Iš pasalų pagrobta

Bijau nakties vėjo, kai jis smarkiai pakyla aš dažniausiai kovoju su baime, kuri vadinasi „iš pasalų pagrobta“ ir greitinu žingsnius.. tik nesibaigia medžių voratinklis, ir vėl pūsteli šaltas gūsis per strėnas, kartu atskrieja šlapių lapų kvapas, tada noriu begti, ne nuo lapų kvapo, nuo baimių kurios tampa juokingos šiltoje lovoje... tik jaučiuosi nesaugi, draskoma kaip nereikalinga, nematoma... bet ar ne keista, koks dvejopas jausmas, įkvėpi smarkaus šalto vėjo molo gale ir jautiesi kaip reikšminga šio pasaulio dalis... kuom skiriasi gūsis tarp šlapių lapų ir kai stovi nutaisiusi pakilinga išraiška molo gale? Įmanoma kontroliuoti baimes?
Kiekvienoje baimeje stovėti taip kaip nuo tavęs priklauso vėjo stiprumas?