kartais

Nutaško rytą pajuodusiom akim
Iš rūsio išlendančios katės
Meilėm ir moterim išvadintos
Svyruojančių gatvių vedamos
Lenda pasišildyt po kanalizacijos dangčiais

Gailisi letenų kadaise baltų
Ir šviežio pieno išlieto ne ant snukučio
Vargšės cypia, kad neturi jaukių namų
Šviesos ir Dievų nesupranta

Tik  per ašaras dar kartais bruka nušiurusį kailiuką
Senamiesčio koplyčių pamatais
Bet tik tada, kai labai šalta, kai ėsti nedavė 
seni
suglebę
pažadai

Kartais
labai retai.