Šiąnakt
Mes jūrų dievai
Mes tik dviese
Pasaulis tik mūsų
Saulės diską laikyk
Kad taip greit nenuskęstų
Atsargiai
Jis karštas
Kol sutems
Kol iš naujo prašvis
Čia pabūsim
Ir nugrimsim
Su saule kartu
Ir kartu prisikelsim
Nekalbėsim
Pamiršim žodžius
Dievams žodžių nereikia
Tyliai
Kaimenes jūros žvaigždžių
Po dugną ganysim
Neskaudės
To kas buvo
O kas bus
Tą ištversim
Šiąnakt mes jūrų dievai
Ir viens kito bažnyčios
Tictac_it, geras, tikrai biški Izanaki ir Izanami. O va euforija tai nia nia.
Wride, pradžiuginot mane savo noru išskėsti kojas. O budizmo tai čia nežinau, ar yra. Matote, čia buvo tiesioginė transliacija iš laukinio paplūdymio. Kadangi eilėraštis (man)vis tiek pirmiausiai yra emocija (jausmas, o ne veiksmas ir ne barokinė raiška, kaip, pavyzdžiui, patinka gerbiamam Tomkompotui) tai gebėjimą jausmu perteikti veiksmą laikau sėkme. Dėl 'neskaudės' - matote, lyriniam herojui viskas vyksta virš to, kas jau buvo. O buvo visokių ilgai grojančių šūdų, bet čia, aišku, jau ne Jūsų problemos. Užsiplepėjau.
man toks į budizmą brendantis :), balansas balansuojantis savo kokybe. mielas, toks patrauklus, norisi kojas išskėst. bet tokios vietos kaip "neskaudės" kojas iškart suskleidžia. 4-
motyvas man patiko, bet kūrinėlis taip paviršiumi nuslydo dėl veiksmo, išmonės raiškoje ar galų gale jausmo stokos. bet jei jau dievams žodžių nereikia tai lai bus 3