,,,,

Upė neturėtų sustoti,
bet mano dūžiais net oras apsivelia.
Aš kaip priešas
klumpu ties pirmom barikadom,
nors turėčiau eit tiesiai.

Ruduo...

Ir vėl aš jautrus,
nors nesergu dumbliais.

Sako:  naktys pasiima liūdesį,
tačiau nuolat šalu,
kai juokas praeina
alkoholiui iškandžiojus venas.

Nors visko turiu po truputį –
vienatvės per daug.

Šis miestas per didelis,
priglaudžia kiekvieną
numestą kaulą likimo.
Tačiau jis ne guminis,
o aš ne be toks
nušviestas vidinės šviesos.


Su kiekvienu išeinančiu nusilupa grimas.
Vieną dieną sugrįšiu...
Mažyčiais šachmatų arkliukais į ringą ir
kirsiu kiekvieną, kas kelią pastos manąjam likimui.
Tik ne šiandien,
Nes taip nesinori vaidinti...