaisydama kitame fotelyje ir siekdama maisto. Tarnaitė baigė tepti, atsitiesė ir sužiuro į savo ponią. Agielė žvilgsniu parodė į duris – burna jau buvo užimta.
- Lauksiu kitame kambaryje, jei panelei ko nors prireiktų, - nusilenkė Nilda.
Tuo tarpu apžiūrėjau jos atneštą maistą. Pjaustyti vaisiai ir daržovės, ąsotis kažkokio gėrimo ir pora lėkščių su įtartinai atrodančia mėsa bei laužyta duona. Pilvas sugurgė beveik prieš mano valią.
- Kam tau iš viso prireikė mane išsikviesti? - paklausiau.
Agielė tik pavartė akis, kramtydama kąsnį.
- Jau sakiau. Tikėjausi visai ne tavęs. Jei būtų galimybė tiksliai rinktis, būčiau pasirinkusi drakoną. Arba kerėti sugebantį demoną. Tačiau ritualas nesuteikia tokios galimybės. Sevitas yra parenkamas visiškai atsitiktinai, mes tik išreiškiame savo siekius... Tu juk nesugebi kerėti, ar ne?
Papurčiau galvą.
- Liaukis taip žiūrėjęs ir valgyk, - neištvėrė Agielė. - Skaudu tave stebėti.
- Nebuvau tikras, ar dar esi nusiteikusi dalintis maistu, - prisipažinau.
- Liepiau Nildai atnešti jo dviem. Būčiau prasta namų šeimininkė, jei paskutinę akimirką ištraukčiau maistą svečiui iš burnos, - murmėjo mergina. - Valgyk!
- Taip ir nepaaiškinai, KAM tau sevitas, - priminiau.
- Geras, galingas sevitas burtininkui visada praverčia, - tarė ji. - Net ir pats mažiausias sevitas praverčia. Jei tai būtų mažas gyvūnas, tuomet sevito ryšys garantuoja, jog šeimininkas panorėjęs galės regėti to gyvūno akimis bei girdėti jo ausimis. Sužeistą tokį lengva išgydyti. Pavyzdžiui, Fera Elfiora turi voverę. Jei kada nors pamatysi vieną juodai margintu kailiu, tuomet būk tikras, jog Fera mato ir girdi tave.
- Peraugusi katė arklidėse, - prisiminiau, - irgi turėjo juodai margintą kailį...
- Tai Maaro kalnų lūšis, ji yra Eligijos Gremori sevitas, - Agielė nutaisė šiek tiek pavydžią miną, - Antroji kategorija. Ištikima ir paklusni iki begalybės...
Kažkodėl man kilo įtarimas, jog lygiai to paties ji tikėjosi ir iš manęs.
- Kitaip tariant, tau reikėjo gyvo žaisliuko, - pasakiau. Agielė dėbtelėjo į mane šiek tiek piktokai.
- Galvok ką nori, Erikai, tačiau sevitai ir archonai šioje imperijoje egzistuoja jau daugiau kaip pustrečio tūkstančio metų. Per visą tą laiką nė karto nebuvo taip, kad kuriam nors archonui pakliūtų žmogus. Ir dabar aš esu įstrigusi su tavimi – sevitu, kuris net nejaučia ryšio su savo archone. Kuris net nesugeba...
Prarijusi paskutinius žodžius, ji dirstelėjo praėjimo pusėn, prikandusi lūpą.
- Taip. Mudu abu įstrigę, - šyptelėjau, nors man visai nebuvo linksma. - Bent jau išgirdau teisybę.
Agielė pakilo iš fotelio ir patraukė prie savo stalo. Pravėrusi stalčių kažką ištraukė iš jo ir lėtai pasuko atgal, nutaisiusi mąslią miną. Aš tuo tarpu įpusėjau savo lėkštę – mėsa buvo paruošta išties neblogai. Duona pasirodė beesanti truputį kietoka, tačiau tik lyginant su tuo, ką teko valgyti vakar iš ryto. Buvau pernelyg alkanas, kad skųsčiausi.

Pasiekusi kambario vidurį, mergina ūmai ištiesė ranką, atidengdama delne laikomą gelsvo kristalo rutulį. Šis sužibo silpna, balsva šviesa. Teoriškai, tokios nebūtų pakakę net pasišviesti, tačiau pro langą sklindantys saulės spinduliai kaipmat buvo nuslopinti, o kambario spalvos išbluko iki pilkų atspalvių. Pasijutau lyg patekęs į juodai baltą fotografiją.
- Pasirodyk! - griežtai įsakė Agielė, lėtai dairydamasi po kambarį. Vos neišmečiau lėkštės. Juk ir taip sėdėjau jos akivaizdoje...
Tačiau netrukus akį patraukė keistas juodulys palubėje, viename iš kampų. Lyg kokia skysto rašalo dėmė, šis ėmė atsargiai slinkti žemyn, siekdamas lango.
- Kas per velnias... - parodžiau.
Agielė sureagavo bematant, vienu šuoliu apsisukdama aplink ir nukreipdama ranką į dėmę. Ši garsiai bei piktai sušnypštė, liuoktelėdama sienos paviršiumi visu greičiu. Tačiau pasiekti lango nespėjo. Kristalo šviesa pasikeitė ir mane pervėrė labai keistas jausmas, jog ką tik visas kambarys dar labiau pasislinko į pilkojo spalvų diapazono pusę. Tarsi prieš tai dar egzistavo užsilikę spalvų likučiai, kurie dabar buvo visai išsiurbti.
Juodas pavidalas atsiplėšė nuo sienos ir it pamėtėtas įlėkė į Agielės delną, kaipmat apsivydamas jos ranką kibiais, juodais čiuptuvais. Jos vietoje aš jau būčiau prikrovęs į kelnes, garbės žodis... Agielė? Ji tik sukando dantis, stebėdama padarą piktomis akimis.
- Koks tavo vardas?
Juodas it naktis beformis sutvėrimas vėl sušnypštė, jau gerokai agresyviau. Pora čiuptuvų pamėgino pasiekti Agielės akis.
- Sakyk vardą! - pakartojo mergina kur kas įsakmiau.
- Tu neiššššlaikysssi tiek ilgai! - susiformavo klastingi žodžiai. - Tavo iššššdegimo laikasssss...
- Šį kristalą kroviau visą savaitę, taip kad suspėsiu tave išsiųsti tiesiai į juoduosius vandenis, jei to prireiks! - atsikirto Agielė. - Arba tu man pasakysi savo vardą ir aš tau tiesiog uždrausiu čionai kelti koją. Tai kaip bus?
Padaras ėmė blaškytis it paklaikęs, tačiau mergina nė neketino jo paleisti. Kristalas vėl žybtelėjo. Mane supantis pasaulis iš nespalvotos fotografijos virto juodai baltu paveikslu, o Agielės rankose laikomas padaras ėmė panašėti į gyvą Roršako rašalo dėmių testą.
- Sskoksass! Skoksaaaassssss! - sudejavo būtybė.
- Deivės Selėjos vardu, tau draudžiama vėl apsireikšti Agielės Daevos namuose, Skoksai! Ir perduok savo šeimininkui, kad jis man skolingas savo niekingo sevito gyvybę! Dabar pranyk!
Paleistas iš rankų, padaras it įgeltas šovė prie lango ir susigėrė į stiklą. Net ir aš turėjau blogą nuojautą, jog dar tolimesnis pasitraukimas į juoda-balta bus nemalonus ne tik jam vienam. Lengviau atsidusau, kai kambarys ėmė švisti, atgaudamas įprastą spalvų gamą.
- Panele Agiele! - išgirdau Nildos balsą. Tarnaitė pripuolė prie savo šeimininkės, kuri labai greitai blyško tiesiog akyse. Pagriebusi rutulį iš merginos rankų, Nilda padėjo jį ant stalo ir pagelbėjo jai atsisėsti.
- Padėk man! - grįžtelėjo į mane.
Skubiai padėjau lėkštę ir prisiartinau.
- Ką turėčiau daryti?
- Prižiūrėk ją, kol sugrįšiu! Neleisk jai draskyti krūtinės. - įsakė tarnaitė. Greičiausiai ji buvo patyrusi ne vieną tokį fokusą, nes veikė metodiškai ir apgalvotai, kuomet aš dar tik peikėjausi iš sąstingio.
- Degina... - murmėjo Agielė, siekdama rankomis savo saulės rezginio, paslėpto po rūbais. - O Deive, kaip degina!..
Jos žvilgsnis be tikslo šaudė po lubas, kuomet pirštai karštligiškai stengėsi atrišti suknelės raiščius. Jeigu jai iš tiesų degino krūtinę, tuomet neturėjau nieko prieš tokį išsirenginėjimą. Mano darbas buvo neleisti jai susižaloti.
- Šaltas vanduo... - prisiminiau ąsotį ant staliuko. Pripildžiau jos puodelį. - Štai, gerk!
Rijo godžiai, beveik springdama. Tačiau netgi tada nesiliovė atrišinėjusi suknios. Po šia vilkėjo plonus apatinius rūbus, o po anais... dar vieni apatiniai? Kokio šėtono?..
- Skauda! - giliai įkvėpė, kišdama pirštus po medžiaga ir siekdama odos. Nutvėriau abi jos rankas.
- Jei tau iš tiesų degina, tuomet šitaip bus daug geriau, - pasakiau, priglausdamas vėsaus puodelio dugną. Agielė aiktelėjo ir staigiu judesiu išmušė indą man iš pirštų. Puodelis nuriedėjo kilimu, o ji vėl išskėtė nagus, taikydamasi į savo saulės rezginį.
- Ne! - sulaikiau ją. - Ir liaukis mane draskyti, po galais! Tuojau Nilda ateis ir... liaukis, sakau!
Kadangi jos pirštai akivaizdžiai kėsinosi tik į vieną vietą, nusprendžiau pridengti jos saulės rezginį savo delnu, kita ranka numušinėdamas įkyrius pirštus šalin. Agielė išplėtė akis, abi jos rankos ūmai sustingo, o aš pajutau šleikštaus karščio bangą, pasklindančią mano paties krūtinėje. It nusvilęs atitraukiau delną nuo merginos odos. Jausmas ėmė blėsti.
- Kas čia buvo?.. - sumurmėjo ji, pažvelgdama į mane kur kas blaivesnėmis akimis. - Pridėk  ranką... dar kartą!
Man irgi buvo smalsu, todėl paliečiau vėl. Geriau būčiau to nedaręs. Agielės veidas net nušvito iš palengvėjimo, tuo tarpu aš panorau šokti į skystą azotą. Kuo skystesnį, tuo geriau. Rimtai, čia tokia jų burtų kaina? Velniop tada visus burtus!
- Sevito ryšys?.. - murmėjo Agielė, stebėdama mano veidą. - Tu galbūt ir nejauti jo, tačiau gali smarkiai palengvinti mano skausmą...
- Patikėk, dar ir kaip jaučiu! - neišlaikiau. - Palauk truputį su savo šauniais paaiškinimais, - aš patraukiau delną ir siektelėjau ąsočio su vandeniu. Skubiai susipyliau į gerklę kelis gurkšnius. Priglaudęs vėsų paviršių prie savo krūtinės, atsidusau daug lengviau.

Kai Nilda įbėgo į kambarį su kibiru ledo vienoje rankoje ir drėgnu audeklu kitoje, mano ranka vėl ilsėjosi tarp Agielės krūtų, ši maudėsi palaimoje, o aš norėjau numirti kuo staigesne mirtimi... tik gal jau ne tiek stipriai. Visgi neapsakomai šlykštus jausmas pamažėle slopo.
- Ką... Ką tu darai?! - pasibaisėjo tarnaitė.
- O kaip tau atrodo? Ledą! - pareikalavau kibiro.
- Liesdamas mane jis perima mano skausmą, Nilda, - beveik džiugiai pareiškė Agielė. Valio jai...
- B... bet... - sumikčiojo tarnaitė.
- Erikai, tu privalai suprasti, jog... kitomis aplinkybėmis tavo šis... prisilietimas nebūtų priimtinas, - šiaip ne taip paaiškino smarkiai išraudusi mergina.
- Nesijaudink, - vargiai numojau ranka. - Aš augęs su keturiomis seserimis, todėl nuogybės ir intymus prisilietimas prie moteriško kūno man tiek daug nereiškia, patikėk...

Taip, mano galva buvo ryškiai perkaitusi, antraip būčiau gerai pagalvojęs prieš leptelėdamas kažką panašaus.
- Tu intymiai lietei savo keturias seseris? - kaipmat įsitempė Agielė. Nilda išvyniojo audeklą, greičiausiai ketindama apsukti jį apie mano kaklą ir dar trūktelėti už abiejų galų.
- Intymiai? - dėbtelėjau į abi moteris. - Nepavadinčiau tų atvejų intymiais nė iš tolo. Mano seserys... tarkime, jog paauglystėje jos nebuvo pačios geriausios seserys pasaulyje ir aš tikrai nenorėčiau daugiau kalbėti apie tai!

* * *

Mano seserys iš tiesų nebuvo pačios geriausios. Jos ir dar mano motina. Kai šeimoje tiek daug estrogeną skleidžiančių būtybių, paauglystė tampa labai rimtu psichologiniu išbandymu. Negana to, vieną savaitgalio rytą keturios sesutės staiga sugalvojo, jog nieko čia tokio, jei kelias valandas per dieną jos pabėgios po namus vienais apatiniais, ar netgi tik su viena trikotažo dalimi. Juk šeimos jaunėlis prie jų tiek įpratęs, kad jam turėtų būti vis tiek, ar ne? Jis juk nesiskaito už tikrą vyrą?..
Kai jų paaugliška logika pasiekė tokį lygį, aš rimtai panorau, kad tėvas daugiau laiko praleistų namuose, o ne kažkur universitete ar mokslo konferencijose. Jo akivaizdoje visos keturios ūmai įgaudavo gėdos jausmą. Kai tėvo nebūdavo, aš neturėjau kur dėti akių. Motina į mano skundus sureagavo moteriškai – privalau būti vyras ir išmokti elgtis su moterimis tinkamai. Mano seserys tam tik padeda. Taškas.
Padeda?.. Mielai būčiau apsiėjęs be tokios pagalbos ir netgi iš savo kišenpinigių užpirkęs joms naują garderobą. Problema buvo ta, kad kelias vasaras namų aplinkoje jos neketino rūbų nešioti visai, tobulindamos savo įdegio toną. Nepagelbėjo netgi idėja perkelti stalo žaidimų klubo patalpas į mūsų svetainę. Tai buvo mano ir tėvo balsai prieš penkis moteriškus. Demokratiški rinkimai buvo pralaimėti tiesiog diktatorine persvara ir prakeiktosios netgi drįso slapčia pakikenti iš mano ištįsusio veido. Jos nutuokė, kam man prireikė to klubo namuose.

Vieną rytą atsibudau paprasčiausiai perdegęs – man jau buvo vis tiek, kokį Ievos kostiumą visos keturios vilkėjo, ar kokius dviprasmius juokelius mano adresu mėtė. Nuo to laiko  tobulinau savo aštrių atsakymų žodyną, kad prakeiktosios žinotų, su kuo prasideda. Dabar jau mergužėlės ėmė jausti kaistančius veidus, kai grįždavau namo nusiteikęs atlaikyti frontą. Deja, mano maža pergalė truko labai trumpai. Šiek tiek vėliau dvynėms ir vyriausiai seseriai prasidėjo studijų metas, likusi viena jaunėlė netruko grįžti į normalų gyvenimą. Aš?
Aš taip ir likau perdegusiu Eriku, kuris pagaliau galėjo lengviau atsipūsti. Valio man?

* * *

- Man atrodo, aš jau pati galėsiu iškęsti, - pratarė Agielė po kelių tylos akimirkų. Nilda energingai palinkčiojo galvą.
- Ačiū tavo Deivei, - atsidusau, patraukdamas ranką. - Man reikia dar ledo ir dar vandens... Rimtai, kodėl tau reikia kentėti tokias šlykštybes, kai Fera Blondinė švaistosi savo ugnimi be jokių pasekmių?
- Patikėk, Ferai irgi reikia, - pasakė Agielė. Nilda užrišinėjo jos suknelę, lygindama klostes. - Visiems burtininkams reikia, anksčiau ar vėliau.   Tai vadinama „išdegimo laiku“. Kai mes pradedame kerėti, mūsų magija ima kauptis viename kūno taške, - ji pridėjo ranką prie saulės rezginio. - Kai tai vyksta, kūnas ima kaisti. Kuo ilgiau naudojama magija, tuo labiau auga karštis, kol galop kaitra tampa tokia nepakeliama, jog mes privalome sustoti. Fera... ji paprasčiausiai turi gerokai ilgesnį išdegimo laiką nei aš. Girdėjau, ji gali nesustodama kerėti beveik visą minutę.
- O po to? Valanda su ledo kibiru? - pajuokavau.
- Jeigu ji iš tiesų kerėtų visą minutę, tuomet taip. Dažniausiai burtai trunka kur kas trumpiau. Patys geriausi burtininkai gali išvystyti savo magiją vos per kelias akimirkas, net ir turėdami perpus trumpesnius išdegimo laikus.
- Bet tu pati visai neseniai kerėjai visą minutę... beje, kas ten toks buvo, tas Skoksas? - prisiminiau netikėtą svečią.
- Pirmos kategorijos demonas. Intelektualus, bet ne itin pavojingas, - Agielė pakilo nuo fotelio ir kelissyk giliau įkvėpė, glostydama savo krūtinę. - Šis buvo greičiausiai jaunas, nesugebėjo tinkamai pasislėpti ir išsidavė savo aura. Tokie demonai yra lengvai apribojami, vos tik sužinai jų vardus. Galėjau sužinoti ir jo šeimininko vardą, tačiau tuo metu man jau rimtai skaudėjo ir aš norėjau kuo greičiau atsikratyti juo.
- Tavo išdegimo laikas?
- Taip, - linktelėjo Agielė. Pasiekusi rutulį ant stalo, mąsliai pavartė jį tarp pirštų, tada nuėjo padėti atgal. - Tai, Erikai, kaip dabar bus?
- Ką? - pakreipiau galvą.
- Tu neabejotinai turi su manimi ryšį. Ir aš nekalbu vien apie sevito žymę. Negaliu tavęs grąžinti namo, net jei ir norėčiau to. Visi čia žino, kas tu toks esi, arba greitai sužinos. Tu neabejotinai esi protingas, todėl anksčiau ar vėliau atsiras besidominčių tavo žiniomis. Ypač Gremori klanas, kurie dievina naujas žinias. Jei paleisčiau tave, jie greičiausiai tave pasiimtų sau. Galbūt net apgyvendintų visai patogiai – kas žino. Tačiau tu nebūtum jų sevitas ir neturėtum jokios padėties jų namuose. Mano namuose, tu esi mano dešinioji ranka. Net jei man pačiai dabar keista tokiu tave laikyti, tu esi antras po manęs, o tai Daevų namuose daug ką reiškia.
- Net jei ir nesugebu kerėti? - šiaip ne taip įsiterpiau į jos reklaminę kampaniją.
- Mudu dar neišsiaiškinome visų kitų tavo sugebėjimų, - ramiai pastebėjo Agielė, šį kartą visai nesutrikdyta mano įžūlumo. - Jei paaiškės, jog tavo sugebėjimai neapsiriboja vien mano skausmo pašalinimu, tavo vertė tik augs – tą tau galiu pažadėti. Tačiau pats turi suprasti, jog tokia padėtis turi savo kainą.
- Tu nori, kad būčiau tavo sevitu ir laikyčiausi visų įmanomų taisyklių, - atsidusau.
- Taip.
- Bet tu supranti, kad man reikės daugiau laiko, kol sugebėsiu bent truputį prisitaikyti? Taip, kaip su tavimi elgiasi ji, - parodžiau į Nildą, tebestovinčią kambaryje, - man rimtu veidu tikrai neišeis, atleisk. Ne mano kraujyje.
- Mudu ką nors sugalvosime, - Agielė įsitaisė už stalo. - Galbūt perpilsime tau kurio nors kito tarno kraują...
- Ką?! - žagtelėjau. Ji nusijuokė nesusilaikiusi.
- Tavo veidas visai įdomus, kai tu sutrikęs.
- Nejuokinga, - papurčiau galvą. - Dėl to kraujo perpylimo – nejuokinga!
- Taip, aš atsiprašau, - šypsojosi ji. - Tai ką darysi, Erikai?
- Tavo viršus, - atsidusau. Ir pastebėjau, kaip tarnaitė kilstelėjo antakį, neperpratusi mano išsireiškimo.
- Tikiuosi, tu supranti, jog turėsi laikytis man duoto žodžio, - Agielė palinko virš stalo į priekį, paremdama veidą ranka. - Ir kad nuo šiol turėsi apgalvoti visus savo veiksmus – aš būsiu už juos atsakinga tiek pat, kiek ir tu. Šį rytą tu sudavei Ferai Elfiorai, todėl jau šiandien vakare visi žinos, jog Agielės Daevos sevitas – nuo grandinės nutrūkęs laukinis. Rytoj tau reikės šią nuomonę išsklaidyti.
- O mano maža pergalė magiškame mūšyje nesiskaito? - pamėginau išsiderėti lengvatų.
- Tavo žodis prieš Feros ir Iberijaus žodį? Ar tavo žodis prieš Gremori žodį? - pakreipė galvą Agielė. - Mes dar nežinome, kas iš jų priskyrė pergalę sau.
- Gerai, supratau. Mano žodis kol kas nieko nereiškia, - atsidusau.
- Rytoj vakare viskas gali pasikeisti, - trūktelėjo pečiais mergina. - O iki to laiko tu visur lydėsi mane ir mudu daug mokysimės... po to kai išsimaudysi ir Nilda tave supažindins su šiais namais, jų gyventojais ir visais likusiais tarnais.
Pažvelgiau į tarnaitę. Šios akys buvo atgavusios pavasarinio ledonešio šilumą, kas greičiausiai buvo geras ženklas.
- Abu esate laisvi, - paskelbė Agielė. Ji akivaizdžiai norėjo viena pašokti savo pergalės šokį.

Kitame kambaryje nespėjau nė pagrindinių durų pasiekti, kai Nilda aplenkė mane ir įrėmė delną į krūtinę, sustabdydama vietoje.
- Leisk atspėsiu – aš tau visiškai nepatinku ir jei padarysiu savo šeimininkei ką nors bloga, tu sušersi man visą kibirą nuodų, net neįdėjusi jų į pusryčius, - aplenkiau ją.
- Mudu vienas kitą gerai suprantame, - vos vos šyptelėjo ji. - Agielė yra gera šeimininkė. Per visą mano tarnystės laiką, šiuos namus valdė septyni Daevų šeimos žmonės. Vos du iš jų  elgėsi su tarnais taip, lyg mes iš tiesų kažką reikštume. Agielė yra antroji ir tarnai ją labai gerbia.
- Turėsiu tai galvoje, - linktelėjau.
- Kadangi šeimininkė laiko tave dešiniąja ranka, nuvesiu tave į jos asmenines maudyklas, - pasisuko šonu Nilda. - Ir... man patiko tavo idėja su nuodų kibiru.

Rimtai? Valio man!
2015-09-28 16:40
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-09-30 20:41
Aurimaz
Dėkui visiems už pastabas. Dabar galvoju - galėčiau visus neaiškumus apginti, bet didžioji jų dalis išaiškės artimiausiose dalyse, tai kaip ir neverta spoilinti. Su jūsų komentarais yra šioks toks užlindimas į istorijos priekį.
Galiu atsakyti tik Codein - ne, mano nuomonė apie moteris nėra vien Agielės ar Skaistės paveikslai. Ar merginos su išpaikintos princesės sindromu. Tačiau jei vietoje jų patalpinčiau itin rimtus personažus, tie labai greitai nusodintų visą pakilią atmosferą. Rimtiems personažams eilė dar ateis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-09-30 11:13
Galaxy
parašyta šauniai. bet pastebėjau tendencija, jog autoriaus kuriamos merginos iš pradžių labai erzinančios. vėliau kai įsibegėja vaiksmas, jos susinormalizuoja, praranda savo įkyrasias savybes ir ima elgtis žmoniškai, bet iš pradžių tiek tarkim skaistė iš akmenų laivo, tiek agielė- pasipūtusios išlepintos mergiščios (kitus darbus labai seniai skaičiau negaliu palyginti, gal vat net reiks tyčia eiti užmesti akį į paliestąją). Aišku gal tiesiog man vienai jos iš pradžių nekelia simpatijų, bet jei ne, įdomu, ar autorius tyčia piešia tokios išpaikintas panas, kad jos vėliau tūrėtų progą pasitaisyti, ar tiesiog tokia autoriaus nuomonė apie moteriškosios lyties atstoves? :) aj ir dar, kaip pagrobtas iš savo pasaulio paauglys- Erikas pernelyg jau nesipriešina, manau žmogus tokiu atveju imtų maištauti ir pykti, ir kategoriškai reikalauti, kad situacija būtų kuo greičiau išspręsta. ir pati agielė tūrėtų sunerimti vietoj gyvuniuko gavus žmogų, nejaugi jai norisi asmeninio vergo vietoj šuns? na tik šiokie tokie pamąstymai. Lauksiu tęsinio :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-09-30 10:02
pikta kaip širšė
Gerai, pakalbėkim atvirai - pirmą dalį įveikinėjau. Kažkaip neužkabino tos muštynės ir visa jų priešistorė, Ta prasme tekstas neblogas, bet pradžiai gal vertėtų pagalvoti apie kažką labiau įtraukiančio.

O štai antroji dalis tai nuoširdžiai nudžiugino. Labai maloniai perskaičiau :-) dar labai pralinksmino ta erotinė fantazija, apie seseris, kurios namie vaikšto vienais triusikėliais :-))) rimtai??? Nepažįstu nė vienos moters, kuri po namus vaikščiotų pusnuogė. Mergaitės, nuogais papais, žaidžiančios pagalvių mūšį yra iš hm... :-)) na tarkime tikrai ne iš realybės (nebent tu H. Hefner'is) :-))

Bet šitą nukrypimą galiu suprasti ir jį net nesunku atleisti ;-))
Duodu petaką ir tikrai labai laukiu tęsinio.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-09-30 05:40
Aurimaz
Kas dėl vardų - nesu matęs nei Deathstalker filmo, nei skaitęs knygos, bet jei pavadinimai sutampa, tai reiškia, jog tiek aš, tiek kitas autorius naudojo tą patį universalų šaltinį ir man jau nuo pradžių norėjosi, kad vardų atžvilgiu skaitytojas nuolat jaustų, jog "šitie kažkur jau girdėti". Šaltinį leisiu išsiaiškinti patiems :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-09-29 22:37
Andrėnas
Istorija kol kas labai gera. Kliūna (nesmarkiai) kai kurios smulkmenos.

Vardai/pavadinimai: Fera, Sorota, Abraksas (Deathstalker, anyone?), Rangda, Sitra, Urtoras, Aiserbas, Gremori. Kiekvienas atskirai - dar nieko, bet kartu... Šiaip sau. Žinoma, pavadinimai individualus dalykas, bet tokio tipo fantastikoje yra itin svarbūs. Šiuose perdaug raidės "R" ir per daug dvigarsių (nors esu matęs ir daugiau). Tiesa sakant net galvoju, ar nereiktu parašyt nedidelį esė ta tema. Na, gal kai laiko bus. Tarkim, kitais metais.

Herojaus amžius vis dar kelia neaiškumų. Pagal aprašymą duočiau 19, iš bėdos - 20. 21 - mažas skirtumas? Taip ir ne. Toli gražu ne visi 21-mečiai įgija šiokio tokio susitupėjimo požymių, tačiau dauguma vistik jau pradeda ieškotis kad ir laikino darbelio ir t.t. ir pan. Herojus tuo tarpu - nu grynas abiturientas/pirmakursis, nei pridėt, nei atimt.

Dar vienas disonansas - ta pati muštynių tema, tik šį kartą kitu kampu. Įžangoje labai aiškiai parodoma, kad Erikas reaguoja į prievartą ir spaudimą taip pat kaip statistinis ožys - ragais, ragais ir į snukį. OK, nerdams nepernelyg būdinga, bet pasitaiko. Pats keletą pažįstu. Antrame skyriuje tuo tarpu - mergikė koja trepteli, pacanėlis pečiais gūžteli, ir viskas gerai. Ne, nekrenta užvertęs kojas, bet pasiduoda išties per lengvai. Erlicko žodžiais tariant: "esu žmogus ryžtingas, lengvai pasiduodantis kitų įtakai".
Tuojau pat reikia pastebėti, kad pulti perrašinėti iš panagių visai nebūtina - tiesiog reikia padoraus loginio pervedimo. Keturių sesių linija tam labai tinka, bet ji nepakankamai išvystyta. Vėlgi visai pritiktų idėja, jog "ožio fazė" įsijungia tik kaip reikiant įnirtus ir/arba fizinių muštynių metu. Na ar dar kaip panašiai.

Tai tiek šį kartą. Laukiam tęsinio.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-09-28 22:24
varinike
Labai smagiai skaitosi.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą