Sevitas (1 dalis)

Įžanga

Paprastai aš stengiuosi tikėti fizikos dėsniais. Jei kas nors staiga trinkteli į nosį, tau skauda. Galbūt net išsitiesi ant žemės.
Priešininkas gerokai stambesnis už tamstą? Į sceną žengia masė ir pagreitis. Tai mirtinas duetas, ypač jei esi tokio kūno sudėjimo kaip aš (tai yra - jokio). Sako, kovų menų meistrai sugeba išnaudoti priešininko masę, bet aš joks meistras. Kai mane užgriūva steroidų paveiktų raumenų stichija, esu nuoširdžiai linkęs elgtis pagal visus žinomus fizikos dėsnius. Tiesiog pasiduodu tėkmei ir...

- Dar vieną?! - riaumoja netikėtai mane užklupęs tipas, kurį iš balso atpažįstu kaip Artūrą Kriaubį. Atpažinęs kaipmat susigriebiu, už ką jis mane talžo ir tai nėra vien buduliškas malonumas, kurį jis neabejotinai jaučia.
Užplūdus teisėtam pykčiui, sulenkiu koją ir supažindinu jo šonkaulius su savo keliu. Artūras tik abejingai kriukteli ir ši reakcija mane įskaudina kur kas labiau nei jį mano pastangos.

Ne, aš nesu linkęs pasiduoti tėkmei, tiesiog esu labai prastas irkluotojas. Kai vidurinėje mokykloje klasės didvyriai mano kūno pagalba tikrino savo jėgas, aš priešinausi. Žinoma, tai paskatino juos smūgiuoti kur kas smarkiau. Savo ruožtu, aš priešinausi dar labiau ir šis uždaras ratas ilgainiui nuvedė prie to, jog nuo manęs atstojo visi mušeikos, kurie nebuvo nusiteikę mainais gauti poros mėlynių. Jie surado kitą auką, kuri tiesiog susiriesdavo ir leisdavosi kumščiuojama.

Už ką mane talžė Artūras? Priežastis buvo paprasta ir sena it pasaulis – moteris.
Na gerai, moterimi tą būtybę galėjo vadinti nebent Artūras. Man ji tebuvo šešeriais metais vyresnė sesuo – viena iš keturių.

Jei jums teko gyventi su keturiomis vyresnėmis seserimis, tuomet galbūt mane suprasite. Kiekvienas brolis anksčiau ar vėliau susipranta, jog atėjo akimirka atlikti savo vaidmenį – saugoti savo šeimos moteris. Nežinau, kas į žmonijos genus įdiegė šią programą – aš asmeniškai tą laisvamanį genetiką būčiau užsmaugęs dar kūdikystėje, kad visi pasaulio jaunesnieji broliai galėtų lengviau atsikvėpti.

Metų skirtumas reiškė, jog ir visi seserų kavalieriai bus mažiausiai to paties amžiaus ar dargi vyresni. Tą puikiai įrodė mane talžantis Artūras. Jei dabartinius mudviejų veiksmus galima buvo įvardinti kaip „šeimos moterų saugojimą“, tai eina šikt...

Artūras susipažino su mano vyriausia seserimi prieš du mėnesius. Žinoma, aš nelikau abejingas – kai namie oras persisotinęs estrogenais, dar vieno vyro kompanija yra netgi labai pageidaujama. Kai Siga išdidžiai pristatė savo naująją meilę visai mūsų mažai šeimynai, tikriausiai tik aš vienas apsidžiaugiau.
Motina kaipmat susirūpino būsimo žento įtartina šukuosena (plaukų nebuvo visai). Tėvas atkreipė dėmesį, jog Artūro žodynas pasirodė besąs skurdokas (tėtis yra šeimos eruditas). Siga, žinoma, sklandė padebesiais, todėl nepastebėjo nieko bloga. Aš tuo tarpu lengviau atsipūčiau – iš keturių seserų man beliko „saugoti“ tris. Valio man!

Tas „valio“ truko tol, kol vieną dieną išvydau Artūrą kitos merginos glėbyje. Kaip tik traukiau namolio iš stalo žaidimų klubo, po keturių valandų „Magų ir Drakonų“ sesijos, kai prie vieno itin trankaus pubo įėjimo pastebėjau porelę – mergina buvo apsivijusi plikai skustą vaikiną kojomis ir rankomis.
Kadangi plikai skusti vyrai mūsų rajone yra retenybė, nusprendžiau žvilgtelėti iš arčiau, nors vidinis balsas ragino nesikišti į svetimus reikalus ir traukti savo keliais. Matote, merginos plaukų spalva šiuo atveju atrodė šiek tiek „ne ta“. Visos mano seserys yra blondinės. Ši tuo tarpu buvo akivaizdi rudaplaukė.

Žvilgtelėjęs iš arčiau supratau, jog turiu bėdą.
Taip, tai buvo Artūras ir mergina buvo visai ne Siga. Suveikė broliški instinktai, raginę saugoti savo šeimos moteris (žinau, kvaila, bet...).

Grįžęs namo pasivedžiau Sigą į šalį ir įsitikinau, kad ji dar neišsiskyrusi su savo meile. Susipažinimas su lengvo turinio, minutės trukmės porno filmu mano telefone buvo kraupokas ir emociškai varginantis. Iš pradžių ji buvo šokiruota. Tada pusvalandį pasikūkčiodama verkė mano glėbyje, visiškai suniokodama mano geriausius marškinėlius. Kai jau buvau pasiryžęs perleisti paguodos estafetę moteriškai šeimos pusei, Siga ūmai patyrė asmenybės persivertimą – įtūžusi pačiupo mano telefoną ir išlėkė aiškintis santykių.

Ar bereikia sakyti, kaip tokie veiksmai galėjo atsiliepti mano sveikatai? Savaime aišku, Artūras kažkur turėjo nuleisti garą už savo nesėkmingą žygį kairėn ir jo nuomone, aš buvau mirtinai kaltas.
Visa tai ir suvedė mudu į dabartinį, skausmingą momentą, kur jis įrodinėjo masės ir pagreičio dėsnius, o aš atkakliai stengiausi įrodyti, jog dar sugebu irkluoti prieš srovę.
Taip, aš esu linkęs tikėti fizikos dėsniais.

Tačiau ne tada, kai smūgis kumščiu išjungia dienos šviesą – tiesiogine prasme.

* * *

Iš pradžių pamaniau, kad Artūras persistengė ir mane atjungė visiškai – pirmą kartą gyvenime. Iš mokyklos laikų žinojau turįs itin kietą ir atsparią galvą. Kiek budulių ją bedaužė, aš visada likdavau sąmoningas, kad galėčiau duoti abejotinos grąžos.
Tačiau šį kartą pasaulis aptemo ir aš nuoširdžiai suglumau.

Po kelių sutrikimo akimirkų ėmė aiškėti ir kitos keistenybės. Pirma – aš nebejutau Artūro smūgių. Tai buvo maloni staigmena.
Antra – mano akyse nebuvo visiškai juoda, nes aš vis dar mačiau žemę po savimi, tik gerokai priblėsusioje šviesoje. Tarsi dieną būtų ūmai pakeitusi naktis. Kai pasiverčiau ant šono, išvydau ir patį Artūrą, besimaudantį grindinio dulkėse ir besidairantį į šalis. Jis pats atrodė gerokai nustebęs, tarsi anksčiau minėtas smūgis būtų išjungęs šviesas ne man vienam.
Tačiau netrukus jį teko pamiršti, nes mano žvilgsnį prikaustė mėnulis juodame, žvaigždėtame danguje.

Na gerai, tamsa akyse buvo dar šiek tiek suprantama. Mėnulis danguje? Pasijutau taip, lyg būtų sutrikęs laiko suvokimas. Juk ką tik buvo vidurdienis, tiesa?
Spoksojau į jį jausdamasis it sapne. Tikra tiesa – mano košmarai būna itin ryškūs bei detalūs ir nieko keisto, kai juose įvykiai praranda logišką seką. Turbūt tai ir yra vienas iš jų, antraip kaip DAR paaiškinti tokį šuolį? Kas nors, pažadinkit.

Tada ausis pasiekė vis garsėjantis minios gaudimas ir pagaliau nuleidau žvilgsnį žemyn.
Vis dar gulėjau ant grindinio, tačiau tai jau nebuvo mašinų stovėjimo aikštelė šalia prekybos centro. Aplinkui išvydau kažką panašaus į stadioną ar amfiteatrą. Dizainas atrodė šiek tiek neįprastas, negalėjau apsispręsti dėl tikslaus termino. Deglais nušviestose tribūnose šurmuliavo žiūrovai ir visų žvilgsniai buvo nukreipti į centrą, kur aš gulėjau ant žemės, o Artūras trypčiojo vietoje dairydamasis aplinkui, gaudydamasis situacijoje ne ką geriau už mane.
- E... ei, tu... - išstenėjo jis, grįžtelėdamas į mano pusę. - Koks čia gaidys darosi?!
Isterijos jo balse būtų užtekę abiem su kaupu.

Ne per toliausiai nuo mudviejų liepsnojo keli ratu sustatyti deglai. Jų mirgančioje šviesoje išvydau trečią asmenį, stovintį saugiu atstumu tiek nuo manęs, tiek nuo Artūro. Tai buvo mergina ir ji pati atrodė šiek tiek išsigandusi, kas visai nepaguodė. Tik sustiprino pojūtį, kad įsivėliau į kažką rimto.

Iš visų pusių plūdo tiek daug naujos (ir keistos) informacijos, kad sekundei turėjau tiesiog padaryti pertrauką ir užmerkti akis, nes ėmė svaigti galva.

Informacijos perteklius nėra gerai sveikatai. Žmonės taip jau sudaryti, kad nuolat apsupa save gerai pažįstamais daiktais ir yra linkę sukiotis arčiau jiems pažįstamų žmonių. Jei kažkur netoliese atsiranda naujas smalsumą keliantis veiksnys, mes paprastai iššniukštinėjame jį ir pasidedame naują informaciją į tam tikrą atminties kertę – kad vėliau nebesuktume dėl to galvos.
Kai tokių faktorių atsiranda per daug, žmonės yra linkę susinepatoginti. Kurį griebti pirmą? Kuris kelia didesnį pavojų? Ką daryti?..
Mano atveju, informacija plūdo it nesulaikoma banga ir aš jutau ne šiaip susierzinimą, o lengvą pykinimą. Panašiai turėjo jaustis ir Artūras, nes netrukus išgirdau krintančio kūno dunkstelėjimą. Vyruko procesorius neatlaikė apkrovos ir atjungė jo ribotas smegenis. Man grėsė lygiai tas pats.
Diena virtusi naktimi. Tribūnos ir žiūrovai – netgi nepaisant to fakto, jog užmatyti rūbai atrodė šiek tiek kitokios mados nei aš buvau pratęs. Juos vilkėjo ir šalia mūsų stovinti mergina. Panašius teko matyti viduramžių temos mugėje, tik gal ne visai tokio sukirpimo. Jei dar artimiausiu laiku išgirsiu žvangančius šarvus, tuomet man rimtai kukū.

Išgirdęs balsą šiek tiek pramerkiau akis, kovodamas su pykinimu. Mergina kažką kalbėjo, tačiau nesupratau nė žodelio – dar vienas naujos informacijos bakstelėjimas į mano vargšes smegenis. Kelias sekundes žiūrėjau į žemę, stengdamasis apriboti savo regėjimo lauką. Vien garsų buvo sočiai, kad pasijusčiau nepatogiai.
Tada kilstelėjau akis į nepažįstamosios pusę.

Tokia pat sutrikusi, nebent ji visada tokia blyški it lavonas. Žalsvos akys šaudė tarp manęs ir Artūro, lyg negalėdamos išsirinkti. Galop nusprendė, jog dėmesio esu vertas aš - tikriausiai todėl, kad vis dar buvau sąmoningas. Ji vėl skubiai paklausė kažko nežinoma kalba. Kai kurie žodeliai gal ir buvo panašūs į kai kurias man žinomų žodžių dalis, tačiau stipriai abejojau, ar reikšmė bus ta pati. Todėl nusprendžiau atsakyti kaip moku:
- O lietuviškai – niekaip? - paklausiau.
Ji tik sumirksėjo, pražiodama burną.
- Angliškai gal? - persijungiau į anglų kalbą. Tas pats rezultatas.
Minios gaudimas vis stiprėjo, tačiau stengiausi neblaškyti dėmesio, susitelkęs į nepažįstamosios veidą. Viena problema vienu metu – tiek mano vargšas protas dar buvo nusiteikęs patraukti.

Nei rusų, nei prancūzų kalbos irgi nedavė jokių rezultatų. Du trečdaliai pasaulio pagrindinių kalbų – ir jokio atsako. Likęs trečdalis priklausė kinams ir korėjiečiams, apie kuriuos nieko neišmaniau.

Nepažįstamoji žaliaakė juodaplaukė jau ėmė rimtai panikuoti, dairydamasi pagalbos iš šalies. Šalia jos išdygo taip pat keistai apsirėdęs ūsuotas tipas, kuris tik trynė kaktą ir trūkčiojo pečiais. Dar daugiau nežinomos kalbos žodžių. Mano pykinimas pasiekė naujas aukštumas ir aš pasiruošiau vienam iš dviejų – arba tuoj išsijungsiu, arba visi susirinkusieji tuoj pamatys, ką valgiau pusryčiams. Blogiausia buvo tai, jog vien nuo minties apie antrą variantą ėmė pykinti kur kas labiau ir aš skubiai nusisukau į šalį, susiriesdamas dvilinkas.
Pala, ar įmanoma sapne apsivemti?..
Tarsi būčiau įmušęs įvartį. Minia vieningai suošė, pasipiktinusi mano maža demonstracija. Rimtai pavydėjau Artūrui – šis gulėjo sau laimingas, aklas visam pasauliui.

Skrandžiui nustojus spazmuoti, nubraukiau rankove šaltą prakaitą ir dirstelėjau viena akimi į merginą bei jos pagalbą. Abu akivaizdžiai nepatenkinti. Man beliko mintyse trūktelėti pečiais. Galva vis dar dūzgė it bičių avilys, tačiau jaučiausi daug geriau. Vėl apsidairiau, ieškodamas aplinkui bent vieno tikrai PAŽĮSTAMO objekto, į kurį galėčiau psichologiškai atsiremti.

Galop nusprendžiau, jog mane supa žmonės ir jie vilki rūbus – ši koncepcija buvo savaime suprantama, tačiau vargu ar gelbėjo. Visa kita buvo nauja. Amfiteatro (ar stadiono?) dizainas atrodė neįprastas. Ne viską galėjau įžiūrėti deglų ir mėnulio šviesoje, tačiau kabančiose vėliavose pastebėti simboliai nepriminė jokio žinomo rašto.

Kur aš? Ir, turint galvoje aplinkybes, KAIP aš čia iš viso atsidūriau? Nejau Artūro kumštis buvo toks stebuklingas, kad vietoje logiško rezultato išsmūgiavo fantastišką? Ar tai reiškia, jog norėdamas grįžti atgal į mašinų stovėjimo aikštelę, vėl turėsiu su juo susimušti? Valio man...

Nepažįstamoji ėmė greitakalbe tarškėti kažką šalia stovinčiam vyrui, akivaizdžiai ketindama pasitelkti isteriją kaip ginklą. Visą gyvenimą praleidęs su keturiomis seserimis ir jų motina, šiuos ženklus galėjau atskirti net užsimerkęs. Juodaplaukė rodė pirštu tai į mane, tai į Artūrą, jau net gaudydama orą tarp žodžių. Ji baimingai dirstelėjo kažkur į tribūnas. Vėl į mane. Vėl į Artūrą.

Mano nugara kaito. Iš pradžių tai buvo tik silpnas dilgsėjimas, kurį pirma priskyriau grubiam pasivartymui ant žemės. Tačiau dabar dilgsėjimas peraugo į deginimą ir aš čiuptelėjau per petį už marškinėlių, tikrindamas jų būklę.
Kitą akimirką skubiai nusivilkau juos per galvą, nes jausmas itin greitai peraugo į tikrą skausmą. Atrodė, lyg ant mano nugaros kažkas būtų braižęs raštus įkaitinta geležimi. Kai neišlaikęs surikau iš skausmo ir ėmiau vartytis ant šaltos žemės, pirmą kartą išvydau palengvėjimą merginos veide, tarsi dabar ji regėtų tai, ką ir norėjo matyti. Sadistė. Mano veidu ritosi ašaros ir aš vargiai begalėjau ką nors įžiūrėti. Tik iš garso žinojau, jog Artūrui sekasi daug geriau nei man. Jis palaimingai gulėjo sau, paniręs į tamsą ir nežinojimą. Dievaži, pavydėjau šunsnukiui tokios sėkmės.

Kai nematomi velniai ant mano nugaros baigė raižyti šokių ratelį ir ėmė trypti lambadą, pagaliau netekau sąmonės ir aš.

1. Ištikimas tarnas

Busdamas iš miegų tariausi pagaliau išsivadavęs iš nelemto košmaro.   Paprastai nesu nusiteikęs prieš košmarus, tačiau dar nė viename neteko kentėti tikro skausmo. Ši patirtis buvo nauja.

Kai pamėginau pasiversti ant šono, čiužinys po manimi keistai sutraškėjo ir aš skubiai atmerkiau akis.
Šiurkšti paklodė buvo patiesta ant šiaudų, kurių buvo pribarstyta  visur aplinkui. Dirstelėjęs į šalį išvydau papilkėjusių, grubiai tašytų rąstų sieną. Žvilgt į kitą pusę – ten manęs laukė dar keistesnis reginys. Patalpa buvo mažytė, iš trijų pusių apsupta žema lentų tvora. Lubos kaži kur aukštai, tamsoje. Grindys nuklotos sutryptais šiaudais. Pats vaizdas keistai regėtas – jei atmintis manęs nemulkino, Jėzus Kristus gimė panašioje vietoje.

Ir dar kažkas įkyriai baksnojo man į pakaušį. Kai pamėginau nustumti tai ranka, pajutau šlapią, gleivėtą paviršių ir kaipmat dirstelėjau viršun.

Į mane spoksojo dvi smalsios, juodos akys, įsodintos į rudą, pailgą snukį. Padaras prašiepė geltonus dantis ir iškišo ilgą liežuvį, lyžtelėdamas pusę mano veido. Nė nepajutau, kaip atsidūriau prie tolimiausios sienos, garsiai pareikšdamas tiek pasipiktinimą, tiek mieguistą paniką:
- Kas per..!
Arklys ištempė kaklą, siekdamas mano veido, tačiau buvau per toli. Išsirangęs liežuvis įveikė likusį pusmetrį ir vėl lyžtelėjo, dabar jau tikrai pažadindamas iš bet kokių miegų. Kai jis pamėgino dar kartą, numušiau liežuvį ranka:
- Gal tau gana? - nukreipiau pirštą į jo pusę. - Aš jau atsibudęs, matai?
Jis trumpai prunkštelėjo ir papurtė galvą, išgaudamas duslų „muhuhuhu“.

Krūptelėjau,   visai šalia išgirdęs trumpą juoką. Virš medinių vartelių kyšojo merginos galva ir dvi smalsios, žalsvos akys įdėmiai stebėjo mano rytinę dvikovą su arklio liežuviu. Jei atmintis manęs nemulkino, ji buvo ta pati iš anksčiau regėto košmaro, akivaizdžiai panikavusi mano ir Artūro akivaizdoje.
Ta pati, kuri lengviau atsiduso išvydusi mane besiraitantį ant žemės pragariškose kančiose. Ką man reikėjo su šia informacija daryti, dar nebuvau tikras. Ji žiūrėjo į mane, todėl savo ruožtu pasistengiau žiūrėti jai į akis, viena ranka prilaikydamas arklio liežuvį:
- Labas rytas? - išmėginau atsargiai, prisiminęs iki šiol patirtas nesėkmes mudviejų bendravime.
Jos šypsena kaipmat nunyko ir ji lengvai krestelėjo galvą, lyg susidūrusi su akivaizdžia kliūtimi.
- Mo a tere fervas, - murmtelėjo ji pakreipdama veidą ir aš pajutau, jog kalbos barjeras jai yra tokia pat rakštis, kaip ir man. Ne, aš nesu telepatas. Ir šiuo atveju keturios seserys vargu ar būtų tinkamas pasiteisinimas – tiesiog akimirkai aplankė keistas pojūtis, jog šiose arklidėse mudu vienas kitą galime suprasti netgi nepaisant kalbos barjero. Kad ir ką tai reikštų...
- Turbūt tai reiškia, jog aš dar ilgai nesužinosiu, kaip čia papuoliau, koks tavo vardas ir sadizmo laipsnis, ar ne? - pasistengiau pajuokauti, kildamas ant kojų.
Juodaplaukė lengvai raustelėjo, lyg staiga supratusi kas jai buvo sakoma. Man netgi kilo įtarimas, kad ji apsimetinėja, tačiau mergina tada ištiesė ranką ir parodė kažkur šalia mano gulto:
- Teto. Insouti.
- Mm? - pažvelgiau kur ji rodė. Mano marškinėliai gulėjo sulankstyti šalia šiaudinio guolio, ant žemo suoliuko. Gardo kaimynas akivaizdžiai stengėsi juos pasiekti liežuviu, todėl pačiupau pirmas ir apsivilkau. Žirgas vėl papurtė galvą, akivaizdžiai nepatenkintas mano nenoru dalintis.

Pagaliau galėjau apžiūrėti savo beviltišką pašnekovę atidžiau. Ji nustojo raudonuoti vos apsivilkau ir dabar nužiūrinėjo mane lygiai taip pat, kaip aš ją. Sprendžiant iš veido išraiškos, ji tikėjosi kažko žymiai geriau. Aš savąją nuslėpiau – ne todėl, kad ji buvo pabaisa ar panašiai – ne, ji buvo mano artimiausias bilietas iš šio košmaro namo ir aš tikrai neketinau sumauti savo šansų rodydamas kvailas grimasas.
Pabaisa ji tikrai nebuvo. Ypatinga gražuolė irgi ne. Simpatiška – taip, šis terminas greičiausiai tiktų. Veidas atrodė beveik simetriškas, įrėmintas juodomis plaukų sruogomis. Plaukai buvo supinti į storą kasą, apsuptą daugybe plonesnių kasų. Vakar tokia šukuosena greičiausiai atrodė šauniai. Dabar kasos atrodė išsišėrusios, šiek tiek praradusios formą, bet tai vaizdo kol kas negadino. Lūpos plonos, blyškios. Nosis smalsiai riesta o žalsvos akys stebėjo mane lyg tikėdamosis, jog nusimesiu odą ir pavirsiu į kažką, kuo nesu. Kadangi virsti niekuo nesiruošiau, jai šitaip žiūrėti teks dar ilgai.

Jei grindys anapus vartelių buvo tame pačiame lygyje, tuomet aš jaučiausi aukštesnis už ją gerais dešimčia centimetrų, jei ne daugiau. Merginai reikėjo šiek tiek užversti galvą, kad galėtų tyrinėti mano veidą... ir dėl šio įdėmaus tyrinėjimo aš pasijutau šiek tiek nejaukiai.
- Erikas, - ištiesiau jai ranką. Kažkas turėjo pramušti tą prakeiktą kalbos barjerą, kol jie čia suras bent vieną anglakabį. Ar prancūzą. Arba rusą...
Ji smalsiai nužvelgė mano delną, tada šiek tiek susigūžė, beveik pranykdama už vartelių. Kai žengiau artyn, ji žengė pusę žingsnio atgal, ūmai išsitiesdama ir papurtydama galvą, tarsi nusivylusi kažkuo. Iš jos burnos pasipylė žodžiai. Daug žodžių. Stovėjau klausydamasis jos balso, nes suprasti ką nors buvo neįmanoma, kad ir kaip labai norėjau. Jai greičiausiai reikėjo išsikalbėti, todėl ji ir kalbėjo - iš pradžių ramiu balsu, tada jau su emocijomis ir gestais, žengdama pirmyn bei atgal prieš vartelius. Pasirėmiau į juos, sekiodamas merginą akimis. Dabar bent jau galėjau apžiūrėti kalbėtoją nuo galvos iki kojų.

Tebevilkėjo ji vakarykštę melsvą suknią, puoštą kailių apvadais ir stambiomis, raudonomis sagtimis. Rankovėmis nuo pečių žemyn liejosi raudonų siūlų ornamentai, į apačią vis labiau gausėjantys, kol mėlynos rūbo spalvos praktiškai nebeliko. Pečius gaubė trumpa, rusva pelerina, gausiai siuvinėta šiek tiek tamsesnio atspalvio raštais. Sprendžiant iš rūbo būklės ir gausiai išsišėrusių kasų, nuo pat pirmojo mudviejų susitikimo ji neturėjo progos persivilkti. Ir man kažkodėl nebesinorėjo galvoti apie aplinkui vykstančią viduramžių temos mugę – mergužėlė savo drapanas nešiojo daugiau nei užtikrintai.

Kai jos emocijos ūmai perėjo į lengvo pykčio fazę, pajutau, jog reiktų įterpti savo trigrašį, nes ji akivaizdžiai kalbėjosi ir pykosi pati su savimi.
- Patikėk, jei reiktų visą dabartinę situaciją išreikšti žodžiais, man irgi vargiai užtektų žinomų keiksmažodžių, - pritariau jai.

Mergina sustingo vietoje, mesdama mano pusėn keistą žvilgsnį. Po akimirkos ji nuraudo kur kas stipriau, paslėpdama veidą delnuose. Sumurmėjo kažką pro pirštus, tada nuleido rankas ir pažvelgė kažkur į arklidžių gilumą. Tada dirstelėjo man į akis kur kas ryžtingiau, lyg kažką sugalvojusi.
- Etara noa! - atstatė delną. - Noa etara, ei?
Ar šis abejotinas gestas reiškė, jog turėčiau nejudėti ir laukti jos grįžtančios?
- Žinoma, - linktelėjau. - Kol kas nematau alternatyvų, patikėk.
Ji šyptelėjo, tarsi mudu būtume ką tik susikalbėję, tada skubiai nužingsniavo į šalį.

Tuo tarpu apsidairiau aplinkui. Nedaug tesuklydau – išties priminė arklidę. Pati patalpa atrodė milžiniška – beveik dvidešimties žingsnių pločio ir triskart tiek ilgio. Masyvūs mediniai stulpai rėmė aukštą stogo konstrukciją, nukabinėti virvėmis ir kažkokiais padargais. Pasieniais visur buvo įrengti gardai, tokie kaip šis, kuriame buvau pats. Kai kurie iš jų atrodė užimti.
Gretimame garde stovėjo mane laižęs arklys, tačiau dabar susivokiau, jog padaras truputį nepanašus į tokį. Jo snukis atrodė kur kas siauresnis ir ilgesnis, o per visą masyvią nugarą iki pat uodegos galo vedė du šviesaus kailio dryžiai. Mulas gal? Nenutuokiau, kaip turėtų atrodyti mulas... Dar keli panašūs stovėjo tolimesniuose garduose ir smalsiai nužiūrinėjo mane juodomis akutėmis.
Kitoje pusėje buvęs gardas atrodė tuščias, tad pasirėmiau į jo pertvarą ir pamėginau sudėlioti taškus ant i.

Pirmiausiai tas iš proto vedęs nugaros skausmas... Šiuo metu nejaučiau nieko keisto, net ir apsigraibęs rankomis. Nugara kaip nugara. Nuojauta kuždėjo, jog tai turėjo būti sapnas. Realybėje panašus skausmas paprastai reikštų rimtas pasekmes.

Trūko mano krepšio su visu turiniu. Jame turėjo būti piniginė ir mobilus telefonas, tačiau niekaip neprisiminiau, ar tebeturėjau jį grumtynėms su Artūru taip keistai užsibaigus. Žvilgtelėjau į kaimyninį gardą – ne, arklys visgi krepšio nemėgino suvalgyti.
Be to, kur pats Artūras? Net jei mudu ir nebuvome geriausi draugai, man dabar velniškai norėjosi pasidalinti mintimis su kažkuo, kas suprato mano kalbą. Arklys galėjo tik išklausyti  - iš bėdos tiko ir jis...

Gardo varteliai nebuvo užrakinti. Išslinkęs į patalpos vidurį, nužvelgiau abu galus. Viename silpnai švytėjo vartų kontūrai – ten ir pradingo mano naujoji draugė. Taip pat matėsi paliktas medinis vežimas, prikrautas šiaudų ryšulių. Kitame gale juodavo tamsa, kurioje įžiūrėjau kopėčias, vedančias aukštyn virš sijų. Tikriausiai ten buvo įrengtas antras aukštas, tačiau tamsoje neįžiūrėjau. Mane labiau traukė prie vartų, už kurių turėjo būti protingų žmonių, nusimanančių apie mano keistą padėtį.
Šūktelėjau Artūrą tikėdamasis, jog šis miega kažkuriame iš gardų. Kai po ketvirto patriukšmavimo atsiliepė tie patys „arkliai“, nusprendžiau nebegaišti laiko. Artūrui greičiausiai sekėsi, kaip ir visada. Man davė gardą arklidėse. Jį tikriausiai paguldė į pūkų patalus. Antra vertus, nebuvau nieko prieš ir tokią patirtį. Geriau arklidėse, nei kur nors pakrūmėje, nakties šaltyje. Be to, dabar kankino kur kas svarbesni klausimai – kur aš ir ką turėčiau padaryti, kad grįžčiau namo. Tėvai manęs laukė grįžtančio iš parduotuvės. Dabar jie tikriausiai kraustėsi iš proto, skambindami visiems mano draugams iš eilės.

Artindamasis prie vartų įsitikinau, jog šioje vietoje yra ir kitokių padarų. Viename iš gardų tūnojo stambus gyvis oranžiniu, juodais raštais išmargintu kailiu, iš snukio primenantis pumą. Tik šios ausys buvo neįprastai ilgos, smailios ir katytė savo ūgiu nenusileido arkliui. Ūsai sukrutėjo, kai mane išvydęs padaras ėmė uostyti orą ir net nežinodamas tikslios veislės galėjau prisiekti, jog jis valgo mėsą.
Tai atrodė šiek tiek keista. Gardas neatrodė toks aukštas, kad kačių šeimos atstovas neperšoktų jo, ypač turint galvoje visus kitus skaniai kvepiančius tvarto gyventojus.

Prisiuostęs iki soties, padaras primerkė akis ir sumurkė žemu balsu, nusižiovaudamas bei aplaižydamas baltas iltis. Aha, mėsėdis. Antra vertus, kačiukas akivaizdžiai neketino lipti per tvorelę pasidomėti manimi iš arčiau, tad lengviau atsipūtęs patraukiau savo keliais. Du nežinomi gyviai per vieną dieną. Jau išvydęs vakarykštį kostiumų paradą turėjau negerą įtarimą, dabar gi jausmas tik stiprėjo. Kaip ir juodaplaukei, man skubiai reikėjo su kuo nors išsikalbėti.

* * *

Nuklysti į kitą, daug tamsesnį arklidžių galą nespėjau, nes išgirdau atsiveriančius vartus. Artinosi trys žmonės ir netrukus supratau, jog „mano“ juodaplaukės tarp jų nėra.

Dvi merginos žvilgsnį prikaustė pirmiausiai. Žemesnioji blondinė šviesiomis akimis atrodė išsipusčiusi kur kas prabangiau nei bet kuri iki šiol matyta. Balta, prašmatni suknia. Gausybė papuošalų. Nepriekaištinga šukuosena. Netgi veido išraiška leido suprasti, jog ji pati save laiko pranašesne visu kuo. Ji buvo daili – kur kas dailesnė už „mano“ žaliaakę.
Antra vertus, pranašumą trimituojanti mina pakuždėjo  laikytis nuo jos atokiau.

Juodaplaukė šalia jos... štai ją buvo galima pavadinti kuklumo įsikūnijimu. Jokių papuošalų, jokių blizgučių. Suknelė pilka it lauko pelės, negana to – priekyje ir užnugaryje skelta beveik iki šlaunų. Po suknia mūvėjo tokios pat spalvos kelnes ir mokasinus. Iš rankose laikomo balno buvo nesunku suprasti, ko ji čia atėjo. Veidelis irgi atrodė simpatiškas, tačiau šiek tiek praradęs emocijas.

Vaikinas, kurį nužvelgiau paskutinį, atrodė... KIETAI.
Rimtai – kai žmogus apsirengia odiniais rūbais, užsideda kaustytą bei labai puošnią krūtinės apsaugą, apsiauna kaustytus batus aulais iki kelių ir nešioja mažiausiai du diržus, apkaišytus visa įsivaizduojama amunicija, tai būtų tiksliausias žodis, kurį jis ketina išspinduliuoti pasauliui nepraverdamas burnos.

Didžiausias trūkumas buvo šio individo akivaizdus antsvoris ir šiek tiek nerangūs judesiai. Savo laiku sutikau pakankamai daug norinčių iškaršti mano kailį smagumo dėlei, kad atskirčiau tikrą kovotoją nuo vaizduojančio tokį.
Žinoma, galėjau klysti ir netgi buvau nusiteikęs suklysti. Šis vyrukas privalėjo būti super kietas, o aš privalėjau trauktis jam iš kelio. Visgi turėjau sulaukti „savo“ žaliaakės nepapuolęs į kokį nors nesusipratimą.

Visi trys nužvelgė mane lygiai taip pat, kaip ir aš juos – nuo galvos iki kojų. Turint galvoje jų aprangos stilių, aš jiems greičiausiai atrodžiau lygiai toks pat keistas su savo sportbačiais, aptrintais džinsais ir baltais marškinėliais. Jiems žengiant pro šalį, išsipusčiusi blondinė ūmai stabtelėjo ir pasisuko į mane, klausdama kažko savo kalba. Iš kreivos šypsenos ir smalsaus žvilgsnio tegalėjau spėti, jog su arklininku manęs ji tikrai nesumaišė.
- Ir tau gero ryto, persipuošusi mulų karaliene, - šiek tiek nusilenkiau. Teisybės akimirka – arba ji supras ką jai sakau ir vietiniame teatre kažkas sulūš, arba...
Ne, aktorės veidas išliko sveikas. Tiesa – ji nesuprato, ką jai pasakiau ir antakiai susimetė į nežymią nesupratimo išraišką, tačiau visos kitos tinkuoto fasado dalys nenukentėjo. Valio man...
Kietas Vyrukas irgi stabtelėjo, stebėdamas mudviejų apsikeitimą frazėmis. Juodaplaukė tuo tarpu pasiekė oranžinės pumos gardą ir nedvejodama įkišo pro vartelius ranką – tikriausiai tam, kad galėtų paglostyti padaro snukį. Tai ir prikaustė visą mano dėmesį. Kai ištraukė ranką sveiką, nejučia atsidusau lengviau.
Pravėrusi vartelius, mergina ženklais ir balsu pakvietė išeiti lauk. Tada ir įsitikinau, jog arklio dydžio kačiukas tūnojo ten niekaip neprirakintas, vien geros valios dėka. Po juodais raštais margintu kailiu slypėję raumenys įspūdingai įsitempė, padarui gracingai žengiant link savo šeimininkės. Pirmą kartą nervingai suprunkštė bei sužvingo kiti tvarto gyventojai. Dar viena komanda. Katinas lėtai išsitiesė ant žemės, leisdamas merginai pasiekti jo nugarą.
Super Blondinė vėl kažką sučiulbėjo, tačiau mano dėmesys buvo visiškai užvaldytas scenos, kur pilka pelė balnojo peraugusią katę. Mano smakrą nutvėrė reiklūs pirštai ir aš dirstelėjau pašnekovei į akis – beveik tą pačią akimirką, kai kitas jos delnas visa jėga sušėrė man į veidą.

Tai buvo taip netikėta (ir skausminga), kad visi įmanomi veiksmo ir atoveiksmio dėsniai suveikė beveik automatiškai. Rimtai – kokia idiotė sugalvotų reikalauti dėmesio sau smūgiais į pašnekovo veidą?..
Iš akies krašteliu užmatytos kreivos šypsenos Kieto Vyruko veide pajutau, jog tokių idiotų aplinkui gali būti ne vienas. Tačiau tuo metu tai tebuvo nežymi mintis, kai mano ranka beveik tą pačią akimirką sugrąžino gestą atgal.

Moterys paprastai naudoja delną. Protingos moterys naudoja kitą delno pusę – krumpliai gerokai paaštrina smūgį. Be to, jei vyro veidas užgrūdintas panašių incidentų, taip mažiau skauda pačiai moteriai.
Vyro krumpliai paprastai yra skirti kitiems vyrams ir tokiais atvejais geriausia sugniaužti delnus į kumščius, nebent norite atrodyti it du meilužiai virtuviniame konflikte.   Vyriški delnai paprastai yra skirti moteriškam užpakaliukui. O jei delnas yra panaudojamas prieš moteriškus skruostus, tuomet arba vyras yra nepaprastai kvailas sadistas, ką tik pralaimėjęs žodžių mūšį, arba jis siaubingai sutrikęs ir visiškai išmuštas iš pusiausvyros – koks aš ir buvau.

Baisiausia buvo tai, kad smūgio pasuktas šonu, aš instinktyviai panaudojau ranką, kuri galėjo pasiekti Super Blondinės veidą greičiausiai. Krumpliais į priekį.
Tą akimirką visi riteriškumo principai išlėkė per kaminą ir man beliko tyliai ištarti „ot šūds... “

Nuo smūgio ji loštelėjo, žengė žingsnį atgal, kluptelėjo ir išleido keistą garsą, prieš atsisėsdama ant žemės. Abu jos delnai šovė link veido ir mergina dirstelėjo į mane apvaliomis akimis, lyg negalėdama patikėti rezultatais. Ji tik norėjo dėmesio, tiesa?
Aš irgi paglosčiau savo sutrenktą veido pusę, raukydamasis tiek nuo skausmo, tiek nuo aido ausyse.
- Tau ne visi namie, blondine? - paklausiau.
Kietas Vyrukas piktai amtelėjo kažką, keldamas smakrą aukštyn ir pūsdamas krūtinę. Jau žinojau, kieno pusę jis palaikys. Juodaplaukė tuo tarpu stovėjo kitapus „pumos“, stebėdama konfliktą visiškai neutraliu veidu. Labai tikėjausi, kad ji neatskubės savo pyrago dalies.
Super Blondinė kažką tūžmingai šūktelėjo, viena ranka rodydama į mane. Kitas delnas tebesiilsėjo ant sumušto skruosto.
- Mes galėtume pakartoti viską iš naujo ir civilizuotai, - pasiūliau ištiesdamas jai ranką. - Jei nepradėsi svaidytis delnais, pažadu, kad nedarysiu nieko bloga ir tau...

Nežinia, kaip jie čia suprato ištiestos rankos gestą. Mergina baimingai loštelėjo atgal, o Kieto Vyruko delne ūmai sužibo ryškus ugnies kamuolys - šis ir prikaustė mano dėmesį visiškai.
Instinktyviai ieškojau priežasties – žiebtuvėlio, užslėpto degiklio – ko nors. Turint galvoje visą šio bičo nešiojamą arsenalą, nebūčiau nustebęs, jei tarp visų tų daiktelių pasitaikytų ir liepsnosvaidis.
Tačiau liepsna neketino elgtis taip, kaip aš buvau pratęs. Neegzistuojantis šaltinis tebuvo pirma keistenybė. Skubiai beriami tylūs žodžiai, akivaizdžiai nukreipti į liepsną, privertė peršokti iš fizikos į ezoterinį pasaulį. Magija?..
Tespėjau sugalvoti žodį, kai liepsna it kulka šovė iš kerėtojo delnų tiesiai į mane. Instinktyviai kilstelėjau riešus prieš savo veidą. Dešinę krūtinės pusę aštriai nudiegė,   į veidą siūbtelėjo karščio banga. Sutrikęs ir gerokai išsigandęs atšokau atgal. Skaudėjo, tačiau tebebuvau gyvas ir sveikas. Marškinėliai ties krūtinę atrodė pajuodę, bet neprasvilę kiaurai. Dirstelėjau į Kietą Vyruką. Šis plėšriai šypsojosi, mėgaudamasis mano sutrikusio veido išraiška.
- Gerai, čia jau truputį nenormalu... - sumurmėjau, pirštais ištempdamas marškinėlių medžiagą ir tyrinėdamas nudegimą. Tarsi įgavusi naują kvėpavimą, Super Blondinė pašoko nuo grindų, valydama šiaudus nuo savo suknelės. Inkštimą pakeitė tūžmingas murmėjimas ir dabar ji dėbsojo į mane itin kovingai. Kai Kietas Vyrukas vėl ėmė murmėti savo burtažodžius, mergina šūktelėjo jam, sulaikydama. Lengviau atsidusau. Net jei tai iš tiesų buvo burtai ir man buvo smalsu pažiūrėti į juos iš arčiau, dar vieno nudegimo visai netroškau. Paslapčia ėmiau melstis, kad manoji žaliaakė greičiau sugrįžtų atgal. Ji buvo pradingusi... kiek? Penkiolika minučių? Jau spėjau gauti į snukį, duoti grąžos atgal ir įsivelti į peštynes, kur viena pusė naudojo magiją. Valio man...

Po poros sekundžių tapo aišku, kodėl mergina sulaikė K-Vyruką. Ji pati sumurmėjo į savo delnus ir tarp jų pražydo ugnies kamuolys – kur kas didesnis nei buvo išgavęs vaikinas. Beaugindama liepsnas S-Blondinė plėšriai nusišypsojo. Ji nenorėjo manęs TIK pakutenti – oi ne... Veikiau troško kepsnio su krauju.
Apsidairiau bet kokios priedangos. Mergiotė pakilia gaida išmurmėjo paskutinius keiksmažodžius, o aš jau nėriau pro artimiausius vartelius į tuščią gardą, išsitiesdamas ant žemės. Visai čia pat dunkstelėjo itin garsus sprogimas, mane perliejo karščio banga. Atsisukęs išvydau liepsnojančias lentas. Ši mergina ryškiai nežaidė virtuvėje ir  buvo pratusi savo porciją skrudinti iki anglies...

Kitapus pertvaros kažkas perspėjamai  šūktelėjo. S-Blondinės balsas ėmė piktai atsikirtinėti. Atsistojęs atsargiai dirstelėjau pro pertvaros viršų.

Palikusi savo katę ir balną ramybėje, juodaplaukė įsivėlė į žodžių konfliktą su blondine, rodydama į mano pusę. K-Vyrukas tuo tarpu laukė mano pasirodymo, netikėdamas, jog taip greitai užverčiau autus. Vos išvydęs, jis perspėjo savo draugę ir žengė link manęs. Vėl delnai ir vėl murmėjimas į juos.

Rimtai?..
Nors ir buvau sutrikdytas tiek magiško šou, tiek fakto, jog šie žmonės apskritai mokėjo kerėti, jau buvau išmokęs paprastą pamoką.
Vos tik K-Vyrukas pradėjo savo burtus, jis man dovanojo mažiausiai keturias ar penkias sekundes, kurių metu „augino“ savo liepsną. Per tą laiką buvo galima žiopsoti atvėpus lūpą iš nuostabos ir kartoti sau „oho – aš matau tikrus burtus! “ Arba galėjau visu greičiu lėkti tiesiai prie kerėtojo ir paaiškinti jam, kad žaisti su ugnimi tarp medinių gardų ir šiaudų yra tiesiog kvaila.
Bėgti artyn šiuo metu buvo prastas sumanymas – mus skyrė kliūtys. Todėl atsivėdėjau ir paleidau į jį sudžiuvusį išmatos gabalą, pagriebtą nuo grindų. Šis praskriejo kiaurai liepsnos kamuolį ir atsitrenkė į K-Vyruko krūtinės šarvą, tuo pačiu paskleisdamas svilinto šūdo aromatą.
Efektas buvo tiesiog stulbinantis. Ne tik kad ugnies kamuolys dingo iš kerėtojo delnų, šis ūmai susiprato, ką į jį paleidau ir įtūžo dar smarkiau nei prieš tai. Kai vėl sugalvojo pradėti savo kerus, aš jau buvau per porą žingsnių nuo jo ir rimtai nusiteikęs išsiaiškinti daugiau tiesų apie jo sugebėjimus. Visgi šitas bičas niekuo per daug nesiskyrė nuo mokyklos laikų ambalų, o nuo pastarųjų aš niekada nebėgau – buvau užsispyręs irkluotojas prieš srovę.

Vos ugnies kamuolys ėmė augti, lengvai stuktelėjau sportbačiu jo kelį. K-Vyrukas kniauktelėjo iš nuostabos ir atšoko. Burtai išsisklaidė su tyliu, dusliu „pokšt“. Jis paspigino mane nirčiu žvilgsniu, tada vėl kilstelėjo delnus. Nieko nelaukdamas įveikiau tuos tris žingsnius ir delnu įvažiavau į krūtinės šarvą. Jis vos nenugriuvo, skubiai žengdamas atgal. Dar vienas tuščias „pokšt“.
Tik dabar supratusi mano veiksmus, S-Blondinė įsijungė į žaidimą. Jos ugnies kamuolys nušvietė didžiąją dalį arklidžių ir aš sunerimau, tačiau netrukus tapo aišku, jog nirtulio apakinta mergužėlė šiek tiek apsiskaičiavo. Galėjau paleisti į ją dar vieną džiovintą objektą, bet ji buvo dama, o aš jau ir taip turėjau vieną nuobaudą damų atžvilgiu. Todėl nukreipiau savo dėmesį į Kietą Vyruką ir dėl viso pikto pavaišinau jį niuksu, kad nepradėtų dar vieno ugnies kamuolio. Atrodė šiek tiek keista, kad jis dar nesusiprotėjo mesti savo žaidimo ir nepasinaudojo vienu iš durklų, kuriuos nešiojosi už diržo...
Vos tik Super Blondinės laikas išseko, skubiai žengiau žingsnį į šoną ir Kietas Vyrukas atsidūrė tiesiai tarp manęs ir savo draugės - jos šūvio linijoje.
Šioje vietoje net suabejojau, ar jie tikrai tokie dideli draugai. Normali mergina tokią akimirką būtų pasistengusi nors šiek tiek nukreipti savo burtus – kad ir Dievui į langus. Tik ne Super Blondinė – ji ne tik kad paleido ugnies kamuolį į mane, dargi palydėjo jį tūžmingu klyktelėjimu.
K-Vyrukas vos neįlėkė man į glėbį, pamėtėtas tiek smūgio, tiek po to sekusio sprogimo. Iš akių mačiau, kad jis visiškai nesitikėjo tokio rezultato ir juolab po to sekusio skausmo... pastarasis turėjo būti nemenkas.
Kai vargšas ėmė vartytis ant žemės, stengdamasis užgesinti savo svylančią nugarą, S-Blondinė nė neketino pulti jam į pagalbą, taip tik įrodydama, jog su judviejų draugyste aš stipriai prašoviau pro šalį. Mergužėlė ėmė užkalbinėti dar vieną ugnies rutulį ir aš visu greičiu šoviau į jos pusę, ketindamas pasielgti labai negražiai – dar kartą.
Tiktai nė vienas iš mudviejų nespėjome padaryti savo.

Pilkai Pelei, iki šiol tūnojusiai šalia savo peraugusios katės, matyt nusibodo stebėti, kaip aš žaloju savo riteriškumo principus, o jos kolegos niekaip nesiliauna mėginę sudeginti arklides. Ausies krašteliu išgirdau, kaip ji sumurmėjo vos vieną žodį. Greičiausiai keiksmažodį. Tada ištiesė abi rankas į priekį – vieną į mane, o kitą į Super Blondinę.
Pasijutau skrendąs tolyn nuo savo tikslo. Blondinė savo ruožtu irgi lėkė oru į priešingą pusę ir artimiausią kliūtį – šiaudų prikrautą vežimą. Ji trenkėsi į šiaudus beveik minkštai, o man atiteko atraminis stulpas, apkabinėtas virvėmis. Nuo smūgio net akyse aptemo...

Telekinezė? Kuo toliau, tuo gražiau. Bent jau nebuvo taip skaudu žinant, jog Pilka Pelė savo burtus naudojo nesirinkdama draugų ar priešų. Kai ji vėl kažką pasakė savo kalba, S-Blondinė prapliupo atsikirtinėti. Juodaplaukė trūktelėjo pečiais, rodydama į tebeliepsnojantį gardą, kurį blondinė padegė besistengdama mane iškepti.
Rimtai, mane jau pradėjo pykinti nuo šios nesuprantamos kalbos. Kur jie padėjo vargšą Artūrą?..

Nuo vartų pusės išgirdau dar vieną balsą ir skubius žingsnius. Pasukau skaudamą galvą, kad geriau matyčiau. Dėkui Dievui – grįžo „manoji“ žaliaakė ir ji atsivedė dar vieną... ne, ne Artūrą, velniai rautų. Naujoji žmogysta atrodė kur kas garbesnio amžiaus ir ji buvo įtartinai panaši į Gendalfą iš „Žiedų valdovo“. Tik kur kas puošnesniais rūbais, tvarkingesne barzda ir piktomis, suktomis akutėmis, kurios vikriai šaudė po vietinio cirko sceną. Regis, seniui ypač nepatiko liepsnojančio gardo vaizdas. Jis nukreipė nosį į ugnies pusę, murmtelėjo kelis žodžius ir ugnis akimirksniu užduso, palikdama po savęs skystą dūmą.
Susirūpinusi žaliaakė pasuko tiesiai į mane, suklupdama šalia ir brūkštelėdama pirštais apsvilusius marškinėlius.
- Man viskas gerai. Beveik... - šyptelėjau jai.
Ji nesiklausė, dėbtelėdama į trijulę ir garsiai kažko klausdama. Pilka Pelė vėl buvo sugrįžusi prie savo katytės, dabar ji tvirtino balno diržus, akivaizdžiai ketindama smagiai praleisti laiką. Super Blondinė atsakė, tačiau net aš galėjau suprasti iš paniekinamo tono, jog su žaliaakė ji nedraugavo nė iš tolo.

Kai aplink vėl ėmė skraidyti karštos, nesuprantamos frazės, nesusilaikęs tyliai sudejavau. Man jau rimtai įsiskaudo galvą. Be to, velniškai troškino – turbūt nuo visos tos ugnies magijos. Manoji žaliaakė kovojo su S-Blondine žodžių karą. Pati kalbėjo agresyviu ir šaltu balsu, jos priešininkė atsikirtinėjo kur kas labiau spirgančiu tonu. K-Vyrukas įterpinėjo savo trigrašį akivaizdžiai įskaudintas blondinės smūgio į nugarą, tačiau jis neužmiršo ir manęs. Iš svaidomų žvilgsnių nesunku buvo suprasti, jog didžioji dalis kalbų sukosi apie mane.
Netgi Beveik Gendalfas dirsčiojo į mano pusę klausydamasis jaunimo kalbų. Jis uždavė vos porą klausimų ir tada trumpai pagrūmojo kažką tiek K-Vyrukui, tiek S-Blondinei. Šiedu kaltai nuleido galvas. Nujaučiau, jog kalti jautėsi ne prieš mane.
Pilka Pelė išliko nepriklausoma konflikto puse. Man atrodė, jog ji yra pati protingiausia šiame tvarte.

Galop, palikęs žodžių karą ramybėje, senis prisiartino prie manęs su žaliaake ir, ištraukęs iš kišenės mažą, juodą dėžutę, ištiesė ją merginai. Tyliai uždavė klausimą. Mergina jam atsakė, pagarbiai nuleisdama akis. Dėžutė perėjo į jos rankas – mačiau, jog senis atsisveikina su ja itin nenoriai. Tada mergina suklupo prieš mane, atsargiai atverdama dangtelį ir tiesdama dėžutę man.
Viduje, ant šilkinės pagalvėlės gulėjo gelsvo kristalo žiedas briaunotais kraštais.
- Rimtai? - nesusilaikiau. - Mudu dar nesame tiek gerai pažįstami...
Ji parodė į žiedą, tada į mano ranką, reikliai kilstelėdama smakrą.
- Gerai, supratau. Bet aš miegosiu dešinėje mūsų lovos pusėje, - sumurmėjau, atsargiai paimdamas žiedą į savo rankas. Jis buvo kur kas sunkesnis nei atrodė. Sprendžiant iš dydžio, buvo skirtas moteriškai rankai, todėl užsimoviau ant mažojo piršto.
Pažvelgiau į žaliaakę, tada į Beveik Gendalfą.
- Ir kas dabar?
- Na pagaliau, - atsiduso mergina, šiek tiek nunarindama galvą ir trumpam užmerkdama akis. - Veikia!
- Žinoma, kad veikia, - supukšėjo senis. - Tačiau nepamiršk, jaunoji panele, kam jis iš tiesų priklauso. Rytoj vakare žiedas turi sugrįžti į kessolat ino das ubis...

Jis vėl prabilo savo kalba, nes sakinio vidury nutraukiau žiedą nuo piršto, ketindamas visiškai įsitikinti, jog jie nevaidina jokio teatro.
- Eina sau! - kilstelėjau pirštus su žiedu prieš savo akis. - Tikras magiškas žiedas...
- Labai malonu, kad tau tai patinka, - šiek tiek sarkastiškai tarstelėjo žaliaakė. - Dabar malonėk man atsakyti. Ar tu TIKRAI sudavei Ferai Elfiorai į veidą?
- Ne, - pasakiau, dirstelėdamas Super Blondinei į akis. Dabar žinojau kalės vardą.
Ši net paraudo iš pykčio.
- Melas! Tu man vos lūpos neprakirtai!
- Visų pirma, - atsidusau, mėgaudamasis PAGALIAU suprantama kalba, - aš net minties neturėjau trenkti tau į veidą. Tai, kas tarp mudviejų nutiko, buvo instinktyvi reakcija, nepakaustyta jokiais piktais ketinimais. Tu man trenkei į veidą - mano kūnas sureagavo. Jei būčiau suspėjęs pagalvoti apie tai, prisiekiu, savo ranką tikrai būčiau sustabdęs... gal.
- Tavo niekingas pasiteisinimas... - pradėjo ji.
- Ir antra, - pertraukiau ją, keldamas tiek balsą, tiek delną. - Nežinau, kaip jūs čia įpratę. Ten, iš kur aš kilęs, nepažįstami žmonės netranko vienas kito į veidą tik todėl, kad pašnekovas nekreipia į juos dėmesio. Mane buvo tikrai sužavėjusi katė. Tavo kalbos aš nesupratau ir mudu dar ilgai būtume nesusikalbėję. Trenkti dėl to man į veidą buvo paprasčiausiai kvaila.
- Tu tik paprastas tarnas! - sušnypštė Fera. - Tarnai turi priimti savo mažas bausmes nesiginčydami!
- Panele, tau kažkas ryškiai negerai su galva, - atsidusau.
- Tylos, - dirstelėjo į mane žaliaakė. - Fera, ar mudvi galime laikyti tai nesusipratimu ir tiesiog palikti viską nuošalyje? Aš dar nespėjau savo sevitui paaiškinti visų taisyklių.
- Tavo sevitas yra tiesiog didelis nesusipratimas! - išspjovė mergina. - Kitą kartą tegu verčiau žino, prieš ką turėtų lenkti galvą!

Sevitas? Tarnas? Nuojauta kuždėjo, jog abi turi galvoje mane. Po paskutinio komentaro nesusilaikiau:
- Ei, blondine, tu verčiau žiūrėk savo rankų. Jei kitą kartą vėl trenksi man į veidą, pasiruošk arba bėgti iš visų jėgų, arba gauti atgal dvigubai tiek!..
- Tylos! - it nuplikyta grįžtelėjo į mane žaliaakė. Vos neprikandau liežuvio. Fera, rodės, tuoj įsikibs man į gerklę.
- Tau deivė rimtai padovanojo paiką laukinį, - pasišaipė Kietas Vyrukas. - Laikyk jį už pavadėlio, Daeva! Ir žiūrėk, kad nepamestum jo parke vieną dieną!

Dabar žinojau ir žaliaakės vardą. Kietas Vyrukas ir Fera pasitraukė iš kelio, praleisdami peraugusią katę. Įsitaisiusi balne, Pilka Pelė smalsiai dirstelėjo į mane, tada nulenkė galvą prieš senį:
- Geros jums dienos, magistre.
- Hm? Taip, gero tau jodinėjimo, Gremori, - atsiliepė šis, atsakydamas į merginos gestą. Katė garsiai sumurkė, tada keliais galingais šuoliais pasiekė vartus ir pranyko už jų. Fera jau traukė pro mane ten pat, lydima K-Vyruko. Abu nepagailėjo piktų žvilgsnių tiek man, tiek žaliaakei. Pastarasis nesusilaikė nepaspyręs mano pusėn paskutinių žodžių:
- Verčiau saugokis mūsų kito susitikimo, sevite!
- Ką, vėl mėtysimės arklių šūdais? - šyptelėjau jam. - Aš nieko prieš, jei tau taip patinka...

Netikėtas smūgis į šoną atėmė kvapą ir nubraukė šypseną. Apstulbęs dirstelėjau į žaliaakę, negalėdamas patikėti, jog tos liaunos rankos gali turėti tiek jėgų. Po galais, ji galėjo man šonkaulius sulaužyti!
- Trečią kartą sakau – tylos! - prakošė Daeva. - Turbūt reiktų laikyti tai pirma pamoka tau. Tris kartus nekartoju. Aišku?
- Tu atrodei daug žavesnė, kai nemojavai kumščiais, ar žinai? - inkštelėjau.
Ji mirktelėjo dusyk neatsakydama, tada pažvelgė į senį.
- Pasiimu sevitą į savo menes, jei leisite, magistre, - nuleido akis.
- Žinoma, - linktelėjo šis. - Dėl žiedo... Nepamiršk susitarimo, Daeva.
- Sugrąžinsiu jį rytoj vakare į jūsų rankas, kaip ir žadėjau.
Senis linktelėjo, dirstelėjo piktomis akutėmis į mane, tada apsisuko eiti. Regis, visi čia buvo manimi nepatenkinti. Kaži kodėl?..

- Tu, - atsisuko į mane mergina. Žalios akys stebėjo manąsias su priekaištu. Aš lėtai atsistojau ir ji turėjo užversti galvą. - Tu... sek man iš paskos. Pasikalbėsime kur nėra pašalinių ausų.
- Klausyk, Daeva... - pradėjau.
- Agielė, - pertraukė ji mane. - Daeva yra mano šeimos vardas. Mano vardas yra Agielė.
- Erikas, - linktelėjau jai. - Klausyk, Agiele, aš tik...
- Erikai! - ji vėl pertraukė mane. Rimtai, kas čia darosi su moterimis ir jų polinkiu pertraukti? - Aš tau neleidau kalbėti, Erikai. Tris kartus neleidau. Jei ką nors liepiu, tau vertėtų vykdyti. Ar aišku?
- Ne. Kodėl turėčiau vykdyti tavo įsakymus?
- Nes tu esi mano sevitas, - ji papurtė galvą, lyg kalbėtų su mažu vaiku.
- Hm?.. Ar šis žiedas gerai veikia?.. - pasukiojau žiedą ant piršto. - Aš vis girdžiu tą žodį, bet taip ir nesuprantu – kas per velnias yra sevitas?
- Tarnas, - atsiduso ji. - Tu turėtum būti mano ištikimas tarnas. Todėl tave ir iškviečiau!

Garbės žodis – į tokį teiginį aš ilgai neturėjau ką atsakyti.
Valio man?..